Tačiau ar su tokia mintimi (ir tokiu lytinių santykiu dažniu) gali susitaikyti vyras ir ką apie tokį požiūrį mano specialistai?
Tikra istorija:
„Nuo pat vaikystės turėjau didelių psichologinių problemų, buvau labai kompleksuotas, uždaras žmogus. Kadangi nepatyriau tėviškos meilės, labai greit pradėjau lytinį gyvenimą – matyt, taip mėginau gauti priešingos lyties dėmesio, švelnumo. Gyvenimas šiek tiek aprimo, kai sutikau dabartinį vyrą: esu jam ištikima, branginame vienas kitą. Tačiau didžiausi pokyčiai mano gyvenime įvyko, kai susidomėjau ajurveda. Ėmiau lankytis paskaitose, pradėjau vadovautis šventraščiuose skelbiamomis tiesomis, nustojau valgyti mėsą, gerti alkoholį. Tapau ramesnė, moteriškesnė, nuolankesnė, man netgi pradėjo labiau sektis karjeros srityje.
Pamažu ėmiau vyrą pratinti prie minties, kad dviejų vienas kitą mylinčių ir gerbiančių žmonių gyvenime lytiniai santykiai nėra būtini.
Mano vyras džiaugiasi tokiais pokyčiais, rodos, dar karščiau mane pamilo. Tačiau iškilo viena problema. Pagal ajurvedą, vyras ir moteris lytiškai suartėti turi tik tada, kai nori pradėti kūdikį. Jei tai neįmanoma – kuo rečiau, mat intensyvus ir įvairus seksas atneša daugiau žalos nei naudos. Man ši filosofija patinka, atrodo logiška, todėl pamažu ėmiau vyrą pratinti prie minties, kad dviejų vienas kitą mylinčių ir gerbiančių žmonių gyvenime lytiniai santykiai nėra būtini. Žinoma, sutuoktinis į visa tai žiūri trumparegiškai ir nė neketina atsisakyti šio malonumo. Vieno konflikto metu jis netgi pareiškė, kad jei ir toliau tikėsiu tokiomis nesąmonėmis, galėsiu gyventi viena.
Kodėl vyrams seksas toks gyvybiškai svarbus? Juk jis viso labo atpalaiduoja ir pakelia nuotaiką, tačiau tą patį efektą gali suteikti masažas, karšta vonia, skanus maistas, įdomūs pokalbiai su mylimu žmogumi. Kol kas žmonos pareigas atlieku, tačiau kuo toliau, tuo labiau seksas man darosi nepriimtinas. Esu įsitikinusi, kad jis reikalingas tik giminei pratęsti. Ar galima vyrą išmokyti gyventi be kūniškų malonumų ir būti tikrai, kad to, ko negauna namie, jis neieško svetimoje lovoje?“
Ką mano specialistai?
Psichologė-psichoterapeutė Marija Vaštakė:
„Akivaizdu, kad vaikystės traumos, neišspręsti, nesuprasti sunkumai turi įtakos dabartiniam moters gyvenimui. Kyla klausimas, kodėl laiško autorė save apibūdina kaip „kompleksuotą žmogų“? Ko gero, ji mano neturinti pakankamai vidinės laisvės, o su tuo gali būti susijęs ir uždarumas, kuris savo ruožtu riboja santykius. Galbūt dėl to laiško autorė išgyveno vienišumo jausmą. Kaip kompensacija – ankstyvi lytiniai santykiai. Nežinau, kokioje šeimoje ji augo, kokios buvo jos vertybės. Tačiau paprastai tėvai, ypač mamos, akcentuoja savo dukroms, kad nedera anksti pradėti lytinių santykių. Dažniausiai dukros su mamomis apie tai nekalba, nes bijo jas nuvilti, nuogąstauja, kad liks nesuprastos. Mamos taip pat būna nedėmesingos, nepastebi, kad dukros anksti pradeda lytinius santykius, o apie tai sužinojusios pasmerkia ir nesigilina į tikrąsias tokio elgesio priežastis.
Galiu kelti hipotezę, kad ajurveda šios moters gyvenime atsirado neatsitiktinai, ji tarsi užpildo tam tikras spragas, naikina vidinius, neišspręstus sunkumus.
Galiu kelti hipotezę, kad ajurveda šios moters gyvenime atsirado neatsitiktinai, ji tarsi užpildo tam tikras spragas, naikina vidinius, neišspręstus sunkumus. Gal ja remdamasi moteris stengiasi „ištaisyti“ savo praeities klaidas. Gal ajurveda yra kaip kompensacija to, ko ji nėra patyrusi.
Nepabijosiu laiško autorės pavadinti egocentriška. Nes ji labai rimtai nusprendė pakeisti savo gyvenimo stilių, bet neatsižvelgė į tai, kaip šalia jos jaučiasi vyras. Kaip suprantu, su juo nepasitarė, nepamąstė apie mylimo žmogaus jausmus. Kiek matosi iš aprašyto vyro elgesio, jis daug laisvesnis, jo ribos daug platesnės nei žmonos. Jis priėmė kai kuriuos mylimosios pokyčius – mėsos nevalgymą, alkoholio nevartojimą. Priėmė ir netgi tuo džiaugiasi. Tačiau moteris nesustoja, ji atkakliai žengia santykių griūties link. Galbūt skamba labai kategoriškai, bet pateiksiu keletą argumentų, kodėl taip manau.
Vyras nebuvo pasiruošęs ir neketina keisti savo gyvenimo stiliaus, juo labiau atsisakyti lytinių santykių. Kai jis vedė šią moterį, ji buvo kitokia. Jei ji nutarė keistis ir keisti tokį esminį dalyką – reikėjo tartis. Vyras yra atviras ir tiesiai šviesiai kalba apie tai, kad jam nepatinka prasidėjusios permainos. Tačiau laiško autorė tvirtai laikosi savo pozicijos ir, atrodo, nenori apie tai šnekėti su vyru nei jo suprasti. Dėl to, turbūt, ir parašė šį laišką. Tačiau glumina pabaigoje užduotas klausimas: „Ar galima vyrą išmokyti gyventi be kūniškų malonumų?“ Tai – šimtaprocentinis egocentriškumas.
Labai skatinčiau performuluoti klausimą ir paklausti savęs, ką man duoda ajurveda, kodėl ji atsirado mano gyvenime, kodėl aš renkuosi šios filosofijos diktuojamas tiesas ir ketinu atsisakyti lytinių santykių. Gali būti, kad tai išsiaiškinus atsivers gilesni klodai. Ir, ko gero, užduotas klausimas nebeteks prasmės. O jei ir toliau mėginsite ieškoti į jį atsakymo, jausitės auka dėl to, kad vyras nori intymaus artumo, – šis kelias pasmerktas skyryboms. Taigi, pradėkite problemą spręsti ne nuo vyro mokymo – pirmiausia atsikratykite savo egocentriškumo.“