Bet kokiu atveju kabala visada siejosi su žydais, o jų klausimu visada buvau smalsi. Tačiau smalsumas apsiribojo informacijos porcijomis – internete paskaitinėdavau prieinamus šaltinius, pažiūrėdavau kokią vaizdo paskaitą ar filmą – ir kuriam laikui vėl pamiršdavau.
Pradžia – mokslinė monografija
Rimtesniu pretekstu pasigilinti tapo lietuviškai išleista G.Scholemo knyga „Žydų mistika ir pagrindinės jos srovės“. Iš 400 psl. įvaldžiau mažiau nei ketvirtadalį ir sustojau, nes nebesupratau, apie ką kalbama.
Po metų, kai pradėjau lankytis A.Mickevičiaus bibliotekoje ir ryti viską, kas bent kiek sudomina, perskaičiau dvi edukacines M.Laitmano knygas apie kabalą. Man pasirodė, kad jose per daug idėjinių pasikartojimų, o dalykai, kurie domina, taip ir lieka iki galo neaiškūs. Grįžau prie Scholemo. Keista, bet šįkart nebebuvo bėdos suprasti. Nežinau, kiek tam įtakos turėjo M.Laitmano knygos, kiek mano domėjimasis kvantine fizika, neuromokslais, psichologija ir panašiais dalykais.
Baigusi jaučiausi taip, tarsi būčiau įvaldžiusi rimtą studijų kursą.
Kabala iš vidaus
Dar iš senų laikų žinojau, kad kabala studijuojama grupėse ir kad jos veikia Lietuvoje. Tačiau tik dabar kilo aiškus ryžtas susipažinti su reikalu iš vidaus. Užsiregistravau Kabalos studijų centre ir po kurio laiko sulaukiau skambučio, kad bus renkama grupė, o prieš tai bus atvira paskaita.
Nuėjusi pamačiau keliasdešimt įvairių žmonių – nuo jaunimo iki pagyvenusių. Į tokio žanro susibūrimus visada žiūriu kiek įtariai, vertinu, kiek susirinkusieji adekvatūs aplinkai, nes ne paslaptis, kad dvasiniai reikalai itin traukia nučiuožusias asmenybes. Čia viskas atrodė normaliai: lektoriai – du įprastai atrodantys (turiu galvoj be nuokrypių) vyrai. Ką jie pasakojo, dabar net sunku prisiminti, nes realiai nieko naujo, ko nebūčiau skaičiusi Laitmano knygose, neišgirdau. Tačiau dauguma atėjusių apie renginį sužinojo iš feisbuko ir būtent jiems buvo skirta ta bazinė informacija.
Supratau, kad norit sužinoti ką nors daugiau, teks studijuoti grupėje – įvadinis ciklas sudarytas iš 10-ies paskaitų. Iš dalyvavusių atviroje paskaitoje į pirmąją susirinko gal 10, t. y. gerokai mažiau nei pusė. Jos tema buvo „Pasaulio suvokimas“. Ar išgirdau ką nors naujo? Vėlgi ne – iš savo susidomėjimo kitais mokslais žinau pakankamai, kad galėčiau nupasakoti eksperimentus, pagrindžiančius principus, apie kuriuos kalbėta. Vis dėlto kai šiandien visokio plauko dvasinių reikalų specialistai laisvu interpretavimo būdu apeliuoja į kvantinę fiziką (ar kitų mokslų, kuriais domiuosi, teorijas), aš būnu kritiška ir priekabi.
Taigi ir šįkart uždaviau keletą tikslinančių klausimų, o po seminaro lektoriams išsakiau nuomonę, kad nevertėtų referuoti į dalykus, kurių gerai neišmano. Tik dabar pagalvojau, kad bet kur kitur mano kritinės pastabos būtų sutiktos su ryškiu pasipriešinimu, gynybiškai, o čia to nebuvo – sakė „atsižvelgsim“.
Pasikalbėjau apie tai, ar man iš tiesų verta lankyti grupę, jei nelabai ką naujo išgirstu ir kai kurie pavyzdžiai man atrodo pernelyg buitiniai. Jie išsakė nuomonę, kad verta, nes grupėje vyksta sąveika ir ji čia yra svarbi. Tačiau tikrai manęs neįtikinėjo likti. Matyt, dėl to ir likau.
Kur slypi mokymasis
Šio sprendimo prasmė man ryškėjo su kiekvienu kartu. Po kiekvienos paskaitos vyko seminaras – per jį rate turėdavome pasisakyti klausimais, susijusiais su paskaitos tema. Pasisakymai turi būti trumpi, negalima vertinti prieš tai pasisakiusiųjų – nei kritikuoti, nei pritarti, nei klausinėti, tiesiog išklausyti.
Pradžioje išgirdusi klausimą, imdavau galvoti savo atsakymą ir kitų atsakymus leisdavau pro ausis, nes nesitikėdavau išgirsti nieko nauja. Tačiau su kiekvienu seminaru mano intencija ir gebėjimas išgirsti augo – pradžioj įdėmiau klausydavau tik tų, kurie pasisakydavo po manęs, paskui pradėjau neberuošti savo atsakymo mintyse ir koncentruotis į tuos, kurie šneka iki manęs. Ir išgirsdavau. Gal ne ką nors ypač nauja, bet konkretaus žmogaus unikalų požiūrį į aptarinėjamą klausimą.
Ilgai netruko, kol supratau, kad nėra labai svarbu, ką ir kaip aš pasakysiu, ir kad ne žiniose esmė, o santykyje. Ir tam man reikia dirbti su savo puikybe.
Ilgai netruko, kol supratau, kad nėra labai svarbu, ką ir kaip pasakysiu, ir kad ne žiniose esmė, o santykyje. Ir tam man reikia dirbti su savo puikybe. Ir tas darbas nenuėjo veltui – dabar man nebekirba žūtbūtinis noras pasisakyti, kai kas nors kalba „nesąmones“. Galbūt tai yra naujas puikybės lygmuo – esą „jūs šnekėkit, bet aš geriau žinau...“ Bet tai, jog jį atpažįstu, teikia vilties, kad jis irgi gali būti perliptas.
Grupės bendravimo principai man spėjo įaugti į kraują ir pradėjau pastebėti, kai jie visiškai neveikia kitose interesų grupėse, į kurias pakliūvu. Ėmė stebinti, kodėl žmonės bando prieštarauti vienas kitam, kai juk abu savaip teisūs.
Vis dėlto neturiu iliuzijos, kad nuo šiol grupės bendravimas bus rožėmis klotas, juk ne veltui ji sudaryta iš skirtingų tipažų, kurie įneša savo indėlį į santykių dialektiką. Vien jau mano tiesmukumas, kuris daug kam yra bjaurus šaukštas deguto medaus statinėje, yra tam tikras reakcijų katalizatorius.
Kam man ta kabala
Nuo pat pradžių priešinausi teiginiui, kad kabala yra mokslas, nes nėra čia tų objektyvių tyrimo metodų. Kabala paremta daugiau patyrusių introspekcija (dažnai mistinėmis patirtimis), perteikta raštuose (dėl kurių kilmės irgi yra visokių niuansų) ir asmeniniu mokinio darbu. Taigi aš tai pavadinčiau metafizine sistema.
Tačiau nesikabinėjant prie terminų, dar skaitydama Scholemą radau gausybę paralelių su tais principais, apie kuriuos šiandien kalba šiuolaikiniai fundamentalieji mokslai. Nors iš paskaitų tikėjausi daugiau „mėsos“, t. y. sisteminių žinių, jų šiek tiek gavau. Tačiau nebedrįstu skųstis, nes suprantu, kad kitų grupės narių įdirbis ir tempas yra kitoks.
Kabala man imponuoja, nes sistemiškai ji labai sudėtinga ir ten tikrai yra ką veikti intelektui. Tačiau jai suvokti intelekto nepakanka. Ji kalba apie dalykus, kurie aktualūs visoms tradicinėms religijoms, tačiau tai nėra religinė sistema, paremta dogmomis ir ritualais. Beje, nors anksčiau labai kritiškai vertinau krikščionybę, kabalistinis principas – šaknų / šakų (arba, kitaip tariant, metaforinė, projekcinė) kalba – man leido visiškai kitaip pažiūrėti į religinius tekstus, kurių jokiu būdu negalima skaityti pažodžiui.
Beje, galbūt jus nustebins, bet kabala egoizmo nelaiko blogiu, o natūralia žmogaus prigimtimi. Ir būtent jis ir yra raktas nuo dangaus vartų (neskaitykit pažodžiui!). Dar labiau nustebsit, kad kabala yra mokslas (plačiąja šios sąvokos prasme) kaip (teisingai) gauti malonumą! Ir nėra čia jokių burtų ir užkalbėjimų – viskas realizuojama per savęs „taisymą“ ir santykius.
Tai iš tiesų labai universali ir labai specifiškai pateikiama filosofija, kuri – jei prilimpa – tampa tvirtu pagrindu po kojomis. Tokiu, kuris padeda susidėlioti nujaučiamus taškus: įtvirtinti gyvenimo prasmę, suvokti asmeninę misiją, matyti sąryšius, kurių nemato plaukiantys paviršiumi, ir priimti kasdienius sprendimus. Tikiu, kad padės išgyventi ir krizes, kurios, žinia, nėra atsitiktinės.
Beje, kiek pastebėjau, dauguma žmonių gilintis į esmę priverčia tik krizės. Tačiau ten, kur jos veda, galima nueiti ir ne iš reikalo. Seniau būčiau pasakiusi „savo noru“. Tačiau kabalos požiūriu toks pasakymas labai sąlygiškas, o ir neuromokslas randa vis daugiau įrodymų, kad laisva valia neegzistuoja. Tai iš ko viskas kyla? Jei kyla klausimas, atsakymas ateis. Nors nežinome, kada ir kokiu būdu, bet ateis garantuotai.
