Vis gausėjantį ir jaunėjantį pacientų skaičių lemia pasikeitęs gyvenimo būdas, netaisyklinga bei nevisavertė mityba. Ir nors ankstyvų stadijų šis vėžys lengvai ir visiškai pagydomas, daugiau nei pusei visų susirgusiųjų jis nustatomas per vėlai. Kodėl?
Atsakymų į šį klausimą yra keli.
Lankytis pas „ano galo“ gydytoją daug kam atrodo kažkodėl nepatogu.
„Pirmiausia, ši liga neturi kažkokių ypatingų, lengvai pastebimų simptomų. Tokie pojūčiai, kaip pilvo pūtimas, gurguliavimas, užkietėję viduriai ar įprasto tuštinimosi ritmo sutrikimas, viduriavimas be aiškios priežasties ar diskomfortas išangėje žmonėms atrodo per menki, kad reikėtų viską metus skubėti pas gydytoją (ryškiausias šio susirgimo simptomas – kraujas išmatose nėra dažnas). Antra, lankytis pas „ano galo“ gydytoją daug kam atrodo kažkodėl nepatogu, gėda, nepriimtina, tad būtinas vizitas atidėliojamas iki paskutinės minutės“, – rašoma pranešime.
Klaipėdos universitetinės ligoninės chirurgijos departamento vadovo profesoriaus Narimanto Evaldo Samalavičiaus teigimu, radikalios gaubtinės storosios ir tiesiosios žarnos vėžio operacijos yra atliekamos dar nuo praėjusio šimtmečio pradžios. Tačiau anuomet jos buvo kitokios – pacientas po chirurginio įsikišimo ilgiau sveikdavo, ilgiau būdavo nedarbingas, kitokie buvo ir pasveikimo rodikliai.
„Dabartinės operacijos – ne tik mažai invazinės, bei ir paremtos vis preciziškesniais onkologinės chirurgijos principais. Jų chirurginiai ir onkologiniai rezultatai – geresni. Daugėja pasveikusiųjų, ilgėja recidyvinis laikotarpis. Apskritai patobulėta buvo visuose šio onkologinio susirgimo gydymo metoduose – ir radioterapijoje, ir chemoterapijoje. Pabrėžčiau, kad gydant vėžį labai dažnai taikomas kombinuotas gydymas, kitaip tariant, derinami keli gydymo būdai“, – pasakoja profesorius.
Anot jo, iš mažai invazinės chirurgijos rūšių anksčiausiai į Lietuvą atkeliavo laparoskopinė storosios žarnos vėžio chirurgija.
„Pirmoji tokio pobūdžio operacija mūsų ligoninėje buvo atlikta dar 1995 m. Žinoma, per tiek metų šis gydymas įgavo pagreitį, iš atliktų medicininių tyrimų, taip pat stebėdami pacientus, sužinojome, kokiems pacientams kokios mažai invazinės chirurgijos alternatyvos tinka. Laparoskopinė chirurgija šiandien yra pagrindinis gaubtinės storosios ir tiesiosios žarnos vėžio gydymo būdas, – tvirtino profesorius. – Esant ankstyvam storosios žarnos vėžiui, gali būti taikomi kiti mažai invaziniai gydymo būdai – atliekamos endoskopinės operacijos kolonoskopo pagalba, kai apskritai neprireikia jokių pjūvių pilve. Pacientas po tokio gydymo labai greitai grįžta į normalaus ir įprasto gyvenimo vėžes“.
Lietuvoje, anot N.E.Samalavičiaus, kol kas netaikoma tik robotinė chirurgija.
Reikia tikėtis, kad per artimiausius kelerius metus robotinės chirurgijos įranga pasieks ir mūsų šalį.
„Manoma, kad šis gydymo metodas duoda geresnius funkcinius ir onkologinius rezultatus lyginant su kitomis chirurgijos rūšimis. Keliose srityse tai jau pagrįsta įrodymais paremtos medicinos duomenimis. Anksčiau įrangą šiai chirurgijai gamino tik viena kompanija ir ta įranga buvo nepaprastai brangi. Paskutiniuoju metu atsiranda ir kitų kompanijų, gaminančių robotinę įrangą, tad jos kainos tampa vis labiau konkurencinegesnės. Svarbiausia – rinkoje atsiranda daugkartinių instrumentų, o tai leidžia sumažinti kiekvienos operacijos kainą. Reikia tikėtis, kad per artimiausius kelerius metus robotinės chirurgijos įranga pasieks ir mūsų šalį, mūsų gydymo įstaigą. O tai leis pasiekti dar geresnių gydymo rezultatų“, – teigia profesorius.
