– Ieva, kaip apibūdintumėte tai, kas yra emocinis valgymas?
– Emocinis valgymas – tai valgymas, kurį iššaukia emocijos, bet jis neturi nieko bendra su fiziniu alkiu. Jis išsivysto, kai patiriamos kažkokios nemalonios, o kartais net ir malonios emocijos, su kuriomis dažniausiai nemokame tvarkytis, su kuriomis nemokame išbūti.
Tokių emocijų paveiktas nori eiti užvalgyti arba, kai kuriais atvejais, labai stipriai prisivalgyti.
Sveikas santykis su maistu turėtų atrodyti taip: valgome tada, kada jaučiamės alkani. Jauti alkį, pavalgai, sustoji ir pamiršti apie maistą. Maistas yra prisimenamas tik tuomet, kai pilvas pradeda gurgti, nes ateina natūralus fizinio alkio jausmas.
Emocinis valgymas neturi nieko bendra su fiziniu alkiu.
– Kaip atpažinti, kuomet žmogus patiria emocinius valgymus?
– Visų pirma reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus svoris akivaizdžiai svyruoja. Būna periodai, kai žmogus daug valgo ir užauga kokie 5 kilogramai. Vėliau susiima ir staiga svoris nukrenta.
Stebėti, ar žmogus laikosi griežtos dietos, o tada, žiūrėk, vėl atsipalaidavęs valgo viską iš eilės. Galbūt dideli maisto kiekiai pradeda dingti iš namų, pasireiškia per didelis susidomėjimas mityba, dažnai artimasis sveriasi ir klausia: „Kaip atrodau? Ar ne per storas?“
Emocinį valgytoją gana sunku pastebėti kitiems, nes jie moka meistriškai slėptis. Mano viena klientė savo vyrui yra pasakius: „Tu būk geras, saugok mane, nes aš žinau, kad vakare gali užeiti noras prisivalgyti. Vakar eidama į rūsį pasislėpiau ir privalgiau, o tu man nepadėjai. Aš moku gudrauti, aš slepiuosi.“ Tokie maži požymiai jau galėtų būti pavojaus signalas. Verta stebėti atidžiau tą žmogų.
– Kodėl patiriamas emocinis valgymas?
– Tuo metu, kai vyksta valgymo procesas, esi užsiėmęs, gali nukreipti dėmesį ir užslopinti emocijas, nereikia jausti nemalonios būsenos. Dažniausiai esame linkę „užvalgyti“ nemalonius jausmus. Manau, tai yra labiau būdinga moterims, kurios pradeda laikytis griežtų dietų, lieknėja, draudžia sau tam tikrus produktus. Šie dalykai pamažu iškreipia santykį su maistu, nebemokama normaliai maitintis, imama nesiklausyti savo kūno natūralių alkio ir sotumo signalų – nelieka aukso viduriuko.
Gali būti, kad žmogus patiria persivalgymo sutrikimą, tačiau jis nebūtinai bus emocinis valgymas. Persivalgymo pradžia – noras sulieknėti, o emociniai persivalgymai gali atsirasti ir tuomet, kai yra patiriamos labai nemalonios situacijos.
– Ar karantino metu padaugėjo žmonių, kurie kreipėsi dėl emocinio valgymo?
– Taip, iš tiesų padaugėjo žmonių, kurie susidūrė su emociniu valgymu, kreipėsi dėl priaugto svorio.
Pirmasis karantinas 2020 metų pradžioje sukėlė tokias emocijas, kurių daugelis iš mūsų niekada gyvenime nesame patyrę. Buvo nežinios, baimės, nesaugumo. Viena iš priežasčių, dėl ko mes tuomet linkome į emocinį valgymą, yra ta, kad negalėjome kontroliuoti situacijos. Kai visiškai nekontroliuoji situacijos, maistas daugeliui tampa prasiblaškymu, kontrolės susigrąžinimo šaltiniu.
Girdėjome, kaip daugelis sakė: „Per karantiną nieko neveikiu, tik vaikštau prie šaldytuvo ir atgal.“ Per antrąjį karantiną mums situacija jau buvo pažįstama, todėl joje geriau navigavome.
Tiesa, esu pastebėjusi labai įdomų dalyką su tomis moterimis, kuriomis dirbu. Jos kaip tik džiaugiasi, kad per karantiną neprisivalgė ir nepriaugo svorio. Dėl ko joms pavyko taip sėkmingai išsilaikyti? Todėl, kad jos mokėsi klausytis ir girdėti save, atpažinti, kas vyksta.
O kitus žmones, kurie priaugo svorio, ištiko tikrai netikėta situacija. Jie galbūt niekada nenavigavo ir net neįsiklausė į savo jausmus, emocijas, nepaklausė: „Kodėl aš išvis einu valgyti?“ Jie automatiškai atlikdavo veiksmą ir suvartodavo papildomą maisto kiekį, o dėl judėjimo stokos, žinoma, augo svoris.
Dažniausiai esame linkę „užvalgyti“ nemalonius jausmus.
– Ką reikia padaryti, norint išsilaisvinti iš emocinio valgymo?
– Pirmiausia, susivokti, kad turi problemą. Tuomet turi sekti sąmoningas stebėjimas ir klausimai sau: „Kodėl aš išvis tai darau? Kuo aš galiu tai pakeisti? Kaip aš galiu sau padėti?“ Jei nėra rimtesnio, gilesnio persivalgymo sutrikimo, o tik emocinis valgymas, reiktų stebėti save: kokios situacijos verčia griebtis maisto, ar nuo problemos bandoma pabėgti, o galbūt nežinoma kaip su ja tvarkytis.
Moterims, kurios nori išsilaisvinti iš emocinių ir destruktyvių persivalgymų, visuomet sakau, kad labai svarbu keisti trejus santykius: santykį su savimi, maistu ir kūnu. Jeigu tikrai jaučiate, kad pats sau negalite padėti ir ta situacija yra stipresnė už jus, gal verta kreiptis į specialistą ir nebijoti prašyti pagalbos?
– Ar gali pats žmogus be papildomos pagalbos pasveikti nuo emocinio valgymo?
– Tikrai gali. Reikėtų ugdyti emocinį intelektą. Domėtis apie emocijas ir jausmus, iš kur jie ateina, kaip su jais išbūti. Augindami vaikus vis daugiau ir daugiau kalbame apie emocijas, kaip su jomis tvarkytis, ką jos reiškia. Deja, daugelis iš mūsų nesame išmokę naviguoti jausmų pasaulyje, nes niekas mūsų to neišmokė.
– Ar jūs pati asmeniškai esate susidūrusi su emociniu valgymu?
– Dabar, žvelgdama į visus patirtus požymius, suprantu, kad buvau susidūrusi ne tik su emociniu valgymu, bet ir persivalgymo sutrikimu. Šie sutrikimai gali persipinti, nes turint persivalgymo sutrikimą esi veikiamas įvairių emocijų, kurios iššaukia emocinį valgymą. Tiesa, neturėjau nustatytos klinikinės diagnozės.
Anksčiau žmonės susidurdavo su panašiais sutrikimais, bet nebuvo įvardijama diagnozė, nebuvo tokių terminų. Labiausiai žinomi buvo anoreksija ir bulimija.
– Kiek užtruko laiko pasveikti nuo persivalgymo sutrikimų?
– Sakyčiau, kad „išlipti“ iš aktyvios persivalgymo stadijos užtruko 5-erius metus, bet lengvi sutrikimo požymiai išlikdavo. Nors persivalgymo sutrikimas – ne visai priklausomybė, bet turi labai daug bendrų elgesio požymių. Pavyzdžiui, kai žmogus turi kažkokį kitą žalingą įprotį ar priklausomybę, tarkime, rūko, jis labai aiškiai gali nubrėžti liniją ir pasakyti: „Vakar aš surūkiau paskutinę cigaretę. Dabar jau nerūkau mėnesį, du, metus.“ O štai kai vaduojamės iš emocinių valgymų ar persivalgymų, negalime užbrėžti šitos linijos.
Neteko matyti tokio atvejo nei praktikoje, nei asmeniškai einant sveikimo keliu, kad vakar turėjai sutrikimą, o šiandien neturi. Taip nevyksta. Maistas mūsų gyvenime yra visą laiką, ir mes pamažu, po truputėlį, mokomės kitaip apie jį galvoti, kitaip apie jį kalbėti ir kitaip elgtis jo atžvilgiu. Visuomet būna pasikartojantys persivalgymai, bet pavyzdžiui, jie retėja, keičiasi, švelnėja.
– Koks jausmas užplūsta, kai pagaliau pavyksta išvystyti gerą santykį su maistu?
– Nors kelionė yra nelengva, tačiau verta, o jausmas labai geras, nes nėra „iškritimų“ iš gyvenimo. Tuo pačiu yra labai svarbu turėti realistiškus lūkesčius, nes gyvenimas nenusidažo vaivorykštės spalvomis. Jis yra lygiai toks pat gyvenimas, su visais savo iššūkiais.
Būna dienų kai savimi abejoji, blogai jautiesi, esi vienišas. Tačiau labai fainas jausmas, kai išgyveni sunkesnę dieną, o kitą rytą pabundi šviesia galva ir toliau tęsi gyvenimą. Anksčiau būtum užvalgęs nemalonias emocijas, o ryte atsikeltum lyg po pagirių, kitą dieną bandytum atsigauti iš tos būsenos, arba valgymas peraugtų į daugiadienes.
Vis dar pasitaiko sudėtingų situacijų, bet jas pereini be persivalgymų.
– Internete siūlote programas „Liekna ir laisva aš“. Kas tai per programos?
– Tai kompleksinis darbas, mokymasis žvelgti giliau, pažinti save ir jausmus. Mokomės į maistą žiūrėti naujai, nustoti jį drausti, siekiame legalizuoti visą maistą, išmokti valgyti, įsiklausant į savo kūno alkį ir sotumą. Taip pat moterys mokosi atpažinti mechanizmą savo galvoje, kuris vis nuveda prie eilinio prisivalgymo.
Svarbi programos tema yra pozityvus santykis su kūnu, mokymasis jį priimti, susitaikyti su juo. Dažnai prisivalgome iš nepasitenkinimo savo kūnu ir nesugebėjimo priimti taip, kaip jis atrodo. Kalbame apie vaikystės problemas: kas yra maistas, ką mes atsinešame iš vaikystės. Taip pat apie emocijas – kodėl mums sunku jausti. Žiūrime į pasąmoningus blokus, kurie galimai trukdo išsilaisvinti iš persivalgymų.
Gali būti, kad moteris labai nori, bet bijo: o kas bus, kai neliks mano gyvenime persivalgymų? Ką man tuomet reikės daryti? Gal tai – vienintelis malonumas ir būdas atitrūkti nuo gyvenimo iššūkių?
– Siūlote, kaip mažiems vaikams, iš naujo mokytis valgyti ir priimti save?
– Tam tikra prasme – taip. Galima sakyti, iš naujo prisiminti, nes kūdikystėje visos turėjome natūralų alkio ir sotumo pajautimą, tik gyvenimo eigoje tai nutrūko. O dėl emocijų, tai jūs gal ir esate teisi, palyginusi viską su mažu vaiku. Gali būti, kad vaikystėje niekas nemokė išbūti su savo emocijomis. Tikrai neretai vaikystėje sakydavo: „Ko čia verki, tuoj gausi į kailį ir žinosi, dėl ko verki“.
– Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie bando pasveikti nuo emocinio valgymo?
– Labiausiai norėčiau palinkėti žinojimo ir tikėjimo, kad galima su tuo susitvarkyti ir tai nėra beviltiška situacija. Siūlyčiau savęs nevadinti „emociniais valgytojais“, o tiesiog sakyti: „Turiu emocinius valgymus arba įprotį“.
Labai dažna problema ta, kad ne ten ieškoma atsakymų, nes žmonės, kurie turi emocinius valgymus, dažniausiai kartu turi ir antsvorio. Jie ieško būdų, kaip numesti svorio: susiranda dietą, mitybos programą ar skaičiuoja kalorijas. Palinkėčiau padėti mintis apie kilogramus į šalį ir susitelkti ties išeičių ieškojimu. Reikia žinoti, kur ieškoti atsakymų, o ne griebtis dar vieno mitybos plano, kuris nepadeda, o kartais net ir gilina emocinio persivalgymo problemą.