Ženklų apie ligą nebuvo
Dinos vaikystė ir paauglystė, kaip ji pati pasakoja, niekuo neišsiskyrė. Kokių nors ženklų, kad jos gali laukti rimti psichikos susirgimai, nebuvo. Juolab, tikina moteris, panašių ligų nebuvo ir šeimoje – nei seneliai, nei tėvai, nei sesuo tokių patirčių neturėjo.
Prieš ligai išsivystant ir paūmėjant, būdama dar jauna, Dina, nors ekonominė ir darbo rinkos situacija dešimtą dešimtmetį nebuvo lengva, išmėgino ne vieną darbovietę. Darželyje dirbo vaikų auklėtojos padėjėja, šiek tiek dirbo ledų pardavėja, floriste: „Tai buvo laikini darbai, vis mėginau užsikabinti, bet nebuvo lengva. Tada mėginau mokytis. Po 12-os klasių politechnikos mokykloje baigiau sekretorės mokslus, kurie truko pusantrų metų. Tikėjausi, kad dirbsiu pagal specialybę.“
Vis tik gyvenimas gerokai pakoregavo jaunos merginos planus. Kai Dina susirgo, jai buvo 24-eri. Pati pašnekovė atvirauja, kad nesuprato, kaip jai blogai, tą pamatė šeima: „Tai ištiko pakankamai staiga. Aš verkiau, šaukiau, man atrodė, kad gyvenime viskas verčiasi, kad visa aplinka man linki pikto.“
