– Renata, papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo?
– Gimiau su įgimta stuburo trauma, buvo nesusiformavęs stuburo slankstelis. Turėjau išvaržą, skylutę stubure, kurią reikėjo užsiūti. Buvo 1981 metai – darė taip, kaip mokėjo. Pažeidė nervus, iš dalies buvo paralyžiuota dubens sritis, palietė ir kojas.
Tai tęsėsi metų metus. Nors uždegimus pagydydavo, inkstų funkcija palaipsniui silpo. Paskui pradėjo trauktis dešinysis inkstas. Gydytojai sakė, kad mano organizmas daug metų laikėsi tik kairiojo inksto dėka.
Vėliau, apie 2005 metus pamatė, kad blogėja ir kiti rodikliai. Mane nukreipė į Santaros klinikas pas nefrologus ir pasakė, kad kažkada reikės dializės.
– Kiek jums tada buvo metų?
– Apie 26-erius. Tuo metu ruošiausi egzaminams ir rašiau bakalaurinį darbą. Dar buvo nesėkmių meilės fronte. Matyt, nuo to streso man pradėjo stipriai skaudėti galvą. Atrodė, kad tai nebuvo tiesiogiai susiję su inkstais. Naktimis negalėdavau miegoti.
Nors esu nusiteikusi labai optimistiškai ir myliu gyvenimą, tuo metu man buvo taip bloga, kad nebenorėjau gyventi. Atrodė, jau geriau pasitraukti iš gyvenimo, negu taip kankintis. Tik tiek, kad kirbėjo mintis, jog nenoriu skaudinti tėvų.
– Ar dalinotės su kuo nors šiomis mintimis?
– Nesidalinau, man jos atrodė baisios. Nenorėjau nieko gąsdinti. Aišku, tai, kad man bloga, matė visi. Ypač artimieji, kai naktimis nemiegodavau ir staugdavau iš skausmo. Kiek buvo nuskausminamųjų namuose, visus išgėriau, kad tik kažkaip išgyvenčiau tą galvos skausmą.
Nuėjau pas šeimos gydytoją ir ji nusprendė padaryti biocheminį kraujo tyrimą. Tą pačią dieną mane iškvietė į ligoninę, nes buvo labai prasti inkstų rodikliai. Dabar atrodo, kad tai buvo to streso pasekmė. O nuskausminamieji nusodino jau ir taip silpnus inkstus.
Tada man pasakė, jog bus būtina hemodializė. Pastatė lašelinę ir suformavo fistulę, tačiau ji buvo nesėkminga. Išplovė kreatininą, tyrimai pagerėjo, praėjo galvos skausmai, ir mane paleido namo, tačiau pasakė, kad jei nepasisekė su fistule, ateityje galiu pabandyti peritoninę dializę.
Nenorėjau nieko gąsdinti. Aišku, kad man bloga, matė visi. Ypač artimieji. Naktimis nemiegodavau ir staugdavau iš skausmo.
Kas mėnesį važiuodavau tikrintis pas nefrologus. Kreatininas palaipsniui augo ir vis labiau artėjo dializė. Ir pati pajutau, kad man jau bloga, grįžo galvos skausmai, pykinimas, kūną niežtėjo taip, kad kasydavausi iki kraujo, nors ir nebuvo jokių bėrimų. Tad supratau, kad nuo dializės nepabėgsiu. Metus dar pratempiau su griežta dieta (valgiau mažiau augalinių baltymų, mėsos), o po metų jau paguldė į ligoninę, įvedė peritoninės dializės kateterį ir apmokė, kaip daryti.
Tačiau vėl susidūriau su problema – aš tiesiog negalėdavau į save supilti tų dviejų litrų skysčio. Ir vėl pilvo skausmai, pykinimas, negalėjimas nei valgyti, nei miegoti... Išgerdavau vos pusantro litro, todėl dializė buvo neefektyvi, o ketvirtas bandymas man suformuoti fistulę, kad būtų galima pradėti hemodializę, baigėsi peritonitu (ūminis visos pilvaplėvės ar tik jos dalies uždegimas – red.) bei sepsiu.
– Turbūt reikėjo susitaikyti su mintimi, kad kažkada reikės transplantacijos? Ar dar turėjote kitokių vilčių?
– Maniau, kad man niekas jos nedarys, kadangi mano šlapimo pūslė paralyžiuota – turiu kateterį, vadinasi, galima infekcija. O infekcija nuslopinto imuniteto fone yra mirtis. Bijojau užsiminti gydytojams, kad galbūt mane galima pastatyti į eilę. Bet pakalbėjau su viena hemodializės gydytoja, ji pasakė, kad galima, kad nesu tokia pirma ir paskutinė pasaulyje. Praėjau visą paruošiamąjį etapą, prieš tai pašalino mano inkstus, nes juose buvo infekcija.
Tada mane pastatė į laukiančiųjų eilę. Nepralaukusi nė metų gavau inkstą. Mane kvietė keturis kartus.
Tik vėliau sužinojau, kad jau telefonu galima paklausti, kelintas esi eilėje pagal tinkamumą. Man pirmą sykį pasakė – jūs pirma, greičiau važiuokit, turit daug šansų. Aišku, lėkiau kaip ant sparnų. Jei būtų buvusi ne naktis, būčiau visus apskambinusi ir pasakiusi, kad gausiu inkstą. Buvo visiška euforija. Bet man padarė gastrofibroskopiją ir rado skrandžio opą. Paskui kvietė dar du kartus, bet abu kartus nebuvau pirma.
– O kaip buvo tą sėkmingąjį kartą?
– Buvo šešta ryto. Vėliausias skambutis, nes paprastai skambindavo naktį, apie antrą ar trečią valandą. Tada kaip tik turėjau važiuoti į dializę. Buvau trečia pagal tinkamumą eilėje, važiavau be jokios vilties. Praėjau visus tyrimus, dar laukiau, kol atvažiuos žmonės iš Klaipėdos. Išbuvom visą dieną nevalgę, negėrę. Buvo nuojauta, kad vėl grįšiu namo nieko nepešusi. Taip ir pralaukiau visą dieną, o į vakarą pradėjo visus kviesti rezultatų aptarimui.
Padarius tyrimus paaiškėjo, kad inkstas man tinka labiau nei antram numeriui. Prieš einant į konsiliumą viena imunologijos docentė pasakė, kad neišeisiu iš ligoninių dėl to kateterio ir dėl nuolat puolančių infekcijų bei amžinai gyvensiu su antibiotikais. Bet aš jai pasakiau, kad noriu pabandyti, užuot visą gyvenimą važinėjus darytis hemodializių, kurios mane labai nualino. Tuo metu jaučiau, kad jau negyvenu, o tik egzistuoju.
Tada jau viską pamiršau, jau buvo nebesvarbu, kad ir Mėnulyje, tegul tik daro transplantaciją.
Tada jau viską pamiršau, jau buvo nebesvarbu, kad ir Mėnulyje, tegul tik daro transplantaciją. Sakė, mes apsiimam daryti, nors išlieka didelė rizika. Atnešė vaistus, aprangą, buvau tarsi kažkokioje migloje, buvo sunku patikėti, kad tai vyksta su manimi. Lyg ir ruošiausi transplantacijai, bet visa tai atrodė kaip sapnas. Atrodė, kad tai netikra, kad tai vyksta ne su manimi.
Po operacijos pasakė, kad inkstas užsivedė dar ant stalo, tik sujungus su šlapimtakiais. 10 dienų buvo sunkiausios, niekas negalėjo manęs lankyti. Visa laimė, kad palatoje gulėjau ne viena – greta buvo taip vadinama mano „inksto sesė“, kuri gavo to paties donoro inkstą. Ji buvo klaipėdietė, susidraugavau su ja.
Nebuvo liūdna, bet trūko artimųjų. Po 10 dienų pasakė, kad galiu valgyti visus produktus, kurių anksčiau buvo negalima valgyti. Svarbiausia, kad galėjau gerti, kiek tik noriu vandens (o aš nuo vaikystės labai mėgau vandenį).
– Kitas patikėtų, kad gal tikrai neverta, o jūs atradote stiprybės pasakyti, kad norite pabandyti. Iš kur?
– Galbūt todėl, kad kai buvau maža, mano mamai pasakė, jog yra tik 1 proc. tikimybė, kad išgyvensiu, o jei išgyvensiu, būsiu vegetuojanti daržovė – neprotausiu, nekalbėsiu. Nebuvo net kalbos apie vaikščiojimą. O aš patekau į tą vieną procentą. Tai mama ir sako – jeigu tu būtum augalas, tai labai graži gėlytė. Mintis, kad kartą jau laimėjau, patekau į tą vieną procentą, ir vedė mane į priekį – gal ir vėl pasiseks? Gal dar kartą laimėsiu tą aukso puodą? Dabar atrodo, kad laimėjau.
Po transplantacijos ligoninėje buvau tik du kartus – kartą buvau pasigavusi infekciją, o kitąsyk reikėjo pašalinti fistulę. Gyvenu normalų gyvenimą, esu laisvas ir laimingas žmogus, galiu važinėti po pasaulį – šią vasarą važiavau su sese ilsėtis į Turkiją. Mano užsispyrimas atsipirko.
– Kartais atrodo, kad net vienas neigiamas procentas yra blogai, apie jį galvoji daugiau nei apie tuos devyniasdešimt devynis teigiamus...
– Nesakau, kad tvirtai tikėjau, maniau, kad išvis neišgyvensiu transplantacijos. Kita vertus, giliai viduje tikėjau, kad galbūt pasiseks. Aišku, buvo daug baimės, bet aš jos nerodžiau, ypač artimiesiems, nes jiems ir taip buvo sunku. Svarsčiau, kiek bus lemta nugyventi, tiek nugyvensiu, tačiau norėjau išbandyti visas galimybes. Geriau jau tik mėnesį gyvensiu negu visą gyvenimą gailėsiuosi nepabandžiusi.
Geriau jau tik mėnesį gyvensiu negu visą gyvenimą gailėsiuosi nepabandžiusi.
– Ar keitėsi jūsų santykis su artimaisiais? Kaip jie priėmė žinią, kad reikės transplantacijos? Ar apie tai atvirai kalbėdavotės?
– Kai paaiškėjo, kad reikės transplantacijos, tėtė pasiūlė savo inkstą, bet atsisakiau, kadangi jis turėjo širdies operacijų. Tėvai jaudindavosi, kai reikėdavo važiuoti į dializes, matydavo, kad grįžtu pervargusi – atsigaudavau tik kitą dieną.
Prasidėjus dializėms, labai nerimavo, kaip bus toliau. Mamai rūpėdavo, kokius produktus galima pirkti, klausdavo, ar galiu valgyti tam tikrus produktus, kaip geriau juos apdoroti.
– Dabar einate tirtis kas tris mėnesius. Ar nebūna jaudulio?
– Būna jaudulio ir man, ir tėvams. Būna, kad organizme atsiranda pakitimų ir nejaučiant. Jaudinuosi labiau nei per egzamino rezultatus – praėjau ar nepraėjau? Jei viskas gerai, tai valio, ačiū Dievui, vėl gyvenu tris mėnesius.
– Ar apskritai įsileidžiate tokią mintį – o kas, jeigu?..
– Tokios mintys pačios ateina į galvą, ypač kai kažkam kitam atsitinka. Kas buvo žadėta man, dažniau išsipildo kitiems.
– Ar buvo kada nors dėl ko nors gėda? Pavyzdžiui, dėl fistulės?
– Buvo, ypač po trijų nesėkmingų fistulių, kai visos rankos buvo randuotos. Bijodavau, kad kas pagalvos, jog esu kokia suicidinė.
– O kaip dabar?
– Dabar jau nebe. Matyt, su amžiumi atėjo. Mano toks charakteris – iš pradžių bijau kažko, bet paskui man nusibosta. Mano filosofija tokia: nepatinka – nusisukit. Arba gerbkit, arba eikit toliau – už ausų nelaikau. Kai sau tai pasakiau, man pačiai pasidarė daug lengviau ir su savimi, ir su kitais. Aišku, mieliau renkuosi marškinėlius ilgomis rankovėmis, bet galiu dėvėti ir trumpomis. Dabar daug didesnė žmonių tolerancija. Kam patinku, tam patinku su visais savo randais.
– Ar ieškojai žmonių su panašiomis patirtimis?
– Kai buvo pasakyta, kad reikės transplantacijos, man pasakė, kad egzistuoja tokia „Gyvastis“, tačiau tuo metu tą informaciją praleidau pro ausis. Kai atsiguliau pirmą kartą, palatos kolegė irgi tai paminėjo. Tada internete pažiūrėjau, kad ji kažkur netoliese namų. Iš pradžių man buvo nelabai įdomu, bet paskui pasikeitė darbuotojai, ir jau po transplantacijos, atsiradus daugiau laiko ir užpuolus depresijai, pradėjau lankytis dažniau.
Būna ekskursijų, stovyklų – dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo be „Gyvasties“. Kaip antra šeima, artimi draugai. Ten pasisėmiau daug informacijos, kaip elgtis po transplantacijos. „Gyvastis“ padėjo daug labiau nei medikai, apskritai mane išmokė būti atviresnę.
– Ar kada nors jautėte pyktį, kad reikėjo visa tai ištverti, pavyzdžiui, kodėl tai nutiko būtent ums?
– Esu be galo dėkinga tėvams, ypač tėtei, kad nepaliko mamos ir manęs sužinojęs, kad vaikas neįgalus. Be galo vieni kitus mylime. Esu labai dėkinga, niekada gyvenime nepykau. Manau, man pačiai būtų blogiau, jei būčiau pykusi. Aišku, mąstydavau, kodėl taip atsitiko. Bet aš niekada nebuvau visiškai sveika.
Kiekvienas turi savo problemų: jei su sveikata viskas gerai, žiūrėk, kažkur kitur nesiseka. Aš tikrai negalvoju, kad man blogiausia, o kažkam geriau. Kiekvienas turi savo kryžių ir jį neša. Manau, nėra prasmės pykti ir gadinti sau gyvenimo.
– O draugai?
– Draugai, kurie nesusiję, ne viską žino, ne viską supranta. Žinau, kad sotus alkano neužjaučia, nekalbam apie tai. Gyvenu pilnavertį gyvenimą.
– Ar jus įkvepia panašios sėkmės istorijos?
– Taip, įkvepia. Ir teisingai daro – kartais gydytojai nurašo, bet žmonės vis tiek eina, nepasiduoda, kovoja. Taip ir reikia daryti. Žinau tokią liūdną istoriją – kartą sutikau vyrą, kurį liga ištiko netikėtai. Jis niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad dabar jam reikia dializuotis. Baigėsi tuo, kad jis neištvėrė ir nusižudė.
– Labai baisu ir liūdna, kad taip nutiko. Vis tiek niekada negali iki galo žinoti, kaip jausiesi tokioje situacijoje.
– Taip. Ir pati negalėjau tam pasiruošti, nesitikėjau, kad man fiziškai nepasiseks su peritonine dialize (dalinė dializė, kurią gali atlikti pats pacientas namuose – red.), o hemodializė buvo labai sunki. Nejau taip man ir lemta, nejau taip ir reikės kankintis? Ta baimė gyventi nuo dializės iki dializės nedavė ramybės, bet visada kirbėjo ir viltis, kad gal kažkas pasikeis.
Kai atsistojau į eilę ir pradėjo skambinti dėl transplantacijos, tai buvo lyg šviesa tunelio gale. Kai transplantavo, pajutau, kad viskas gerai. Aišku, turiu sveiką baimę, kad visa tai gali baigtis, bet iš esmės esu rami, jaučiuosi gerai. Ir sveikam žmogui kažkas gali nutikti, o visą gyvenimą bijoti irgi nusibosta. Reikia pasidžiaugti gyvenimu, kol yra galimybė. Tai ir džiaugiuosi.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
I-V (8 - 20 val.):
Tel.: 8 800 800 20
www.sidabrinelinija.lt
pasikalbekime@sidabrinelinija.lt
