Pasak mediko, dažniausiai varpos vėžys pasireiškia šeštajame žmogaus gyvenimo dešimtmetyje, tačiau vis dažniau liga diagnozuojama ir jauniems žmonėms.
„Sergamumo padidėjimas jaunesnio amžiaus grupėje gali būti siejamas su žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcijos plitimu. Net trečdalis varpos vėžio atvejų siejama su šia infekcija, kuri sparčiai plinta taip jaunų, lytiškai aktyvių žmonių, todėl labai didelę reikšmę ligos prevencijai turi lytinis švietimas mokyklose ar kitose ugdymo įstaigose,“ – pastebi gydytojas urologas M.Danilevičius. Tiesa, šio ryšio patvirtinimui dar trūksta išsamesnių tyrimų.
Rizikos veiksniai
Mediko teigimu, didžiausią riziką susirgti varpos vėžiu turi vyrai, kuriems išsivysto apyvarpės susiaurėjimas – fimozė. „Ši patologija padidina riziką susirgti varpos vėžiu net 11–16 kartų, todėl svarbus savalaikis fimozės gydymas – apipjaustymas, taip galima išvengti nemalonių ligos pasekmių“, – pataria specialistas.
Kiti rizikos veiksniai, galintys lemti ligos išsivystymą, pasak M.Danilevičiaus, yra rūkymas, jis riziką padidina apie penkis kartus. „Daugiau rizikuoja neapipjaustyti vyrai, bet reikia žinoti, jog apipjaustymas kaip profilaktikos priemonė veiksminga tik kūdikystės laikotarpiu, o vyresniame amžiuje ligos išsivystymui įtakos jau neturi“, – pastebi gydytojas urologas.
Pasak jo, ultravioletinių A spindulių ir psoraleno (PUVA) terapija gydant psoriazę ar kitas odos ligas, riziką susirgti varpos vėžiu padidina iki 10 kartų, taip pat labai rizikingas didelis lytinių partnerių skaičius (dėl ŽPV infekcijos plitimo rizika padidėja 3–5 kartus), pavojingos įvairios varpos ir šlaplės traumos bei sužalojimai, taip pat prasta higiena, lytinio švietimo trūkumas.
Simptomai
Gydytojas urologas M.Danilevičius teigia, kad dažniausiai vyrams šis vėžys išsivysto varpos galvutėje – diagnozuojama apie 50 proc. atvejų, apyvarpėje – 20 proc., galvutėje ir apyvarpėje – 10 proc., rečiau – varpos kūno srityje.
„Ligos pradžioje pacientas neturi jokių skundų, vėliau gali būti randamas neskausmingas gumbas ar išopėjimas po apyvarpe, pastebima limfadenopatija. Rečiau pasitaiko bėrimas, kraujavimas ar balanitas. Pati dažniausia varpos vėžio forma – plokščialąstelinė karcinoma, sudaro apie 95 proc. visų atvejų, tačiau pasitaiko ir kitokios kilmės piktybinių auglių – mezenchiminės, bazalinių ląstelių, melanocitinės ir kitokių“, – vardija specialistas.
Priklausomai nuo naviko kilmės, skiriasi ir gydymo taktika, todėl gydytojas urologas rekomenduoja ištirti visus įtartinus bėrimus ar pakitimus varpos srityje atliekant biopsiją ir, gavus histologinį atsakymą, spręsti dėl tolimesnių veiksmų.
Gydymas
Gydytojas urologas M.Danilevičius tvirtina, kad varpos vėžys gali būti išgydomas net 80 proc. atvejų, tačiau labai svarbi ankstyva diagnostika ir gydymas, kol procesas nėra išplitęs į limfmazgius ar kitus organus. „Diagnostika turėtų remtis varpos apžiūra ir apčiuopa, įvertinant darinio dydį, infiltraciją, kirkšnių limfmazgių konsistenciją ir dydį. Aptikus kokį nors varpos darinį, reikia įvertinti jo išplitimą ir infiltraciją į kempinkūnius. Tam geriausiai tinka ultragarsinis tyrimas, taip pat galima įvertinti varpos ir darinio kraujotaką“, – pasakoja specialistas.
Jo teigimu, kempinkūniams įvertinti galima atlikti magnetinio rezonanso tyrimą (MRT) ar kompiuterinę tomografiją (KT), tačiau šie tyrimai reikalauja daugiau išlaidų, laiko ir sukelia diskomfortą pacientui, todėl ultragarsinis tyrimas turėtų būti pasirenkamas pirmiausia. „Labai svarbu nustatyti naviko morfologiją, todėl reikalinga navikinės medžiagos biopsija, kuri, jeigu pacientui dar yra ir fimozė, įprastai paimama apipjaustymo operacijos metu. Pašalinti audiniai siunčiami histologiniam ištyrimui, pagal kurį vėliau parenkamas gydymo planas“, – teigia gydytojas urologas.
Pasak mediko, labai svarbu apžiūros ir apčiuopos metu įvertinti ne tik vyro lytinius organus, bet ir kirkšnių limfmazgius. „Apčiuopus bent vieną kietą ar padidėjusi limfmazgį, reikėtų įvertinti pažeistų limfmazgių skaičių ir mobilumą, tada reikia atlikti dubens ir pilvo organų KT, krūtinės ląstos rentgenogramą ar KT, kad galėtume įvertinti naviko išplitimą limfmazgiuose ir kituose vidaus organuose. Neužčiuopiant kirkšnies limfmazgių, vis tiek išlieka 25 proc. tikimybė dėl mikrometastazių, todėl įtariant varpos vėžio diagnozę limfmazgius reikėtų įvertinti ultragarsiniu tyrimu“, – tvirtina gydytojas urologas M.Danilevičius.
Mediko teigimu, varpos vėžio gydymas priklauso nuo ligos stadijos ir išplitimo laipsnio, kuo ankstesnėse stadijose liga diagnozuojama, tuo paprastesnis ir veiksmingesnis būna gydymas.
„Mažos rizikos varpos vėžys paprastai gydomas atliekant naviko eksciziją ir apipjaustymą, siekiant pašalinti visus pažeistus audinius, tuomet atliekama pašalintos varpos vietos plastika, stengiamasi išsaugoti varpos funkcines savybes ir žmogaus gyvenimo kokybę. Kiti gydymo variantai yra lazerinė navikinių masių abliacija, dalinė varpos amputacija, ar radioterapija“, – vardina gydytojas urologas. Sergant į limfmazgius išplitusiu varpos vėžiu skiriama ir chemoterapija.
Gydytojas M.Danilevičius pastebi, jog po gydymo pasiekus ligos remisiją, labai svarbu tinkamai sekti pacientą dėl galimo ligos atsinaujinimo, tai itin svarbu pirmuosius dvejus metus po gydymo. Po pirmųjų dvejų stebėjimo metų, jeigu liga nebuvo atsinaujinusi, pacientai stebimi dar iki 5 metų.
