Apsaugos priemonės gali išgelbėti gyvybę
Pasak specialistų, pirmasis saugių kelionių garantas – Kelių eismo taisyklėse numatyti reikalavimai. Jų laikymasis dviračių vairuotojams, kaip ir kitiems eismo dalyviams, yra būtinas. Atkreipdami dėmesį į kelio dalis, kuriomis leidžiama važiuoti dviračiu, tinkamai reaguodami į eismo sąlygas ir užtikrindami, kad transporto priemonė būtų tvarkinga, dviračių vairuotojai išvengtų daugybės potencialių nelaimių.
„Sėdant prie dviračio vairo, nevertėtų ranka numoti į šalmą. Nors vyresniems nei 18 metų dviratininkams jo dėvėjimas pateikiamas kaip rekomendacija, vertėtų suprasti, kad mūsų pačių sprendimas šiuo atveju gali išsaugoti gyvybę. Kitos apsaugos minant dviračio pedalus taip pat leis jaustis saugiau, nes susidūrimo su kliūtimi ar kritimo atveju padės išvengti kaulų lūžių, stiprių nubrozdinimų ir sumušimų“, – draudimo bendrovės ERGO Lietuvoje Transporto priemonių draudimo skyriaus vadovas Rimvydas Pocius.
Anot jo, saugumui ne mažiau svarbus ir tinkamai paruoštas dviratis, turintis gerai veikiančius stabdžius, visus privalomus šviesą atspindinčius elementus ir žibintus.
„Prastas dviratininkų matomumas išlieka viena opiausių problemų kelyje. Pavojus keliamas ne tik kitiems eismo dalyviams – visų pirma, tai itin pavojinga ir patiems dviratininkams.
Siekiant užtikrinti gerą matomumą, pakaks kartą tinkamai pasirūpinti savo transporto priemone: iš abiejų jos pusių ant ratų stipinų pritvirtinti oranžinius šviesos atšvaitus, priekyje pakabinti baltą, gale – raudoną šviesos žibintą, o minant važiuojamąja kelio dalimi ar tamsiuoju paros metu išsitraukti ryškiaspalvę liemenę ar kitą viršutinį drabužį su šviesą atspindinčiais šviesos elementais“, – primena R.Pocius.
Bandymas išvengti kritimo – klaida
O kaip elgtis atsidūrus situacijoje, kai nelaimingo atsitikimo išvengti nepavyks? Vilniaus „Dviračių mokyklos“ atstovas ir dviračių treneris Vaidas Rimkus sako, kad tam tikrus įpročius, nevalingai atliekamus esant pavojingoms situacijoms, turėtume užmiršti.
„Krisdamas nuo dviračio, žmogus dažnai instinktyviai paleidžia vairą ir stengiasi apsisaugoti nuo smūgio į žemę rankomis. Kita panaši klaida – važiuojant didesniu greičiu ir praradus dviračio kontrolę bandyti išvengti kritimo atsispiriant į žemę kojomis, bandant jomis pristabdyti dviratį. Tokie veiksmai gali lemti gerokai sudėtingesnes traumas nei paprasčiausiai su dviračiu nuvirtus ant šono“, – sako V.Rimkus.
Trenerio teigimu, saugiausia kristi būtent ant šono kūdikio įsčiose pozoje, abiem rankom laikant dviračio vairą. Krentant tokiu būdu, tikimybė patirti rimtą traumą būna mažiausia.
Viena iš klaidų – krisdamas nuo dviračio, žmogus dažnai instinktyviai paleidžia vairą ir stengiasi apsisaugoti nuo smūgio į žemę rankomis.
Specialistas taip pat pažymi, kad važiuojant saugiąja kaire kelio puse, svarbu stengtis kristi į kairę pusę, o ne į važiuojamąją dalį, ir nepatekti automobiliams po ratais. V.Rimkus taip pat sklaido mitus, kad naudojant specialius prie pedalų prisitvirtinančius dviratininkų batus nukristi nuo dviračio yra paprasčiau. Jo teigimu, važiavimas dviračiu avint tokius batus yra saugesnis.
Svarbiausia išlaukti potrauminį laikotarpį
Dviratininkų sužeidimai būna labai įvairūs, tačiau, kaip teigia Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės traumatologas Artūras Zubrickas, vyrauja raktikaulio petinio galo išnirimai, žastikaulio lūžiai, žastikaulio ir kaulų išnirimai, uodegikaulio lūžiai, dauginiai nubrozdinimai bei galvos traumos.
„Šių traumų gydymas dažnai labai sudėtingas. Į tai įeina žaizdų sutvarkymas, lūžių, išnirimų atstatymas, taip pat svarbu stabilizuoti visą organizmo būklę. Kiekvieną dieną ligoninėje apsilanko po du–tris sužalotus žmones, deja, šiemet yra nemažai ir autoavarijose žuvusių dviratininkų“, – teigia A.Zubrickas.
Pasak gydytojo, po nelaimės gali pakrikti emocinė būsena, žmonės pradeda bijoti važiuoti dviračiu. Aktyvų gyvenimą apriboja ir ilgai gyjantys sąnariai, todėl svarbiausia prieš vėl sėdant ant dviračio yra išlaukti, kol visiškai pasveiksite.