Tai nutiko 1986-ųjų pavasarį. Po pamokų 14-metė Renata sėdo ant dviračio ir išlėkė lankyti draugės. Tuo metu ji atliko eilinį savo kelionės posūkį, kai staiga į merginos veidą įsirėžė priešprieša parvažiavusio sunkvežimio rankena. Vaizdas buvo kraupus – žaviai paauglei nuplėšta, kaip teigia ji pati, dalis veido. Čiurkšle sruvantį kraują pamatę praeiviai net nelaukė greitosios – patys puolė gabenti sužeistąją į ligoninę. Tuo metu Renata jau buvo be sąmonės. Tokia ji gydymo įstaigoje išbuvo 4 paras.
„Pririšta kaip kankinys, kvėpuoti negaliu, žandikaulis surakintas – valgyt negaliu, zondas kyšo... – nutęsė pašnekovė. – Daktarai teigė dar nematę tokių avarijos pasekmių, kad tik veidas būtų sužalotas. Durų rankena per nosį tarsi sulindo... O štai kojos ir rankos liko sveikos. Nustatyta tik galvos trauma.“
Kad paauglė išsikapstys, gydytojai dėjo mažai vilties – nukentėjusiosios mamai jie liepė ruoštis „pakavonei“. Ši kasdien skubėdavo į bažnyčią ir melsdavosi. Nes į reanimaciją tais laikais artimųjų neįleisdavo.
„Visi nešė vainikus, manė, kad numiriau. Žymi Panevėžyje buvau“, – prisipažino Renata.
Sunkvežimio vairuotojas, beje, į visa tai sureagavo gana šaltai: pagelbės tuo atveju, jei partrenktoji mirs. Jis tik pristatė dviratį ir, taip nė karto ligoninėje mergaitės ir neaplankęs, dingo.
„Buvau Panevėžio gražuolė. Laikė „iš namo“ gražiausia. Ir mokykloje gražiausia. Aktyvi, atsakinga už daug ką“, – žvelgdama į namų svetainėje ant sienos pakabintą savo, dar keturiolikmetės, nuotrauką, nutęsė 48-erių Renata.
Tai paskutinė fotografija, daryta prieš siaubingus išgyvenimus sukėlusią avariją, kurios metu Renata patyrė daugybinę veido traumą. Tiesa, Panevėžyje mergina buvo marinama, o po trijų savaičių pervežta į sostinės ligoninę ant kojų pakilo po dviejų ten praleistų dienų.
„Panevėžys net žandikaulio nesugebėjo sudėt. Skrido gydytojas iš Vilniaus lėktuvu, kad sudėtų žandikaulį antrą kartą. Vilniuje jau buvo kitokia priežiūra. Avarija įvyko gegužės pradžioje, iš ligoninės išėjau liepą, prieš pat savo gimtadienį. Buvau tokia išsekusi!“ – prisiminė kovotoja save vadinanti Renata.
Kalbinama apie pirmuosius metus po šios tragedijos, pašnekovė klausimus nukreipdavo į tarpduryje vis išnirdavusią savo mamą – prisiminimų iš to kančios meto liko nedaug.
„Valgyti dukra pradėjo gal tik po pusmečio – kiauras gomurys, išmušta eilė dantų, traumuotas žandikaulis. Kurį laiką ji buvo maitinama per žarną, vėliau pradėjo valgyti skystą maistą, pvz., gerdavo burokėlių sultis“, – Renatos atminties spragas užpildė jos mama.
Dalies dešinės pusės viršutinės eilės dantų moteris neturi iki šiol.
„Prieš penkerius metus pašalino šonkaulį. Gal 6 valandas truko. Į nosį statė pertvarą, tačiau ir vėl supūliavo“, – savo vargus vardijo Renata.
– Renata, kokia jūsų sveikata šiuo metu, praėjus daugiau nei 30 metų po nelaimės?
– Po avarijos buvo suteikta II grupė, tada pamatė, kad geriau jaučiuosi – pakeitė į III. 2019 m. birželį, pablogėjus sveikatai, vėl grąžino II grupę. Dabar jau gavau visam gyvenimui.
Nuolat akys ašaroja, nes užsikišęs ašarų latakas, apatinis vokas neprigludęs prie akies obuolio, dešinės ausies uždegimai nepraeina, nosies kaulas kliūna – sunku kvėpuoti, tad reikia tą kaulą pašalinti. Jaučiu nuovargį dėl miego trūkumo. Darbingumo lygis – 35 proc.
Dėl sudarkyto veido jaučiuosi nevisavertis žmogus. Kad būtų pašalintos esamos problemos, reikalinga dar viena rekonstrukcinė plastinė operacija. Buvo kreiptasi į profesorių Lietuvoje, kuris už dyką atsisakė atlikti minėtą akies ir nosies operaciją. Niekas nebenori atsakomybės prisiimti, nes įsisenėjusios problemos, ankstesnės operacijos palikusios savo pėdsakus. Tik padarydavo operaciją - supūliuodavo.
Naktį, mama sako, kad kriokiu, aš tai negirdžiu to. Matot, nosies pertvara avarijos metu buvo „išmušta“. Kad galėčiau kvėpuoti, iš ausų ėmė kremzles. Supūliavo.
Iš viso veido operacijų turėjau 10. Narkozių – gal 18. Sako gydytojai: „Atvažiuok, jei neprakvėpuosi.“ Bet kai aš neprakvėpuosiu, aš nebevažiuosiu jau niekur.
Nuolat akys ašaroja, apatinis vokas neprigludęs prie akies obuolio, dešinės ausies uždegimai nepraeina, nosies kaulas kliūna.
– Ar pamenate, kokių, galbūt dar paaugliškų, svajų prieš nelaimę turėjote? Kokius gyvenimiškus tikslus kėlėtės?
– Štai mano svajonė (albume parodė nuotrauką su stipriausiu pasaulio žmogumi tituluojamu galiūnu Žydrūnu Savicku – aut.). Norėjau sportuoti profesionaliai. Sportuoju ir dabar. Štai miesto šventė vyko, bačkas kilnojau ir pirmą vietą užėmiau. Jėgos sportas patinka. Su neįgaliųjų draugija į varžybas vykau. Negaliu vienoje vietoje sėdėti: turiu kažką veikti, dirbti, judėti.
Paauglystėje intensyviai sportuodavau, norėjau tapti trenere, o ir muzikante buvau – turiu akordeoną, bet štai... (nusibraukė eilinę riedančią betikslę ašarą – aut.). Todėl ir atlaikiau tą traumą, išgyvenau, nes labai stipri sportininkės širdis. Kraujo tyrimai – kaip pas gerą vyrą.
– Apie ką dabar svajojate?
– Kad kvėpuoti lengviau galėčiau, akis neašarotų. Gal kokį darbelį gaučiau lengvesnį.
– Ar pamenate, kokios mintys vyravo prabudus ligoninėje? Ne kiekvienas net fiziškai atlaikytų tai, ką jūs patyrėte.
– Neprisimenu, nes nesąmoninga buvau. Atsigavau tik tada, kai į Vilnių išvežė.
– Iki tol nebuvote patyrusi jokių traumų ar turėjusi kokių operacijų?
– Ne. Buvau sveika mergina, sportininkė. Dziudo lankiau keletą metų, muziką – ketverius metus, užsiėmiau kultūrizmu. Silpnesnė širdis, pasikartosiu, nebūtų tokios avarijos ištvėrusi. Ir dabar nepasiduodu – sportuoju, bet metai daro savo, aptingsti, sustorėji.
– Galima tik įsivaizduoti, ką paauglė turėjo išgyventi, matydama sužalotą savo veidą. Kas padėjo ištverti psichologiškai?
– Kurį laiką nuo manęs net veidrodžius slėpė. O šiaip tai aš ištekėjau būdama 18 metų. Dar veidas tada baisus buvo. Matė vyras, kad mano charakteris geras. 2 savaites padraugavome ir nunešėme pareiškimus.
Tiesa, kai man sukako 25-eri metai, išsiskyrėme. Kas nutiko? Nežinau... Turiu gražų sūnų, kuris magistro laipsnį apsigynė. Susilaukiau jo būdama 20-ties – per Šv. Petrą ir Povilą. Per pusvalandį pagimdžiau, viena. Vyras tuo metu Šeduvoje buvo, mama – Palangoje. Dievas yra.
– Daugiau taip ir neištekėjote?
– Ne. Dar laukiu savojo princo ant balto žirgo. Atjos. Mane Vilniuje viena dailininkė nupiešė ant žirgo. Nupiešė žirgą ir mane ant jo (šyptelėjo).
– Po kiek laiko sugrįžote į gyvenimo vėžes, nors ir sukrypusias? Mokyklą pavyko užbaigti?
– Vakarinę baigiau – 12 klasių.
– Tikriausiai teko nuryti ne vieną karčią piliulę dėl patyčių?
– Taip. Pravardžiavo „kamazu“. Į „kamazą“ atsitrenkiau, tai taip ir vadino. Bet aš optimistė, pripratus buvau – neimdavau į galvą. Kitos moterys sakydavo, kad savo mergelių neišvarytų iš namų su tokiu veidu, o aš optimistė.
Daug ir draugų nusisuko. Geriausia draugė taip ir neaplankė, ligoninėje pasirodė tik jos mama. Vėliau viskas gyvenime apsivertė – ta draugė taip niekad ir nesukūrė šeimos, o aš buvau sukūrusi. Štai kaip būna gyvenime.
Pravardžiavo „kamazu“. Į „kamazą“ atsitrenkiau, tai taip ir vadino.
– Per visus tuos metus teko sutikti panašaus likimo brolių ar seserų?
– Su tokiu veidu kaip mano – ne. Panevėžyje yra viena apdegusi šiek tiek.
– O ant dviračio sėsti dar kada teko?
– Ne, niekada. išėjusi iš ligoninės ir mašinų ilgą laiką bijojau. Bijojau išeiti net į kiemą. Vairuotojo pažymėjimo taip niekad ir neįgijau.
– Jūs darbinga tik 35 proc. Užsiimti kokia veikla dėl esamos būklės tikriausiai yra sudėtinga. Iš ko gyvenate, Renata?
– Iš invalidumo. Gaudavau 195 eurus, nuo vasario turėčiau gauti jau 300 eurų. Niekad nedirbau, nes niekas nenorėjo priimti – toks veidas! Bandžiau darbintis per darbo biržą (dabar Užimtumo tarnyba - aut.) – tai kokia miltų pakuotoja, tai valytoja, sniego kasėja. Pasakydavo, „nebereikia“ darbuotojo, ir tiek žinių.
Niekas tiesiogiai nepasakydavo, kad dėl išvaizdos, bet aš iškart supratau – juk nedurna. Tai dabar tas veidas mano jau pataisytas – formą įgavęs. Šiuo metu tokiais fiziniais darbais, kokius siūlydavo, jau ir negalėčiau užsiimti, nes ranka tirpsta – taip pat avarijos pasekmė.
– Teigiate, kad Lietuvoje operacijos nebuvo sėkmingos – vis kildavo komplikacijų. Dėl to ryžotės pastarąjį kartą operuotis Turkijoje?
– Lietuvoje jau buvo pasakę man „ne“. Ir pas Verygą buvau, ir pas Karbauskį. Tiesiogiai bendravau. Draugės klausia, iš kur pas mane tiek drąsos kreiptis į juos. Tikina, kad pačios nedrįstų. O ko čia bijoti? Juk už savo gyvybę, sveikatą geresnę kovoju.
Tada susipažinau su Liana (Liana Sokolova-Andruškevič – aut.), Turkijos medicininio turizmo asociacijos atstove Lietuvoje. Ji surado prof. Dr. Suleymaną Candaną, kuris sutiko atlikti operaciją Stambule. Tuo metu nekvėpavau dešine nosies puse.
2019-ųjų kovą nuskridau į Stambulą ir susitikau su gerbiamu profesoriumi. Turkijoje mane pasitiko vertėja, kuri padėjo bendrauti su medikais. Po apžiūros profesorius įvardijo operacijos kainą – 5 tūkst. eurų. Išgirdusi tai, pradėjau verkti. Jis manęs pasigailėjo ir sutiko operuoti už 3 tūkst. eurų. Kovo 19 dieną man buvo atlikta nosies rekonstrukcinė operacija. Ją atliko prof. Dr. Suleymanas Candanas ir prof. Ferhatas. Truko 4 valandas.
Iš ryto atsikėliau kaip naujai gimusi. Po operacijos niekas nesupūliavo. Nosis tapo dailesnė. Ir priežiūra visai kita ten. Ledukus dėjo ir keitė juos kas 2 valandas, neturėjau net „fanarų“. Net vaiko taip neprižiūri.
Tereikia surinkti tuos 5 tūkst. eurų. Tad kreipiuosi pagalbos ir į visus Lietuvos žmones. Aš noriu gyventi visavertį gyvenimą.
Paleista iš ligoninės 5 paras praleidau viešbutyje. Kiekvieną rytą ir vakarą prof. Ferhatas mane aplankydavo viešbutyje. O Lietuvoje išoperuodavo ir supūliuodavo iškart. Šonkaulis išimtas, kremzlės iš ausų išimtos – 9 operacijos, ir nieko.
Turkijos medikai ir toliau pasiruošę padėti ir atlikti reikalingas operacijas. Tereikia surinkti tuos 5 tūkst. eurų. Tad kreipiuosi pagalbos ir į visus Lietuvos žmones. Aš noriu gyventi visavertį gyvenimą, turėti darbą ir eiti miegoti be baimės uždusti. Turint finansavimą, tai tikrai įmanoma. Aš tikiu žmonių gerumu ir supratingumu. Aš tikiu rytdiena - tai man neleidžia nuleisti rankų.
– Skiriasi operacijų kainos Lietuvoje ir Turkijoje?
– Pas mus operacija kainuoja apie 4,5 tūkst. eurų, Turkijoje nusiderėjau iki 3 tūkst. eurų, bet būtų kainavę, kaip minėjau, 5 tūkst. Dar reikia įskaičiuoti kelionės, apgyvendinimo išlaidas, mokestį už profesoriaus konsultaciją.
Dabar operaciją noriu vėl darytis Turkijoje, pas tą patį gydytoją. Reikia 5 tūkst. eurų. Plius – kelionės išlaidos. Pernai gruodį kreipiausi dėl paramos į socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį. Žadėjo skirti kažkiek pinigų.
– Panevėžio valdžia nepadėjo?
– Savivaldybė skyrė vienkartinę pašalpą – 2 680 eurų. Žada skirti ir dabar, tik nežinau, kiek. Štai ir mūsų merą pašalino, tai neaišku, kuo baigsis. Artimieji kiek padėjo. Viena moteris iš Šiaulių pervedė eurų. Buvome surengę turą po stipriausias Panevėžio įstaigas ir įmones. Tai va (vaizduodama jų visų atsakymą, Renata parodė dvi špygas – aut.). Teisinosi, kad šventes remia, kad aš nebuvau jų darbuotoja. „Atia“ teišgirdau.
– Jei ne ta kraupi avarija, jūsų gyvenimas būtų kitaip susiklostęs?
– Be abejo. 18-os būčiau neištekėjusi (nusišypsojo). Nebūčiau tekėjusi, kol būčiau savo pasiekusi. Karjeros keliu būčiau ėjusi.
Renata prašo visų pagal galimybes paremti ją finansiškai, kad svajonė kvėpuoti ir be reikalo neašaroti išsipildytų. Panevėžietė dėkinga už supratingumą ir pagalbą.
Renatos Kanaverskienės sąskaitos Nr: LT727300010080161694, „Swedbank“.
