„Norėtųsi pasakyti, kad taip būna nedažnai, tačiau vienas kitas atvejis pasitaiko. Tad norėtųsi tiesiog užbėgti už akių ir pasakyti, kad mokymosi režimas, savo sveikatos priežiūra yra ne mažiau svarbu negu siekiami rezultatai“, – interviu LRT radijo laidai „Sveikata“ teigia V. Kilikevičienė.
– Kodėl egzaminai mokiniams visada kelia tiek daug įtampos?
– Atrodytų, kad egzaminai – tik žinių patikrinimas. Ne gyvenimo pabaiga – o vienas iš gyvenimo etapų, kurį mes visi turime išgyventi.
Juk norime baigti mokyklą, eiti į kitas erdves, siekti kitų tikslų, mokytis, dirbti. Taigi kodėl yra tiek daug nerimo, baimės, įtampos, kartais – nepasitikėjimo savimi? Nes už egzaminų slypi daug kitų dalykų, išryškėja asmenybės savybės. Tai pasitikėjimo savimi patikrinimas, mokėjimas susikaupti, mokėjimas priimti įvertinimą. O vertinimai visada sukelia gana daug įtampos. Būna lengviau, kai jauni žmonės jaučia mokytojų, draugų ir, savaime aišku, tėvų palaikymą.
Kodėl yra tiek daug nerimo, baimės, įtampos, kartais – nepasitikėjimo savimi? Nes už egzaminų slypi daug kitų dalykų, išryškėja asmenybės savybės.
– Kaip tėvai galėtų padėti egzaminams besiruošiantiems vaikams?
– Aplink esantiems žmonėms nereikėtų kurti papildomos emocinės įtampos.
Pavyzdžiui, nereikėtų konkurencinių santykių tarp draugų, tėvai neturėtų priekaištauti, pastebėti silpnųjų pusių. Šitiems dalykams jau ne metas.
Kaip tėvai turėtų elgtis? Palaikyti savo vaiką, pastebėti pastangas, stipriąsias puses, stengtis nuraminti. Jauni žmonės labai nemėgsta, kai savo emocinį krūvį tėvai perduoda vaikams, bet ne visi tėvai moka susitvarkyti su emocijomis ir dažnai „užpila“ jomis vaikus. Vaikai nuo tokių tėvų tolsta, bėga, neturi jokio noro pasakotis, dalintis išgyvenimais, emocijomis.
– O koks mokytojų vaidmuo?
– Tai didelė užduotis mokytojams, nors mums atrodo, kad jie tik turėtų vaikus išmokyti. Mokytojai yra žmonės, turintys savo emocijas. Be to, dažnai tarp mokytojų būna paslėptos konkurencijos, kurio mokiniai geriau pasirodys. Svarbus ir santykiai, susikurti su mokiniais per mokslo metus. Bet mokytojai turėtų neaštrinti situacijų.
– Mokyklą baigiantys moksleiviai mokosi iki paskutinės akimirkos, dažnai – ir naktimis. Tada jie nebepailsi, nebesusikaupia, dar labiau nervinasi.
– Mokiniai turėtų išmokyti mokytis. Likus tiek nedaug laiko, reikėtų atkreipti dėmesį į sveikatą – ne tik mokytis, bet ir patausoti save. Mokantis reikia daryti pertraukas, susiskirstyti medžiagą, ypač sudėtingą.
Reikia tausoti psichologinę sveikatą ir nepamiršti malonios veiklos. Jokiu būdu negalima vien mokytis, mokytis, su niekuo nebesusitikti, niekur nebeišeiti. Laiką susiplanuoti reikia taip, kad būtų galima pailsėti, užsiimti mėgstama veikla, kuri leidžia atsipalaiduoti.
Mokiniai turėtų išmokyti mokytis. Likus tiek nedaug laiko, reikėtų atkreipti dėmesį į sveikatą – ne tik mokytis, bet ir patausoti save.
Būtina pajausti savo savivertę, neleisti apimti blogai nuotaikai. Tai padaryti padeda tinkamas režimas.
Labai svarbu per parą išmiegoti 7–8 valandas ir taisyklingai maitintis. Pavyzdžiui, gerti daugiau sulčių, valgyti daržovių, o jei norite vartoti kažkokius papildus, tiktų vitaminas C ir vitamino B grupė.
– Labiau nervinasi labiau tie, kurie žino daugiau, – vadinamieji moksliukai.
– Teisingai pastebėjote. Šiuos mokinius galima padalinti į dvi grupes. Vieni labai stengiasi, yra perfekcionistai ir nori viską padaryti labai gerai. Tai neretai jiems ir pakiša koją, nes sukelia dar daugiau įtampos, nerimo, baimių. Tada mokiniai nebegali taip gerai susikaupti ir dažniausiai rezultatai būna šiek tiek blogesni negu tų, kurie sugeba nugalėti tokius jausmus.
Kita grupė – jauni žmonės, kuriems trūksta pasitikėjimo savo jėgomis, savivertės, kurie yra gavę nelabai palankių vertinimų, šiek tiek blogiau mokosi, gauna daug pastabų. Šie žmonės dažnai linkę nusivilti savo jėgomis, o kartais netgi be reikalo ir per daug. Taigi negerai ir per daug iš savęs norėti, ir galvoti, kad trūksta gebėjimų, kad nepasiseks, neįvertinti savo jėgų bei galimybių.
Rasti aukso vidurį nėra lengva, todėl mokytojai turėtų dažniau pagirti, pastebėti gerus dalykus, pasiekimus. Tėvai turėtų palaikyti gerąsias savybes, nes kritikos gyvenime gauname labai daug, o nuoširdūs pagyrimai vaikų dienynuose tikrai nėra dažni.
– Kuo gali baigtis žmogui per didelis krūvis, per didelis mokymasis ir įtampa?
– Iš tikrųjų kartais tai gali sukelti nerimą, įtampą, žmogus gali sunkiau užmigti. Kartais tai gali baigtis ir sudėtingesniais dalykais, tokiais kaip valgymo sutrikimai, anoreksija, bulimija. Šie dalykai reikalauja ilgo ir atidaus gydymo.
Persitempimas iš tiesų gali atvesti iki sudėtingų psichikos sutrikimų, netgi vėliau pereiti į lėtinę formą su pačiais sudėtingiausiais simptomais. Gali atsirasti ir realybės sutrikimų, netgi haliucinacijų.
Norėtųsi pasakyti, kad taip būna nedažnai, tačiau vienas kitas atvejis pasitaiko. Tad norėtųsi tiesiog užbėgti už akių ir pasakyti, kad mokymosi režimas, savo sveikatos priežiūra yra ne mažiau svarbu negu siekiami rezultatai.
Persitempimas iš tiesų gali atvesti iki sudėtingų psichikos sutrikimų, netgi vėliau pereiti į lėtinę formą su pačiais sudėtingiausiais simptomais.
– Kartais taip nutinka, kad tikimasi pasiekti aukštesnių rezultatų, planuojama kur nors stoti, o vėliau gauti rezultatai to padaryti neleidžia. Ką daryti, jei nepasisekė egzaminas?
– Egzaminais gyvenimas nesibaigia. Visų pirma juos visada galima perlaikyti. Pagaliau, galima pasirinkti kitą specialybę, nes dabar tokie laikai, kai keičiame profesijas.
Anksčiau, jei įgydavome vieną profesiją, dirbdavome tą darbą iki pensinio amžiaus. Reikia ieškoti teigiamos pusės, ką galima padaryti šioje situacijoje. Ateityje tikrai bus dar labai daug visko. Tiems, kurie mokysis toliau, egzaminai kartosis ir kartosis. Tai yra tik pirmas išbandymas.
Dažniausiai po kiekvienos nesėkmės būna sėkmė. Kiekviena nesėkmė skatina eiti toliau, ieškoti, kurti. Tikrai gyvenime pasitaiko situacijų, kad žmonės nebūtų pasiekę aukštų rezultatų, jei jiems prieš tai nebūtų nepasisekę.
Tiesiog tokie gyvenimo dėsniai – nuolat banguojame tarp sėkmių ir nesėkmių. Tikrai norėčiau palaikyti visus, kurie jaučiasi šiek tiek netvirtai ir jaudinasi, galvoja, kad kažkur gali nepasisekti. Tiesiog patarčiau pamėginti susidoroti su savo emocijomis ir pagalvoti, kad, užuot jaudinusis, gal verčiau įdėti šiek tiek daugiau jėgų ir stabtelėti ties tuo, kas nelabai sekasi.
– Egzaminų laikotarpiu didelis vaidmuo tenka tėvams. Kaip tėvai gali padėti vaikams susitvarkyti su abitūros egzaminais ir apskritai su egzaminais?
– Vienas iš patarimų būtų toks: reikia daug kalbėtis apie tai, kas vargina abiturientą, jauną žmogų bebaigiantį mokyklą. Kokie tai dalykai: ar tai bendravimo sunkumai, ar sveikatos problemos, ar įtampa, nerimas, baimės?
Jas reikėtų išgyventi kartu su kitais žmonėmis. Tai būtų aktyvus įtampos, nerimo, baimių išgyvenimas. Tai toks išgyvenimas, kai garsiai kalbamasi, dalinamasi su kitu žmogumi. Kitas žmogus padeda suvokti, ar jaudulys turi realų pagrindą, ar tai nėra išsigalvojimas. Kalbėtis su abiturientais gali ir tėvai, ir draugai.
Svarbu tų sunkių jausmų nekaupti. Tik apie šiuos jausmus kalbant apie tai garsiai su kitu žmogumi, galima visa tai permąstyti, pažiūrėti iš kito taško, plačiau pažvelgti į ateitį – kas bus, jei pasiekimai bus tokie, ir kas, jei jie bus kitokie. Svarbu pasvarstyti, ar verta tiek nervintis, nerimauti, bijoti. Visada reikia dalintis savo jausmais, tuo mes ir galime padėti abiturientams, neieškodami pagalbos kažkur toliau.
Tos emocijos, kurios atrodo labai sunkios, sudėtingos, pasidalinus tampa švelnesnėmis. Tie žmonės, su kuriais yra tikrai labai geras ryšys, geba susilpninti tas emocijas, jos tarsi ištirpsta. Tada pasidaro daug lengviau mokytis, bendrauti. Tiesiog jos jau nebeslegia. Kai tas emocijas pavyksta išsklaidyti, galima užsiimti kitais dalykais.
