Simptomai pasireiškė staiga
Jolita, po skaudžių išbandymo ir netekčių Lietuvoje nusprendusi gyvenimą iš naujo pradėti Airijoje, ne tik ten įsitvirtino pati, bet ir subūrė šioje šalyje gyvenančius lietuvius, įkūrė lietuvių bendruomenę, konsultavo ką tik atvykusius tautiečius teisiniais bei kitais klausimais. Be to, ji įsisuko į labdaringą veiklą. Muzikos mokytojos profesiją turinti moteris pradėjo rengti labdaringus renginius, o paaukotus pinigus pervesdavo sunkiai sergantiems vaikams ir jų šeimoms.
„Nesididžiuoju nuveikusi kažką gera. Dariau tai, ką tuo metu reikėjo daryti. Aukojimo veiksme man svarbiausi ne pinigai, o šviesa, kuri skleidžiasi tavyje per šį veiksmą ir kuria tu daliniesi su kitais“, – 15min pasakojo pašnekovė.
Paklausta apie pirmuosius ligos simptomus, Jolita prisiminė, kad viskas įvyko labai staiga.
„Atsimenu, prieš Kalėdas pradėjau labai kraujuoti, vos ne litrais. Iki tol nebuvo jokių skausmų, jokių simptomų, tik svoris šiek tiek nukrito. Niekada neturėjau problemų su moteriškomis ligomis. Šeimos gydytojas nedavė nukreipimo ginekologei, esą gal reikia palaukti, gal man taip ankstyvas klimaksas prasideda. Tuomet nusprendžiau pagalbos ieškoti pati ir Kalėdų išvakarėse parašiau privačiai gydytojai lietuvei.
Ji pasiūlė rytoj pat, per šventes, atvažiuoti. Apžiūrėti dėl stipraus kraujavimo manęs negalėjo, tik pro mikroskopą patyrinėjo kraują, o ten – vieni leukocitai. Tuomet pasakė: „Jums gydytis reikės abiem su vyru.“ Nustebau.
Tada paklausė, ar turiu pinigų skristi į Lietuvą, ir padėjo ant stalo knygą „Visa tiesa apie vėžį“. Taip supratau, kas man yra“, – prisiminė Jolita.
Kova už centimetrus, kurie leistų operuoti auglį
Pirmuosius tyrimus Jolita atliko Lietuvoje. Pasirodė, kad auglys labai didelis – 8 cm, tokio dydžio, kaip embrionas. Lietuvos medikai atvirai neteikė vilties išgyventi. Airiai taip pat atsisakė jį operuoti.
„Kai nutinka tokie dalykai, visi pradedame ieškoti informacijos. Susisiekėme su Latvijos klinika, taikančia vėžio gydymui modernią neinvazinės robotų radiochirurgijos technologiją, kai navikas pašalinamas lazeriu, taip užtikrinant, kad vėžio ląstelės neišplistų. Mat judinti auglį tokioje vietoje įprastu operaciniu būdu labai pavojinga.
Kai tave aplanko tokia liga, labai greitai supranti, kad tau reikia visai mažai.
Tačiau latviai pasakė, kad didesnių nei 5 cm auglių jie taip pat nesiima šalinti. Taigi pirmiausiai reikėjo jį sumažinti. Šiuo tikslu Airijoje jai buvo skirti šeši chemoterapijos ir radioterapijos kursai. Beje, pirmojo kurso, kai jau buvo aiški diagnozė, kraujuojančiai, neturinčiai jėgų moteriai teko laukti du mėnesius. Tai buvo tikras išbandymas“, – pasakojo Jolita.
Agresyvaus gydymo pagalba auglys sumažėjo iki 5 cm, tačiau išsivystė sepsis, dėl kurio šešta radioterapija buvo sustabdyta. Jolita jau ruošėsi artėjančiai pabaigai, bet išsikapstė.
Tuomet airių medikai pasiūlė taikyti brachiterapiją, kai tiesiogiai į auglį leidžiama radioaktyvi medžiaga, kuri jį džiovina. Auglys sumažėjo iki 3 cm, tačiau latviai tuo metu vis tiek abejojo, ar pavyks jį pašalinti, o jis kaip tik ėmė ir nubudo.
Atsisakiusi gydymo neteko pašalpos
„Buvo skirtas dar vienas chemoterapijos kursas, bet aš visu kūnu jaučiau, kad mano organizmas daugiau neatlaikys. Po kiekvieno kurso pusmetį būdavau visiškas lavonas – iš kambario negalėdavau nueiti iki virtuvės. Gerai, kad turiu nuostabų vyrą, kuris visą šį laiką buvo šalia“, – atviravo pašnekovė.
Taigi Jolita atsisakė chemoterapijos ir perėjo prie visiškai veganiškos mitybos – atsisakė mėsos, cukraus, miltų, visų medžiagų, kuriomis, kaip teigia mokslininkai, minta vėžinės ląstelės.
„Mano onkologas, jis yra indų tautybės, sakė, kad esu vis dar gyva todėl, kad nemaitinu vėžio. Tačiau kai atsisakiau gydymo, sistema sukilo. Kol gydaisi, Airijoje suteikiamos labai geros sąlygos. Mokama padori pašalpa, iš kurios įmanoma išgyventi, apmokamas butas, chemoterapijos dienomis gauni viešbučio kambarį prie ligoninės. Atsisakiusi gydymo viso to netekau.
Visai be nieko mūsų nepaliko, tačiau jau teko sunkiai galą su galu sudurti. Kita vertus, kai tave aplanko tokia liga, labai greitai supranti, kad tau reikia visai mažai“, – teigė pašnekovė.
Beje, ji ilgai aukojo kitiems net ir sirgdama. Jolita prisipažįsta, kad kiekvieną penktadienį, gavusi pašalpą, jau žinodavo, kuriam vaikui iš „Facebook“ esančios grupės „Vilties spindulėlis“, subūrusios šeimas, auginančias sunkiai sergančius vaikus, perves pinigų. Paskutinei mergaitei, sergančiai cerebriniu paralyžiumi, labdarą ji tvarkė jau gulėdama be jėgų.
Susitaikyti su mirtimi neleido žmonės
Visgi sprendimas atsisakyti chemoterapijos pasiteisino – auglys nepadidėjo. Moteris vėl kreipėsi į Latvijos kliniką ir šįkart medikai jau sutiko operuoti. Operacijos kaina – 6 tūkst. eurų. Tereikėjo suderinti patogią datą.
„Kai per savaitę gauni 60 eurų, nelabai gali svarstyti apie datą. Iš pradžių pasikalbėjau su šeima. Suaugusi dukra Lietuvoje turi žirgyną. Ji svarstė – gal išsiversime patys, ji parduos žirgus. Tačiau kiek gi tų žirgų Lietuvoje parduosi? Čia ne saldainių dėžutė“, – svarstė pašnekovė.
Tuomet moteris, kuri visada būdavo duodančiojo pusėje, ryžosi pagalbos prašyti pati. Ir stebuklas įvyko – pinigai operacijai buvo surinkti. Tačiau ji prisipažino, kad pasklidus jos prašymui socialiniuose tinkluose, daugiausiai džiaugsmo teikė ne gauti pinigai, kurių jai tikrai reikėjo, bet palaikančios žinutės iš visiškai nepažįstamų žmonių. „Aukojimo veiksmas – tai šviesa, kuri skleidžiasi mūsų viduje“, – kartojo Jolita.
Suaugusi dukra Lietuvoje turi žirgyną. Ji svarstė – gal išsiversime patys, ji parduos žirgus. Tačiau kiek gi tų žirgų Lietuvoje parduosi? Čia ne saldainių dėžutė.
Paskutinę akimirką ji atrado tą pačią procedūrą atliekančią kliniką Londone. Visiškai jėgų neturinčiai ir didžiulius skausmus kenčiančiai moteriai ši kelionė buvo artimesnė nei į Latviją, todėl ji pasirinko Anglijos medikus, juolab kad procedūros kaina buvo ta pati.
„Tai įvyko tik visų žmonių dėka. Buvau pasiekusi ribą, kai pati šviesos jau nemačiau ir neturėjau jėgų toliau gyventi. Tačiau vieni mane paskatino nenuleisti rankų, dar išbandyti viską, kas įmanoma. Esą, kai būsiu išbandžiusi visus gydymo būdus, tik tada galėsiu pasiduoti. Kiti atsiliepė į jos pagalbos šauksmą ir parėmė finansiškai“, – atviravo moteris.
Iki procedūros skausmą malšino morfijumi
„Kai grįžau po procedūros (naviko pašalinamo lazeriu – aut.), savijauta pradėjo gerėti dienomis. Jei anksčiau reikėdavo morfijaus nuo skausmo, po keturių–penkių dienų skausmai nurimo. Juos puikiai numalšindavo paprasti vaistai nuo skausmo, o dar po kurio laiko nebereikėjo ir tų. Tuomet pradėjo grįžti jėgos, ir prasidėjo visai kitoks gyvenimas. Kai pasižiūriu atgal, negaliu suvokti, kaip aš išvėriau iki procedūros. Tuo metu jau negyvenau, o tik kenčiau.
Po tokių išbandymų supranti, kad kiekvienas rytas yra dovana. Man nesuvokiama, kaip žmonės gali kuo nors skųstis, kai viskas yra gerai. Net jei kurį nors rytą nepakylu iš lovos, visgi ligos ir chemoterapijos padariniai yra, žinau, kad kitą dieną vis tiek pakilsiu. Visi menki negalavimai atrodo tokios smulkmenos, palyginti su gyvenimu“, – tikino pašnekovė.
Procedūra buvo tokia sėkminga, kad medikai vylėsi, jog daugiau jų neprireiks, nors paprastai iš anksto įspėjama, kad gali prireikti dviejų–trijų procedūrų, kad vėžinis audinys būtų iki galo pašalintas.
Vis dėlto, praėjus maždaug pusmečiui po procedūros, atlikus planinį magnetinio rezonanso tyrimą, Jolitai paskambino gydytojas ir pasakė, kad reikia, kiek įmanoma greičiau, atvykti dar vienai procedūrai.
„Aš buvau visiškai rami, kadangi jaučiuosi vis geriau. Vien tai, kad gali pakilti iš lovos ir eiti, kad tau neskauda, yra labai daug. Laikausi dietos, kad nemaitinčiau vėžio, nevalgau nei cukraus, nei miltų, nei mėsos. Tačiau šį kartą medikai pamatė, kad dar liko vėžinių ląstelių, ir nori jas kuo greičiau pašalinti, kad neišvešėtų“, – pasakojo Jolita.
Liga viena ranka atėmė, kita – davė
Nepaisant nieko, Jolita ligą vadina vienu gražiausių dalykų, kurie nutiko jos gyvenime, nes atsisijojo tai, kas netikra, sudegė tai, kas turėjo sudegti.
„Per ligą daug žmonių atsisijojo – tie, kurie, atrodė, tikrai bus šalia, jų neliko, bet atėjo daug naujų žmonių. Šeimos, iš „Vilties spindulėlio“, kurioms pačioms reikia pagalbos, siūlė man paskolinti jų surinktų pinigų, kol jie dar su vaiku nevyksta gydymui.
Liga išdegino visus mano prisirišimus, viską. Sakoma, kad miręs atkeliauja į pragarą ar rojų. Aš tai išgyvenau šioje žemėje. Ir nebejaučiu baimės, pasiruošusi viską priimti taip, kaip bus“, – atviravo pašnekovė.
Sužinojus, kad reikia dar vienos procedūros, neseniai Jolitai teko dar kartą paprašyti žmonių pagalbos.
„Buvo nejauku, bet atėjo mintis, kad jeigu tu kažką darai iš širdies, nepadarysi niekam bloga. O jeigu Visata bus ne su tavimi, žmonės tiesiog neaukos. Tačiau vos tik atsirado žinutė „Vilties spindulėlyje“, pradėjo plaukti pinigai, ir mes jau turime reikiamą sumą.
Nuostabiausia, kad kai kurie žmonės pervedė kad ir penkis eurus, atsiprašinėdami, kad daugiau negali, bet linkėdami pasveikti. Iš tiesų nėra didelių ar mažų aukų, man smagus tiesiog palinkėjimas, geras žodis ar net kreipimasis į mane dėl informacijos, kurios reikia kitiems žmonėms.
Viena šeima iš Airijos perdavė man pinigus per žmogų su prierašu: „Mažulyte, mums būtų nerealiausia padėka, jeigu tu kažkaip su Dievulio pagalba grįžtum į tą mūsų beprotišką pasaulį.“
Visi menki negalavimai atrodo tokios smulkmenos, palyginti su gyvenimu.
Esu be galo dėkinga už visą šilumą, kurią gavau, kiekvienas man paaukojęs ar su manimi susisiekęs žmogus gyvena mano širdyje. Žmonės man padovanojo gyvenimą. Dėkingumas neaprėpiamas ir neišmatuojamas, bet vis tiek per mažas išreikšti jausmui, kurį jaučiu“, – įsitikinusi moteris, jau šią savaitę vykstanti į Londoną minėtai procedūrai.
Jolita dėkoja visiems, kurie vienaip ar kitaip ją palaiko, ir suteikia jai šansą gyventi, paneigiant negailestingą statistiką ir medikų prognozes.
