Nuotraukoje esu su skafandru, respiratoriumi ir apsauginiu skydeliu, nes akiniai dar labiau rasoja ir nežmoniškai spaudžia, nors kartais reikia ir jų, kai tenka atlikti ypač rizikingas procedūras. Skydelis jau aprasojęs, sunku kvėpuoti, labai karšta, silpna, didelis nuovargis, sunku blaiviai mąstyti... Visa tai išgyvena kiekviena iš mūsų, dirbančių su COVID-19 užsikrėtusiais intensyviosios terapijos skyriuje. Tai ne filmas, o mūsų dabartinė realybė.
Artėja mėgstamiausia pavasario šventė, kurios visada visi laukėme, nes galėjome būti visi kartu, džiaugtis, švęsti. Kažkam kils didelė pagunda aplankyti savo gimines, tėvus ir sulaužyti karantino „įžadus“ saugoti vieni kitus.
Išbūti skafandre bent valandą su kauke ir, geriausiu atveju, su apsauginiu skydeliu, nes akiniai žiauriai spaudžia ir rasoja, yra iššūkis.
Patikėkite, kaip aš norėčiau būti per Velykas su savo šeima, su tėvais, aplankyti visus, kuriuos labai myliu, apkabinti ir išbučiuoti savo vyrą ir vaikus. Labai visų pasiilgau, bet dar labiau noriu visus apsaugoti, nes esu intensyviosios terapijos slaugytoja ir šiuo metu dirbu su COVID-19 užsikrėtusiais pacientais, kurių skaičius mūsų skyriuje kiekvieną dieną auga.
Ne visos mes turime galimybę izoliuotis nuo šeimos, todėl daug kas po sunkaus ir alinančio darbo grįžta į šeimą. Ar suvokiate, kaip medikai aukojasi? Sunku ir tiems, kas negali būti su šeima, nes juos saugo, dar sunkiau tiems, kurie eina po budėjimo su baime ir nežinia, ar „nepasigavo“ viruso.
Išbūti skafandre bent valandą su kauke ir, geriausiu atveju, su apsauginiu skydeliu, nes akiniai žiauriai spaudžia ir rasoja, yra iššūkis. Žiauriai trūksta oro, karšta taip, kad net darosi silpna, bet turi dirbti, išlaikyti budrumą ir būti labai atsargi, nes nuo tavo veiksmų priklauso žmogaus gyvybė ir tavo pačios saugumas.
Mažiausiai 4 valandas darbo su pilna apsaugos amunicija! Negali gerti, valgyti, eiti į tualetą, įkvėpti gryno oro. Kenti ir lauki, kada ateis laikas ir tave pakeis kolegė, kuri leis tau truputį pailsėti, ir tu vėl turėsi rengtis, vėl dirbti ir melstis, kad ištvertum. Po budėjimo jautiesi klaikiai pavargusi ir dar ilgai galvoji, kaip vis dėl to gera įkvėpti gryno oro! Tai yra laimė!
Paskutinį kartą apkabinau savo vyrą ir vaikus prieš pirmą budėjimą su užkrėtusiais pacientais.
Mama pasiilgo, mano gimtadienis, bet neleidžiu jai atvažiuoti, nes saugau ją ir nenoriu, kad ji sirgtų. Kadangi gyvenu netoli, pasiėmiau kaukę, įdėjau mamai lauktuvių ir nuėjau trumpam. Bendravom neilgai – lauke ir per atstumą. Taip pat per atstumą bendrauju su savo šeima – vyru ir vaikais. Daugiau leisti sau negaliu, nors labai pasiilgau.
Žinau, jūs visi pasiilgote savo tėvų, švenčių ir buvimo kartu. Aš paskutinį kartą apkabinau savo vyrą ir vaikus prieš pirmą budėjimą su užkrėtusiais pacientais. Daugiau negaliu sau to leisti, nes nežinau, ar neteks gailėtis, jeigu pasirodys, kad tuo metu manyje buvo virusas.
Saugau save, kad neužsikrėsčiau, saugau savo artimuosius, svetimus žmones. Esu maksimaliai atsargi ir jums linkiu pagalvoti apie tai ir dar kurį laiką pabūti namie, kol viskas pasibaigs. Nes jeigu to nedarysite, mes, medikai, taip pat turime labai ribotus resursus. Dauguma mano kolegų yra tikros didvyrės slaugytojos ir slaugytojų padėjėjai, kurie daugiausiai laiko būna šalia sergančiųjų, arčiausiai jų ir dirba labai dideliu krūviu, negailėdami savęs.
Lenkiu galvą prieš jų drąsą ir pasiaukojimą. Esu labai dėkinga mūsų gydytojams, rezidentams, vyresniajai slaugytojai, kurie labai stengiasi mums padėti jaustis ramiai, užtikrintai ir padeda, kaip tik gali, kad visi kartu mes būtume komanda ir ištvertume sunkiausią pamainą.
Kiekviena diena – išbandymas. Kai nesu darbe, meldžiuosi už savo kolegas, kad visi būtų sveiki, kad įveiktų visus sunkumus ir išbandymus.
Padėkite mums visi likdami per šventes namie. Norite nuvežti lauktuvių tėvams – palikite prie durų maišiuką su rašteliu ir paaiškinkite, jog negalite būti kartu, nes mylite ir norite dar daug metų švęsti su jais Velykas ir kitas šventes.
Saugokite vieni kitus, likite namie, pabendraukite telefonu arba lauke didesniu atstumu, palaukite, kol pasibaigs karantinas! Taip padėsite ir mums ištverti, taip pat mes galėsime padėti didesniam skaičiui susirgusiųjų, o jūsų artimieji bus sveiki.
Labai viliuosi, kad Italijos ir Ispanijos scenarijaus mes nesulauksime, nes dauguma žmonių visgi laikosi karantino ir yra pilietiški, rūpinasi ne tik savo, bet ir aplinkinių saugumu. O dirbantieji pirmoje fronto linijoje sugebės atlaikyti ir išgydyti tuos, kurie šiuo metu serga ir susitelkę didžiausiose šalies ligoninėse, kol kitos ligoninės laukia, kada prireiks jų pagalbos. Kol kas tvarkomės, bet sunkių ligonių pasipildo.
Laikydamiesi socialinio atstumo, karantino sąlygų, galėsime prisidėti prie gyvybių ir sveikatos išsaugojimo tų žmonių, kurie yra rizikos grupėje. Kiekvieno žmogaus gyvybė yra vertybė, o mes kaip niekada dabar esame susiję.
