Žodžiu „vasabiai“ vadinami japoniniai pipirkrieniai. Nors šio augalo lapai yra valgomi, šaknys yra vertingesnės. Ryškiai žalios šaknys yra smulkinamos ir malamos, kad iš jų būtų galima išgauti tą pagardą, kurį japonai mėgsta valgyti su žuvimi. Japoninis pipirkrienis taip vadinamas ne be reikalo – nors jis auginamas ir kitose šalyse, natūraliai šis augalas auga drėgnose Japonijos upių pakrantėse.
Komercinis japoninio pipirkrienio auginimas yra labai sunkus darbas. Problema ta, kad tai – laukinis augalas, kuris taip niekada ir nebuvo sukultūrintas. Todėl jį prižiūrėti tenka rankomis. Nepadeda ir tai, kad šis pipirkrienis yra labai lepus – jis veši tik tada, kai turi labai daug drėgmės, negauna tiesioginių saulės spindulių ir aplinkos temperatūra svyruoja tiksliai tarp 8 ir 20 laipsnių Celsijaus. Trumpai tariant, jis yra labai brangus, ir už Japonijos ribų tikrojo vasabio produktai sutinkami nepaprastai retai.
Nesupraskite klaidingai – galite gauti ir tikro vasabio, tačiau tai iš karto suprasite iš kainos. Tai, ką azijietiško maisto restoranuose valgome mes, yra seiyō wasabi – vakarietiškas vasabis. Krienai, garstyčios, krakmolas ir žali maistiniai dažai, kurie kartais pakeičiami špinatais – ta žalia pasta neturi jokių japoninio pipirkrienio pėdsakų.
Vėlgi, tai nėra labai blogas pasirinkimas. Mūsų vasabis savo skoniu yra labai artimas tikram. Aišku, tie, kurie yra ragavę tikro, japoniško vasabio, jums iš karto pasakys, kad skirtumas egzistuoja, bet jis nėra drastiškas.
Japoninis pipirkrienis yra bastutinių šeimos augalas. Bastutinių šeimoje yra ir krienai, ir garstyčios, ir ropės, ir daug kitų daržovių. Bet, aišku, jei kada lankysitės Japonijoje, išbandykite ir tikrą vietinį vasabį – galėsite savo sušių mėgėjams draugams girtis, kad valgėte tai, ką jie mano, kad valgo.