Dėl vaiko gyvybės emigravo į Prancūziją
Praėjusių metų lapkritį Teodorui, kai jam dar nebuvo nė dvejų, smegenyse buvo aptiktas didelis auglys. Toks didelis, kad gydytojai stebėjosi, kaip vaikas gali judėti, kalbėti, žaisti ir atrodyti, kaip kiti vaikai. Tai žemo piktybiškumo auglys, lėtai augantis, tačiau nepaprastai retas.
Lietuvoje toks atvejis tik trečias. Deja, auglys buvo „įsikūręs“ šalia gyvybiškai svarbių centrų ir tokioje vietoje, iš kurios jo radikaliai pašalinti, kaip teigė Lietuvos medikai, neįmanoma.
Kaip anksčiau 15min pasakojo L.Sadauskas, Lietuvos medikai svarstė, kad dalį auglio būtų galima bandyti pašalinti, o jo likučius gydyti chemoterapija, tačiau prisipažino, kad jie nėra susidūrę su tokio pobūdžio augliais, todėl gydytų ir stebėtų, kas gaunasi. Mat jokio gydymo protokolo tokiems augliams Lietuvoje nėra.
Berniuko tėvai nenuleido rankų ir išeities pradėjo ieškoti užsienyje. Taip jie atrado kliniką Paryžiuje, kuri ne tik sutiko apsiimti gydyti Teodorą, bet ir suteikė vilčių, kad jis visiškai pasveiks.
Liga aukštyn kojomis apvertė šeimos gyvenimą. Kad išgelbėtų sūnų, tėvai paliko Lietuvoje susikurtą gerovę ir su vyresne Teodoro sesute emigravo į Prancūziją.
Iš pradžių berniukui buvo taikyta chemoterapija, tačiau paaiškėjus, kad ji nepadeda, nuspręsta operuoti. Tai buvo sudėtinga ir pavojinga operacija, tačiau ji pavyko. Tąkart tėvai džiaugėsi, kad auglys sunaikintas, tačiau po pakartotinio magnetinio rezonanso tyrimo paaiškėjo, kad situacija nėra tokia gera, kaip tikėtasi. Trečiadienį berniukui auglys šalintas dar kartą.
Po antros operacijos tikisi auglio neberasti
„Vaikas akivaizdžiai jaučiasi neblogai: geria, valgo, kalba, juda, žaidžia, nori keltis. Palyginti su tuo, kaip jis atrodė ir jautėsi po pirmosios operacijos, yra visiškai kitaip. Aišku, šįkart ir intervencija buvo daug mažesnė, reikėjo pašalinti kur kas mažiau auglio.
Nėra jokių judėjimo sutrikimų, kaip buvo po pirmosios operacijos, kai vos ne iš naujo teko mokytis vaikščioti. Taigi bent iš išorinių požymių viskas atrodo gerai. Ar rezultatas, dėl kurio operacija daryta, t. y. ar visiškai pašalintas auglys, paaiškės po magnetinio rezonanso tyrimo.
Profesorė Stephanie Puget, kuri operavo ir pirmą kartą, pasakė: labai tikiuosi, kad pašalinau visą auglį. Turint omeny, kokia ji atsargi, nemėgstanti teikti nepagrįstų vilčių, tai nuteikia optimistiškai. Po pirmosios operacijos tvirtino, kad tikisi pašalinusi didžiąją auglio dalį. Ji net nesakė, kad pašalino beveik viską. Geros žinios yra tos, kad auglio likučiai, kurie buvo likę dviejose vietose (vienas gabaliukas buvo 7 mm, kitas – dar mažesnis), per penkis mėnesius visiškai nepakito“, – pasakojo L.Sadauskas.
Gyvena kaip ant parako statinės
Beje, iškart po operacijos Teodoro tėtis dalinosi džiaugsmu, kad auglio visiškai nebėra. Deja, po dviejų mėnesių pakartotas magnetinio rezonanso tyrimas jį ir vėl aptiko.
„Buvome labai išsigandę ir nusiminę, kad auglys ataugo. Jau buvo suplanuota nauja chemoterapija, visas gydymo planas iš naujo sudarytas, bet vėliau įvyko dar vienas gydytojų konsiliumas, kurio metu buvo patikrinta smegenų masė skirtingose nuotraukose. Išaiškėjo, kad ji yra nepakitusi. Tai reiškia, kad iškart po operacijos dėl kokių nors priežasčių auglio likučių tiesiog nesimatė.
Profesorė vėliau mums sakė, kad gerai atsimena tas vietas, kurias parodė magnetinis rezonansas. Jai buvo abejonių, bet audinys buvo toks panašus į sveiką, kad ji nusprendė jo neliesti. Krapštantis smegenyse geriau būti atsargesniam nei išpjauti per daug“, – aiškino pašnekovas.
Taigi suplanuota chemoterapija Teodorui buvo atšaukta, tačiau šeimai buvo rekomenduota nenutolti nuo ligoninės toliau nei keturioms valandoms kelio.
„Kelis kartus jam buvo pakilusi temperatūra, o kadangi jam iš venos neišimtas centrinis kateteris, bijoma uždegimo rizikos. Tokiais atvejais iš karto reikia vykti į ligoninę. Taip mes ir gyvename – tarsi ant parako statinės, bet tikimės, kad viskas juda į gerąją pusę. Gydytojai žada, kad jei per pusmetį auglys vėl nepradės augti, kateteris bus išimtas. Tuomet mūsų gyvenimas palengvės, tapsime mobilesni.
Po šios operacijos vėl kas mėnesį bus atliekamas magnetinis rezonansas. Iš pradžių aiškinsimės, ar pavyko iki galo pašalinti auglį, o paskui bus sekama, ar liga neatsinaujino. Po pusmečio, jeigu viskas bus gerai, tikrinimai retės. Kiek žinau, jei per penkerius metus liga neatsinaujina, yra sakoma, kad žmogus pasveiko“, – svarstė L.Sadauskas.
Lietuva turi apmokėti dalį išlaidų
Teodoras vasarą taip pat lankė reabilitaciją specialioje Paryžiaus klinikoje. Jis turi kaklo problemą, kuri atsirado po galvos operacijos dar Lietuvoje, kai jam buvo pašalinta dalis stuburo kaklo srityje bei dalis kaukolės nugarinėje pusėje, kad būtų padaryta daugiau vietos augliui, nes jis bet kada galėjo užspausti visas gyvybines funkcijas.
„Blogiausia tai, kad mūsų neinformavo, kad po tokios operacijos reikia nešioti ortopedinę apykaklę. Jei būtume tai darę iš karto, dabar viskas būtų gerai. Tačiau kai po pusantro mėnesio pakliuvome pas prancūzų medikus, jau buvo pradėjusi vystytis skoliozė. Ortopedinė apykaklė jau nepadėjo, dabar Teodorui tenka dėvėti ortopedinį korsetą.
Tai toks pobjauris dalykas, nes su juo reikia net miegoti, jis eina nuo klubų iki kaklo ir neleidžia galvos lenkti nei aukštyn, žemyn, nei į šonus. Teodoras gali tik sukioti galvą į šalis. Taip pat po auglio pašalinimo operacijos jam šiek tiek sutrikusi smulkioji motorika – dviejų abiejų rankų pirštų judesiai nėra pakankamai tikslūs.
Klinikoje yra ir mokyklėlė, kurią Teodoras lanko: mes ryte jį nuvežame ir vakare pasiimame. Vaikams, kuriems priklauso socialinis draudimas, netgi yra skiriami vairuotojai, kurie juos pasiima. Mums kol kas tai nepriklauso, bet jau baigiame susitvarkyti dokumentus socialiniam draudimui. Ši reabilitacija mums, aišku, kainuoja, tačiau dalį išlaidų turėtų apmokėti Lietuvos ligonių kasos“, – teigė pašnekovas.
Kadangi L.Sadauskas vis dar turi darbą ir moka mokesčius Lietuvoje, šeimai galioja Lietuvos ligonių kasų sveikatos draudimas.
Teoriškai pagal ES įstatymus bet kuris ES pilietis turi teisę gydytis bet kurioje šalyje, o ligonių kasos pagal savo šalies įkainius šį gydymą kompensuoja, tačiau praktiškai, pasak pašnekovo, ligonių kasos apie tai pernelyg neinformuoja. Tai reikia žinoti ir pačiam „išsimušti“ apmokėjimą.
Grįžti į Lietuvą neplanuoja
Paklaustas, kaip šeimai sekasi integruotis į prancūzų visuomenę, Teodoro tėtis prisipažino: nėra labai lengva – emigranto duona yra sprangoka.
„Mums sunku dar ir todėl, kad atvykome visiškai nemokėdami prancūziškai. Aš moku nemažai kalbų, tikėjausi, kad po pusmečio jau čiulbėsiu, tačiau tai nėra lengva kalba. O ir prancūzų visuomenė, viena vertus, labai draugiška, norinti padėti, kita vertus, labai tradicinė, joje daug įvairių taisyklių, normų, kurias reikia perprasti ir žinoti.
Mums integraciją palengvino, kad mus labai šiltai priėmė Prancūzijos lietuvių bendruomenė. Susipažinome su daug puikių žmonių, todėl nejaučiame didelės izoliacijos. Vaikams prisitaikyti paprasčiau. Mūsų vyresnioji dukra jau pradėjo lankyti pradinę mokyklą, o ir Teodoras prancūziškai supranta praktiškai viską“, – pasakojo L.Sadauskas.
Šeima mažiausiai penkerius metus apie grįžimą nesvarstys – tai laiko riba, kada galima tikėtis, jog vėžys neatsinaujins. Tačiau tuomet jau vaikai bus įleidę šaknis šioje šalyje: dukra bus baigusi pradinę mokyklą, o Teodoras jau ir neprisimins ankstesnių namų. Vaikams per tiek laiko Prancūzija pasidarys realesniais namais nei buvo Lietuva, būtų nelabai humaniška juos rauti, svarstė pašnekovas.
Paklaustas, ar jis atsakingai gali pakartoti anksčiau žiniasklaidai ištartą frazę, kad jeigu šeima nebūtų išvežusi Teodoro, jo nebūtų tarp gyvųjų, L.Sadauskas pripažino, kad sunku sakyti, kas būtų, jeigu būtų. „Tačiau lietuvių medikai mums davė daugiausiai metus, o prancūzai teigė, kad gali mus išgydyti. Jau vien prognozės smarkiai skiriasi“, – svarstė jis.
Dėl vaiko buvo pasiryžę viskam
Teodoro istoriją Lietuva stebi jau beveik metus, o jo tėtis visą ataskaitą apie sūnaus sveikatą reguliariai pateikia socialiniame tinkle. Kaip jau buvo rašyta, liga berniukui pasireiškė pykinimo simptomais, tačiau medikai ilgai dėl to kaltino sutrikusią skrandžio veiklą ir siūlė gerti vaistus nuo refliukso.
Kai tėvai pastebėjo kreivą galvos laikyseną, medikai buvo linkę skirti fizioterapiją. Kas gi galėjo pagalvoti, kad mažam vaikui gali būti tokia pavojinga liga?
Ko gera, tik tėvų atkaklumo dėka jų dvejų metų sūnui buvo nustatyta tikroji priežastis, dėl kurios jį pykina rytais.
-
Teodoro tėtis prašo pagalbos: vaiko smegenyse tokio dydžio auglys, kad medikai stebisi, kaip mažylis gali judėti ir kalbėti
-
Išgarsėjusio Teodoro šeima dalijasi įspūdžiais iš gydymosi Prancūzijoje: pasijunti ne tik kaip į kitą šalį, bet kaip į kitą planetą patekęs
-
Už žmonių suaukotus pinigus į Prancūziją išvykusi Teodoro šeima dalinasi stebuklu: auglio galvoje nebėra!
„Jeigu aš pats nebūčiau medikų taip spaudęs, kalbėjęs apie savo baimę, prašęs konsultacijų, vaikas turbūt iki šiol būtų girdomas vaistais nuo skrandžio ir pas fizioterapeutą vaikščiotų. Tik savo atkaklumo dėka prasimušėme iki magnetinio rezonanso tyrimo“, – dar prieš išvykimą 15min pasakojo L.Sadauskas.
Sužinojęs, kad lietuviai su tokiais augliais neturi patirties ir nieko gera nežada, tačiau jie sėkmingai gydomi užsienyje, L.Sadauskas ryžosi kreiptis pagalbos į Lietuvos žmones. Nors suma, kurios reikėjo gydymui, atrodė kosminė, jam pavyko ją surinkti. Dar daugiau, dėl vaiko sveikatos šeima persikėlė gyventi į Prancūziją, pradėjo intensyviai mokytis prancūzų kalbos ir ketina ieškotis čia darbo.
