T.Čepelevskis cukriniu diabetu susirgo septynerių. „Tuo metu buvo toks insulinas, kurį susileidęs galėdavai stebėti, kaip jis vaikšto po kūną. Dar prisimenu didžiules adatas ir švirkštus, kuriuos kasdien reikėjo virinti, nes vienkartinių nebuvo“, – į prisiminimus leidosi 32 metų T.Čepelevskis.
Nuo vaikystės jis kontroliavo gliukozės kiekį kraujyje, todėl ribojo ne tik saldumynus, bet ir baltymus, angliavandenius.
Nepraradau vilties ir iš paskutiniųjų stengiausi atitolinti gydytojų prognozes.
Tačiau cukrinis diabetas – klastingas. Bėgant metams liga tolydžio pažeidžia įvairius organus. Vieniems ligoniams nukenčia akys, kojos ar širdis. Tomo atveju ji kirto inkstams.
Kreatinino koncentracijai kraujyje kelis kartus viršijus normą, šeimos gydytoja T.Čepelevskį nukreipė pas nefrologus. 2010 metų rudenį vyras buvo paguldytas į Vilniaus universtiteto ligoninės Santariškių klinikas.
„Gydytojai paaiškino, kad nieko iš esmės nedarant su tokia kreatinino koncentracija kraujyje ištempsiu apie metus. Transplantaciją galima nebent nutolinti, bet ne jos išvengti. Nepraradau vilties ir iš paskutiniųjų stengiausi atitolinti gydytojų prognozes“, – sako Tomas.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Tomas su žmona Laima ir dukra Gabriele |
Kreatinino koncentracija pasiekė aukštumas
Medikų prognozė pasitvirtino: 2011 metų gruodį, prieš pat naujuosius metus, vyrą užpuolė uždegimas, vėliau peraugęs į kraujo užkrėtimą. Liga visiškai nualino Tomo inkstus. Kreatinino kiekis pradėjo nevaldomai augti ir pasiekė aukštumas – 800 µmol/l.
Tomo inkstai jau visiškai nebesugebėjo apvalyti organizmo nuo medžiagų apykaitos produktų, pašalinti skysčių pertekliaus, palaikyti normalios organizmo šarmų ir rūgščių, elektrolitų pusiausvyros.
Pacientui buvo pasiūlyta dializė – pakaitinė inkstų terapija.
„Hemodializės labai nenorėjau, nes priešinausi fistulėms, kai per operaciją suformuojama jungtis tarp arterijos ir venos. Hemodializė – tai didžiulis aparatas, dirbtinis inkstas, prie kurio žmogus kas antrą dieną prijungiamas per fistulę, ir taip jam išvalomas kraujas. Rinkausi peritoninę dializę: man į pilvą buvo įvestas kateteris, per kurį kasnakt turėdavau leisti specialų skystį, kuris iš kraujo absorbuodavo toksines medžiagas ir nudrenuodavo vandens perteklių“, – pasakojo pašnekovas.
Tomo inkstai jau visiškai nebesugebėjo apvalyti organizmo nuo medžiagų apykaitos produktų, pašalinti skysčių pertekliaus.
Medikai pažymi, kad peritoninė dializė yra mažiau kenksminga organizmui nei hemodializė, nes ją atliekant ne taip alinami kiti organai.
Per metus donoro nesulaukė
T.Čepelevskiui buvo paaiškinta, kad peritoninė dializė – tik laikina išeitis. Pacientas buvo įtrauktas į aktyviąją recipiento eilę.
„Joje buvau daugiau nei metus, tačiau tinkamo donoro nesulaukiau“, – atsiduso T.Čepelevskis.
Jo tėtis jau miręs. Brolių ar seserų Tomas neturi. Teliko vienintelė išeitis – 52 metų mama.
„Nuo to laiko, kai man buvo įvestas kateteris, mama buvo laikoma potencialiu donoru. Prasidėjo jos tyrimai, kurie vyko apie keturis mėnesius – donoras ištiriamas kaip kosmonautas. Paaiškėjo, kad mama gali būti donoras – prasidėjo parengiamasis etapas“, – įvykių seką prisiminė Tomas.
 |
Medicinos pažanga leidžia priimti kitas kraujo grupes
Tomo ir jo mamos kraujo grupės yra skirtingos, todėl pacientui teko iškęsti vadinamąją imunosorbciją. Šios procedūros metu yra pašalinami antikūniai, sukeliantys audinių atmetimo reakciją. Atmetimo rizika sumažinama pridedant naujų vaistų, kurie sustabdo ląsteles, gaminančias antikūnus.
Šis pažangus metodas, vadinamas teigiamos kryžminės reakcijos transplantacija, žymiai sumažina organo atmetimo tikimybę pacientams su padidėjusiu antikūnų kiekiu kraujyje. Anksčiau šių antikūnų padidėjimas lemdavo persodinto organo atmetimo reakciją, todėl iki praėjusių metų tokios operacijos Lietuvoje nebuvo atliekamos. Santariškių klinikos yra vienintelė įstaiga Baltijos šalyse bei buvusioje Rytų Europoje, kuri gali pasiūlyti šią procedūrą.
Šiuo metu mano sveikatos būklės rodikliai rodo, kad viskas gerai.
Lietuvoje pradėjus taikyti teigiamos kryžminės reakcijos transplantacijas, pacientams suteikiama galimybė ne tik priimti kitas kraujo grupes, bet ir kito tipo audinius
Džiaugiasi grįžęs į darbą
Santariškių klinikų inkstų transplantacijos specialistų komanda buvo numačiusi transplantacijos operaciją Tomui atlikti 2012 metų rudenį.
„Tačiau pastebėjus, kad mamos hemoglobinas per žemas, operacija buvo atidėta trims mėnesiams. Po to vėl sekė parengiamasis etapas, kai gavau daug vaistų, kurie slopina mano imuninetą. Deja, tuo metu siautė gripo epidemijos, pasigavau labai didelę slogą – operaciją vėl teko atidėti“, – pasakojo Tomas.
Galiausiai transplantacija jam buvo atlikta vos prieš kelias savaites – liepos 18 dieną. „Šiuo metu mano sveikatos būklės rodikliai rodo, kad viskas gerai. Iš ligoninės buvau išrašytas palyginti greitai – joje praleidau tik savaitę. Dar po savaitės grįžau į darbą“, – džiaugiasi T.Čepelevskis.
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Organų donorystės akcija „Žemė – oras“ |
Per metus priaugo 20 kilogramų skysčių
Susidūręs su sveikatos problemomis Tomas susipažino su niūria statistika: Lietuvoje daugiau nei 200 žmonių laukia mirusio žmogaus inksto transplantacijos. Kasmet transplantuojama tik apie 50 inkstų.
„Mūsų medikai labai pasiaukojantys, jų profesionalumu ir gebėjimais negalima skųstis. Tačiau ne viskas gydytojų rankose. Jei nėra donoro, medikai tampa bejėgiai. Deja, susidariau įspūdį, kad Lietuvoje į donorų sąrašus dažniausiai patenka senyvo mažiaus žmonės, patyrę insultus ar infarktus. Jaunesių žmonių organų sulaukti sunku. Tai lemia moralinė giminačių nuostata. Jie negali susitaikyti su tuo, kad, tarkime, jų vaikas po mirties bus „išmėsinėtas“ – ką pasakys kaimynai? Tačiau vienas žmogus, kuriam jau negalima padėti, dar gali išgelbėti septynių žmonių gyvybes“, – į donorystės problemas atkreipė dėmesį Tomas.
Organizme pradėjus kauptis skysčiams, Tomas per metus priaugo 20 kilogramų, iš kurių jau 15–os pavyko atsikratyti.
1,5 metų dukrą auginantis ir šiuo metu antro vaiko laukiantis vyras prisipažino anksčiau niekada nesusimąstydavęs, kaip liga gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Organizme pradėjus kauptis skysčiams, Tomas per metus priaugo 20 kilogramų, iš kurių jau 15–os pavyko atsikratyti.
„Sutrinka žmogaus judėjimas, atmintis, netgi kvėpavimas. Visa tai paverčia žmogų neįgaliu ir jis negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Negalėjau net atostogauti, nes nuolat buvau pririštas prie aparatų. Dirbti buvo labai sudėtinga – mano darbo našumas buvo smarkiai sumenkęs ir vienu momentu buvau praradęs tam tikras karjeros galimybes, kurias galėjau pasiekti, jei būčiau buvęs sveikas“, – svarstė T.Čepelevskis.
Jis prisipažino nežinąs, kas būtų buvę, jei mamos inkstas jam netiktų: „Turbūt dar ir šiandien laukčiau svetimo inksto.“
Tomas dėkingas ne tik mamai, bet ir labai stipraus charakterio žmonai Laimai, supratingiems viršininkams darbe.
„Taip pat iš visos širdies dėkoju operacijai padėjusiems ruoštis Santariškių klinikų Nefrologijos centro direktoriui prof. Mariui Miglinui, daktarei rezidentei Jurgitai Vilčiauskaitei ir visam centro personalui, Hematologijos centro Gydomųjų Aferezių skyriaus vedėjui Antanui Griškevičiui bei Urologijos skyriaus daktarams Albertui Čekauskui, Česlovui Andreikai ir Genadijui Kučinskiui, atlikusiems šią sudėtingą inksto transplantaciją“, – vardijo T.Čepelevskis.
 |
| Kraujo donorystė |
Organų parduotuvėje nenusipirksi
Inkstų transplantacijų pradininkas Lietuvoje prof. Balys Dainys yra pasakojęs, kad apie donorystę Lietuvoje pradėta kalbėti apie 1968–1969 metus.
Nuo to laiko prabėgus maždaug 40 metų, šiandien donorystė Lietuvoje yra įgavusi tokią formą, kokia klesti ir Vakarų pasaulyje. „Tačiau bėda ta, kad norint išgelbėti gyvybę reikia turėti, ką persodinti – reikia organo. Nenueisi į parduotuvę ir jo nenusipirksi. Kol kas dar neįmanoma išauginti organo laboratorijoje, nėra išauginami ir gyvuliai, kurių organus būtų galima persodinti. Todėl vienintelė galimybė mums, paliekantiems šį pasaulį, išeiti prasmingai. Neatiduokime organų sliekams, atiduokime žmonėms“, – balandį dalyvaudamas donorystei skirtoje konferencijoje išsivaduoti iš įvairių mitų visuomenę drąsino B.Dainys.
Lietuvoje 16,5 tūkst. žmonių turi donoro kortelę. Šiuo metu transplantacijos laukia apie 500 ligonių. 2012 metais iš viso atliktos 158 transplantacijos.
