Aplinkybės, kuriomis Virginija krūtyje užčiuopė guzelį, be galo skausmingos. Žinia apie vėžį užklupo netrukus po šeimą ištikusios baisios nelaimės: nespėjo atsitiesti po vieno smūgio, kai teko atlaikyti antrąjį.
Apsilankius pas onkologus Virginijai iš pradžių buvo nustatyta antra vėžio stadija. Nuspręsta skubiai operuoti pacientę: auglius chirurgai pašalino krūtyje atlikę du pjūvius. Krūtį pavyko išsaugoti.
Labai išsigandau: visada jaučiausi nemirtinga, bet staiga tapau mirtinga.
Prieš skiriant chemoterapiją Virginijai buvo atliktas magnetinio rezonanso tyrimas, kurio rezultatai privertė susigūžti: vėžys išplitęs kepenyse, vėžinė ląstelė išėjusi per limfą ir gali būti nukeliavusi dar kur nors. Antra ligos stadija virto ketvirta.
„Man tai skambėjo labai sunkiai ir liūdnai. Labai išsigandau: visada jaučiausi nemirtinga, bet staiga tapau mirtinga. Tik tada suvokiau, kad mirtis yra ne kažkas neapčiuopiamo. Ji iš tikrųjų visada eina šalia“, – svarsto Virginija.
Po metų liga grįžo
Gydymas truko pusmetį. Jo pabaigoje pacientei buvo paskirtas retas tyrimas – pozitronų emisijos tomografija. Šio tyrimo rezultatai džiugino: atsakas į gydymą puikus, liga pasitraukė.
Nacionaliniame vėžio institute Virginija lankėsi kas tris mėnesiui. Kontroliniai tyrimai visada būdavo geri. Tačiau ši laimė tetruko metus.
Nors nieko bloga neįtarė, o intuicija tylėjo, paskutinio profilaktinio patikrinimo metu Virginijos vidaus organus echoskopavęs gydytojas neslėpė turįs įtarimų, kad liga atsinaujino. Kepenyse jis aptiko du židinukus.
Virginija vėl atsidūrė chemoterapeutų globoje. Nuo tada ji vėl ištvėrė tris chemoterapijas. Magnetinio rezonanso tyrimas teikia vilčių: pasiektas teigiamas atsakas į gydymą, vienas ligos židinys sunyko, antrasis sumažėjo.
„Šiandien čia atvykau, kad aptartume tolesnį gydymo planą“, – ramiai paaiškina Virginija.
Šeima palaiko, priima ir tiki
Virginija neslepia – gydantis psichologinių duobių pasitaiko: „Rankos nusvyra, kojos nebelaiko, o ašaros tarsi pačios byra. Tačiau tai trunka kelias dienas, kurias reikia ištverti. Jos praeina ir vėl prasideda dienos, pilnos gyvenimo.“
Kur semtis stiprybės ir pozityvumo? „Ką ir kalbėti, išgirdusi diagnozę jaučiausi sutrikusi ir sukrėsta. Pirmi keli mėnesiai buvo liūdni ir labai niūrūs. Todėl esu be galo dėkinga savo šeimai – vyrui ir paauglei dukrai, kurie visada mane palaiko, priima ir tiki. Kai reikia, aš užsikrečiu jų tikėjimu, o kartais savo tikėjimu užkrečiu juos“, – pasakoja Virginija.
Sustiprėti emociškai ir imti mąstyti pozityviau jai padėjo ir Vėžio institute dirbanti psichologė: „Konsultacijos su ja buvo mano gydymo dalis. Asmeniškai įsitikinau, kad tai – ne šiaip etatas ligoninėje. Tai – reali pagalba.“
Su gydytojais – viena komanda
Lemiamos įtakos kovoje su onkologine liga Virginijai padarė ir atsitiktinė pažintis su kauniečiu Virginijumi Šauliu, besigrumiančiu su kasos vėžiu.
„Jis man pasakė, kad neturiu teisės pasiduoti. Liga – viso labo papildoma gyvenimo užduotis, kurią reikia įveikti. Virginijus užkrėtė mane azartu kuo daugiau sužinoti apie savo ligą ir kartu su gydytojais ją nugalėti“, – atvirauja pašnekovė.
Šis susitikimas pakeitė Virginijos požiūrį į mitybą ir sveiką gyvenseną. Ji pradėjo domėtis, ką deda į burną, atsisakė cukraus, miltų, ryžių.
„Ėmiau tikėti, kad sveikai maitindamasi, pozityviai galvodama ir naudodamasi visais medicinos pasiekimais, pasveiksiu. Tai – mano sveikimo kelias“, – sako Virginija.
Išbandyti alternatyvių gydymosi būdų ji niekada nesvarstė: „Esu labai geros nuomonės apie gydytojus, nes visą laiką jaučiausi vedama už rankos, paskui jau ir pati įsijungiau savo žiniomis ir domėjimusi. Su gydytojais, savo srities specialistais, esu vienoje komandoje ir stengiuosi daryti viską, kad pasiektume bendro tikslo.“
Nusigręžia nuo medicinos
Nacionalinio vėžio instituto gydytoja onkologė chemoterapeutė Monika Drobnienė apgailestauja, kad vis randasi pacientų, atsisakančių moksliniais tyrimais grįsto gydymo.
„Ir šiandien turėjau pacientę, kuri atsisakė chemoterapijos. Ji išoperuota, sutiko toliau gydytis hormonų terapija, tačiau chemoterapinio gydymo, kuris jai būtų indikuotinas, atsisakė. Mes ilgai kalbėjomės, tačiau kartais mūsų žodžiai būna mažiau svarūs už visuomenės ar alternatyvių konsultantų. Nežinau, kodėl netikima tuo, kas įrodyta, ir ieškoma kitų gydymosi būdų“, – stebisi M.Drobnienė.
Dalis tokių pacientų vėliau grįžta, supratę, kad jų pasirinktas alternatyvus gydymas nebuvo efektyvus.
„Kai kuriais atvejais dar galime padėti, o kai kuriais – nebe“, – atsidūsta gydytoja chemoterapeutė.
Sergi, bet gyveni visavertiškai
Nacionalinio vėžio instituto Chemoterapijos skyriaus vedėja, gydytoja onkologė chemoterapeutė dr. Birutė Brasiūnienė pažymi, kad onkologinėms ligoms gydyti naudojami vis efektyvesni vaistai ir gydymo būdai.
„Mes, chemoterapeutai, galime dirbti su pačiais inovatyviausiais vaistais ir sėkmingai gydyti net pačias agresyviausias vėžio formas. Net pacientų, gydomų dėl pažengusio vėžio su metastazėmis, išgyvenamumo vidurkis yra apie penkeri metai. Efektyvus gydymas padeda griauti stereotipus, kad sirgdamas iškart atgulsi į patalą ir tavo gyvenimas baigėsi“, – kalba B.Brasiūnienė.
Ji pabrėžia, kad onkologinė liga pastaraisiais metais imta traktuoti kaip lėtinė: „Žmonės ne tik gydosi, bet ir visavertiškai gyvena, dirba, atostogauja, augina vaikus, mokosi.“
Atostogos Pietų Korėjoje
Virginija irgi užtikrina: „Kiekviena diena yra galimybė gyventi džiaugsmingai. Dabar dažnai sau užduodu klausimą: „Kada, jei ne dabar?“ Juk mes visi kartais ką nors atidėliojame – ar iš tingumo, ar dėl inercijos, ai, rytoj. Bet kai paklausi, kada, jei ne dabar, tai sėdi ant dviračio ir važiuoji.“
Pasitarusi su gydytoja supratau, kad nepaisant aplinkybių tai – įmanoma kelionė.
Virginija savo pavyzdžiu įrodo, kad gyvenimas net besigydant gali būti spalvingas, įvairus ir įdomus: „Stengiuosi kasdien daryti tai, kas man gera, kas kelia ūpą. Daug keliaujame, judame, vaikštome į žygius.“
Vos prieš savaitę ji grįžo iš Pietų Korėjos, nors šiuo metu gydosi chemoterapija.
„Ligos atkrytis atėjo netikėtai, o kelionė jau buvo suplanuota. Pasitarusi su gydytoja supratau, kad nepaisant aplinkybių tai – įmanoma kelionė. Gydymo planas buvo sudėliotas taip, kad ji įvyktų“, – šypsosi moteris.
Tiesa, dėl šalutinio chemoterapijos poveikio ji negalėjo išskristi vieną dieną su šeima. Vyras su dukra išvyko numatytu laiku, o Virginija – keliomis dienomis vėliau: „Laimė, avialinijos geranoriškai sutiko perkelti mano skrydį. Kelių dienų pakako, kad su gydytojos patarimais ir pagalba baigčiau gydymą.“
Pietų Korėjoje šeima praleido dvi savaites: „Nuostabiai praleidome laiką visi drauge, o dabar aš vėl čia, ligoninėje, tęsiu gydymą“, – sprendimu neatsisakyti atostogų džiaugiasi moteris.
Kasmet 1 500 naujų atvejų
Sužinojusi, kad serga krūties vėžiu, Virginija iš pradžių manė, kad iškrenta iš konteksto, mat ši liga dažniau paliečia brandesnes moteris: „Bet labai greitai radau ligos draugių bendraamžių. Serga ir net jaunesnės už mane.“
Kasmet Lietuvoje diagnozuojama apie 1500 naujų krūties vėžio atvejų.
Išankstiniais Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registro duomenimis, 2017 metais nuo krūties piktybinių navikų mirė 491 žmogus – 489 moterys ir 2 vyrai.
Nacionaliniame vėžio institute pristatoma nuotraukų galerija „1825 istorijos“.
Šia socialine iniciatyva buvo siekiama pasitelkus žmonių atsiųstas nuotraukas parodyti, kad penkeri metai gyvenimo, kuriuos metastazavusia liga sergančioms moterims dovanoja inovatyvus gydymas, yra neišmatuojamos vertės.
