Pastariesiems kenksmingas toksinų poveikis ypač stiprus ir verčiantis sunerimti, rašoma dw.de.
Ne vienam šiuolaikiniam žmogui bastymasis po miestą ir apsipirkinėjimas yra itin mėgstama laisvalaikio praleidimo forma. Didieji drabužių prekybos tinklai, siekdami patenkinti vartotojų poreikius, pirkėjams siūlo nuolat ir sparčiai kintančias kolekcijas. Tokia „greitoji mada“ jauno amžiaus pirkėjus vilioja madingais ir pigiai pagaminamais drabužėliais. Pavyzdžiui, drabužių prekybos tinklas „Zara“ per metus pagamina 850 mln. gaminių.
Azo pigmentai yra sintetinės medžiagos, naudojamos išgauti ypač intensyvias spalvas. Vis dėlto kai kurios iš šių medžiagų yra toksinės arba kancerogenines.
Lapkričio 23 dieną tarptautinės aplinkos apsaugos organizacijos „Greenpeace“ aktyvistai Hamburge virš įėjimo į parduotuvę „Zara“ pakabino didžiulį protesto plakatą su užrašu: „Ar žinote purviną „Zaros“ paslaptį?“.
Gamtosaugos šalininkai Vokietijoje surengė ne vieną panašią akciją, siekdami atkreipti dėmesį į savo neseniai atliktų tyrimų rezultatus.
„Greenpace“ ištyrė 140 aprangos gaminių, ieškodami pavojingų chemikalų pėdsakų. Tarp tirtų drabužių gamintojų buvo ir tokie drabužių prekybos milžinai kaip „Zara“, „Benetton“, „Tommy Hilfinger“, „Gap“, „C&A“, „H&M“.
„Radome dezinfekavimo priemonės – taip vadinamojo nonilfenolio etoksilato (NPE) – likučio, darančio hormoninį poveikį žmonėms. Šie plastifikatorių likučiai, įtariama, sukelia nevaisingumą. Dar radome kancerogeninių medžiagų iš azo pigmentų“ – drabužiuose aptiktų chemikalų poveikį aiškina „Greenpeace“ chemikė Christiane Huxdorff.
Azo pigmentai yra sintetinės medžiagos, naudojamos išgauti ypač intensyvias spalvas. Vis dėlto kai kurios iš šių medžiagų yra toksinės arba kancerogenines. Nors Vakaruose tokios medžiagos yra draudžiamos, šalys už Europos ribų taip atidžiai jų naudojimo nekontroliuoja – štai kodėl dauguma „greitos mados“ gamyklų perkeltos į Aziją.
„Verslininkai produkciją linkę gaminti Azijoje ne tik todėl, kad ten pigiau, bet ir siekdami išvengti griežtų aplinkosauginių įstatymų“, – pažymėjo chemikė.
Ch. Huxdorff teigimu, iki šiol dar nėra įrodyta, kad „užterštų“ marškinėlių dėvėjimas turi tiesioginį poveikį sveikatai. Netiesioginė žala neginčijama: skalbiant tokius gaminius į aplinką išmetama toksinių medžiagų. O darbininkai Azijoje, faktiškai dalyvaujantys tokių drabužių gamybos procese ir su kenksmingomis cheminėmis medžiagomis darbe susiduriantys kasdien, ypač smarkiai rizikuoja savo sveikata. Be to, nemažai tekstilės gamintojų Indijoje ir Kinijoje purvinus, pilnus kenksmingų cheminių medžiagų vandenis išpila tiesiai į upes, prieš tai jų neišfiltravę.
„Tokie faktai kenkia jų įvaizdžiui. Vartotojai sako norintys pirkti jų rūbus, bet be toksinių medžiagų likučių“, – atkreipia dėmesį mokslininkė, „Greenpeace“ chemikė.
„Vietiniams gyventojams, kurių pagrindinis maisto šaltinis – žuvis, kurią susižvejoja šiuose užterštuose vandenyse, poveikis sveikatai itin kenksmingas“, – įspėjo chemikė.
Didieji drabužių prekybos tinklai negali numoti ranka į aplinkosaugininkų kritiką.
„Tokie faktai kenkia jų įvaizdžiui. Vartotojai sako norintys pirkti jų rūbus, bet be toksinių medžiagų likučių“, – atkreipia dėmesį mokslininkė, „Greenpeace“ chemikė.
„Inditex“, kuriai priklauso „Zara“ bei nemažai kitų prekės ženklų, tikina atidžiai kontroliuojanti savo produkcijos kokybę, o jų drabužiai esą „atitinka aukštus standartus, vartotojų ir gamtos apsaugos reikalavimus“.
Vis dėlto „Inditex“ užtikrino, kad yra pasirengęs bendradarbiauti su „Greenpeace“: „Mes norime kartu imtis visų reikalingų priemonių, kad bendradarbiaudami galėtume pasiekti svarbiausią tikslą – jokių toksinių medžiagų likučių drabužiuose“.
2011 metais po tais pačiais metais surengtos „Greenpeace“ kampanijos „Detox“ keli sportinių drabužių gamintojai, tokie kaip „Puma“, „Nike“ ir „Adidas“ taip pat buvo įsipareigoję bendradarbiauti su „Greenpeace“ ir stengtis susilaikyti nuo kenksmingų toksinių medžiagų naudojimo gamybos procese.
Kad ir kaip gražiai tai skambėtų, „Greenpeace“ chemikės Ch. Huxdorff teigimu, visiškai apsaugoti pirkėjų nuo kenksmingų drabužių neįmanoma. Tie, kurie nori būti visiškai tikri nešiojamų drabužių saugumu, turėtų rinktis patikrintų organiškų gamintojų produkciją. Padėvėtų drabužių parduotuvės bei „blusturgiai“ taip pat nebloga išeitis, mat ten aptinkami rūbai dažniausiai būna ne kartą skalbti ir todėl juose chemikalų likučių būna mažiau. Be abejonės, geriau nusipirkti keletą kokybiškų, nors ir brangesnių, nei keliolika ar keliasdešimt pigių, neaišku, kokiomis sąlygomis pagamintų drabužių.
