Ramunė Adomaitienė (49 m.) susidūrimą su traukiniu prisimena labai miglotai. Kaip pasakoja, sunku patikėti, kad tai nutiko būtent jai – viskas, kas nutiko tą dieną, atrodo netgi nelogiška ir absurdiška.
Paaiškinti sunku, kaip vos per kelias minutes moters ir jos šeimos gyvenimas apsisuko 180 laipsnių kampu. Tačiau nelaimingas atsitikimas jos nesužlugdė. Šiandien Klaipėdoje gyvenanti Ramunė yra žinoma Lietuvos lengvaatletė, neįgaliųjų sportininkė ir trenerė.
Neplanuotas išvažiavimas, pasibaigęs tragedija
Ramunė prisimena, kad nelaimė įvyko prieš 22-ejus metus rugpjūčio mėnesį. „Tuo metu mano dukrai buvo vos dveji metai. Tą dieną aš pirmą kartą nuvedžiau ją į darželį. Ji taip nenorėjo eiti, kad net rėkė, tačiau auklėtoja pasakė, kad visi vaikai dažniausiai taip elgiasi. Tada nuėjau taip galvodama ir girdėdama jos klyksmą, tačiau dabar prisiminus šį įvykį galvoju – gal dukra nujautė nelaimę?
Kai bandau prisiminti tą įvykį, mano atmintis visiškai dingsta. Prisimenu, kad buvau darbe, kad manęs atvažiavo pasiimti vyras. Jis turėjo nuvežti tepalus į Šilutę ir pakvietė mane į kompaniją. Taip pat tai buvo ir pirma mano darbo diena.
Dar spyriojausi nevažiuoti, bet visi bendradarbiai kaip susitarę pradėjo raginti, kad aš važiuočiau. Taip ir išvažiavau, – lemtingą dieną prisimena Ramunė. – Daugiau nieko, viskas kaip ištrinta. Neprisimenu, kaip įsėdau, kaip važiavau. Buvau po nelaimės nuvykusi prie Saugų kaimo, kur įvyko susidūrimas su traukiniu, ir niekaip nesupratau, kaip nutiko nelaimė“ (pora degant raudonam signalui įvažiavo automobiliu į geležinkelio pervažą, čia į juos rėžėsi traukinys – aut.).
Moteris vėliau ilgai galvojo, kaip nutiko nelaimingas atsitikimas, ir atsakymo nerado: „Man sunku suprasti, kaip mes nepamatėme traukinio, nes iki avarijos aš mačiau tikrai gerai“, – mąsto moteris.
Avarijos metu buvę liudininkai pasakojo, kad sustoję prie pervažos jie „staigiai davė gazo“ ir tada susidūrė su traukiniu.
„Traukinio mašinistas pasakojo, kad signalizavo, jog pasitrauktume, tačiau mūsų mašina buvo ant bėgių, ir mes nesitraukėme. Man visa ta situacija skamba kaip absurdas. Buvome nublokšti gal daugiau kaip 100 metrų“, – liudininkų pasakojimus prisimena Ramunė.
Vidutinis traukinio stabdymo kelias – kaip 5 futbolo aikščių ilgio. Tad traukinio mašinistui pastebėjus ant bėgių sustojusį automobilį, net ir pradėjus avarinį stabdymą, išvengti susidūrimo yra beveik neįmanoma.
Man sunku suprasti, kaip mes nepamatėme traukinio, nes iki avarijos aš mačiau tikrai gerai, – mąsto moteris.
Daugiau nei mėnuo komos būklės ir kelias į priekį
Iškart po avarijos ten buvę žmonės galvojo, kad pora žuvo, nes jie buvo paskendę kraujyje ir tepaluose, tačiau užčiuopę pulsą liudininkai iškvietė medikus. Moteris sako, kad po nelaimės atsibudo tik spalio mėnesį – net pusantro mėnesio praleido komos būklės be jokių gyvybės ženklų. Jos vyras Kęstutis iškentė operaciją ir, pasak Ramunės, būtų išgyvenęs, tačiau mirė dėl netikėtai trūkusios skrandžio opos.
„Po komos reikėjo sugrįžti į normalų gyvenimą. Atmintis šlubavo, tačiau vėliau sužinojau, kad tai lyg apsauginė organizmo reakcija nuo tokių sudėtingų patirčių, išgyvenimų.
Esu dėkinga gydytojams, kad atsistojau, vaikštau, galiu sportuoti, dalyvauti parolimpiniame judėjime. Aš visą gyvenimą buvau sportininkė, todėl nenuleidau rankų.
Pamažu atsigavau, pradėjau vaikščioti ir galvoti, kad esu šitaip įvaldžiusi savo kūną, todėl noriu sportuoti, pabandyti dalyvauti parolimpinėse varžybose. Galvojau, kad bus paprasčiau nei sveikųjų sporte, viskas atrodė nusagstyta rožinėmis žvaigždėmis, tačiau tai nebuvo taip paprasta ir lengva – teko visko patirti, kol įsivažiavome“, – prisimena R.Adomaitienė, dalyvaujanti Europos ir pasaulio parolimpinėse varžybose.
Pamažu atsigavau, pradėjau vaikščioti ir galvoti, kad esu šitaip įvaldžiusi savo kūną, todėl noriu sportuoti, pabandyti dalyvauti parolimpinėse varžybose.
Iš pradžių ji pasakoja, tik pradėjusi dalyvauti varžybose, „varydavo iki pamėlynavimo“: „Dabar, jau praėjus 20 metų, kūnas ne taip lengvai susidoroja su krūviais, tačiau darau viską, ką galiu“, – sako Ramunė, šokanti į tolį, metanti diską, užsiimanti kitomis rungtimis ir galinti pasigirti svariais laimėjimais.
Į traukinį – po kelių dešimtmečių
Po skaudžios nelaimės Ramunė ilgą laiką nekeliavo traukiniais. „Pirmą kartą į traukinį įsėdau tik šiais metais, birželio mėnesį – keliavome į varžybas Vokietijoje. Juk dabar tokie puikūs traukiniai, komfortiški.
Iš pradžių jaučiausi tikrai gerai, tačiau, kas keisčiausia, jau išlipus man pradėjo skaudėti galvą – o galvos skausmas buvo tiesiog nepakeliamas, niekada negalvojau, kad taip stipriai gali skaudėti galvą“, – sako Ramunė, prisiminusi kelionę.
Tąkart jai pagelbėjo kolega, jis padėjo atpalaiduoti užspaustus raumenis ir kraujagysles: „Jau po dešimties minučių jaučiausi kaip naujai gimusi, tačiau taip ir nesupratau, kodėl mane apėmė tokia savijauta, tačiau po to karto traukiniu jau nebevažiavau. Nors turiu pasakyti, kad nebijojau keliauti traukiniu ir negalvojau apie buvusią nelaimę, tačiau kūnas daro savo", – sako sportininkė, atsitiesusi po patirtų išgyvenimų ir pasiekusi aukštumų.
