J.Seliava neslepia: prieš kiekvieną naują vizitą sėdi lyg ant adatų. Ką šįkart išgirs iš profesoriaus F.Munier lūpų? Nors tikisi geriausio, nežinia laukiant apžiūros rezultatų yra žudanti.
„Kaskart išgyvenu begalinį nerimą, kad tik nebūtų naujų auglių. Atrodė, kad baisiausias bus pirmas kartas, tačiau klydau – įtampą jauti visada. Geras ženklas, jei profesorius greitai pakviečia į kabinetą – tada gali lengviau atsikvėpti“, – pasakoja Joana.
Niekada nenuleisti rankų
Pirmą kartą į Lozanos kliniką Maksymilianas išvyko šių metų vasarį. Brangus gydymas Šveicarijoje Saliavų šeimai tapo įkandamas tik „Mamų unijos“ geradarių dėka. Portale 15min.lt perskaitę Maksymiliano istoriją žmonės, gyvenantys Lietuvoje ir už jos ribų, gausiai aukojo tam, kad berniukas gautų moderniausią gydymą.
Yra galvojančių, kad paprasčiausia būtų buvę pašalinti akį. Tačiau matydami gydymo rezultatus mes dar kartą įsitikinome, kad niekada nevalia nuleisti rankų.
„Yra galvojančių, kad paprasčiausia būtų buvę pašalinti akį. Tačiau matydami gydymo rezultatus mes dar kartą įsitikinome, kad niekada nevalia nuleisti rankų, – kalba moteris ir kovoti dėl vaikų drąsina kitas šeimas. – Jei yra žmonių, kurie pateko į tą pačią bėdą, tikrai pasiūlysime savo pagalbą, palaikysime, papasakosime, viską išaiškinsime.
Sonata (retinoblastoma sirgusio kauniečio Gabrieliaus mama – red. past.) mus įkvėpė nepasiduoti, juolab, kad medicina žengia į priekį, o mūsų sūnus mato.“
Priprasti prie ligoninių – neįmanoma
J.Seliava sako, kad šiuo metu jos šeimai – lengvesnis etapas. Pirmųjų vizitų Lozanos klinikose metu Maksymilianui taikytas gydymas siekiamo efekto nedavė. Todėl teko keisti gydymo strategiją ir intraarterinę chemoterapiją papildyti injekcijomis tiesiai į naviko pažeistą akį.
Injekcijos turėjo būti leidžiamos kas septynias dienas, todėl Šveicarijoje Maksymilianas su mama praleido net 38 dienas.
Dvi iš jų – reanimacijoje, kur pateko dėl pavojingo viruso. Tačiau šio laiko J.Seliava net nenori prisiminti.
„Ligoninėse gulime nuo kūdikystės, todėl kartais gydytojai pasvarsto: „Jūs turbūt pripratę.“ Tačiau prie tokių situacijų nepriprasi, ypač kai atsiduri dėl kvėpavimo nepakankamumo“, – atsidūsta Joana.
Tačiau pasidžiaugia, kad Šveicarijoje prieš intraarterinio gydymo procedūras Maksymilianui uždėjus deguonies kaukę berniukas visai nebijo: „Dažnai serga bronchitu, todėl per kaukytę kvėpuoja ir namie. Lozanoje aš jam taip ir aiškinu: pakvėpuosime ir eisime namo. Jis užmiega, o nubudęs net nesupranta, kad buvo atliekama procedūra.“
