Grįžkime į karantino laikus, kuomet teatrai buvo uždaryti, įvesta daugybė ribojimų, o balerinai Eimantei Šeškutei teko ilgą laiką praleisti namuose. Būtent tada, 2020 m. spalio mėnesį, merginai gimė idėja sukurti planuotę moterims.
Eimantė prisimena visada mėgusi rašyti ir tai pastebėjusi dar vaikystėje. Sekmadienio vakarus mergina praleisdavo užsirašinėdama kitos savaitės darbus ir savaitės eigoje pastebėjo, jog visus užrašytus darbus įgyvendindavo.
„Supratau, jog rašymas turi magiją. Jis yra stiprus įrankis“, – šypsosi balerina. Mergina, užsirašinėdama savo mintis bei darydama savo sugalvotas saviugdos užduotis, prisimena visada turėjusi daugybę knygučių.
Supratau, jog rašymas turi magiją. Jis yra stiprus įrankis.
„Viena knygutė buvo skirta planavimui, kita knygutė – saviugdos klausimams, į kuriuos kartais atsakinėdavau, trečia knygutė apėmė daugybę kitų dalykų – mano mintis, planus, kūrybą“, – prisimena Eimantė.
„Vieną dieną eidama pasiimti knygučių pagalvojau, kodėl viskas negali tilpti į vieną knygutę? Tuomet sugalvojau tokią nusipirkti, tačiau šią mintį labai greitai pakeitė idėja sukurti planuotę pačiai“, – atsimena mergina ir pasakoja, jog buvo įsikvėpusi kurti vieną knygutę, tokią, kokios jai reikia labiausiai.
Pradėjus kurti planuotę moterims, balerina į šį darbą žiūrėjo rimtai, tačiau tuo pačiu galvojo, jog tai bus visiškas eksperimentas.
„Pažinojau vaikiną, turintį spaustuvę Kaune ir merginą, kuriančią dizainą. Su jais iš karto ir susisiekiau“, – pasakoja Eimantė. Dizainerė labai nustebo, išgirdusi tokią idėją, tačiau sutiko padėti. Tuomet prasidėjo begalinis darbas – dienos metu darbas teatre, naktimis – knygutės kūrimas.
Tiesa, mergina prisimena, jog pinigų knygutėms išleisti neturėjo. „Tuomet sugalvojau parduoti automobilį!”, – juokiasi Eimantė, džiaugdamasi, jog automobilio pirkėjai parėmė jos verslą ir atvėrė jai galimybę išleisti knygutes.
Mergina, prisiminusi tėvų reakciją, pasakoja, jog tėtis siūlėsi padėti, duoti pinigų knygutėms.
„Atsimenu, jog tėtis, grįžęs po darbo, vakarais lankstydavo man dėžutes, į kurias dėdavau knygutes ir siųsdavau pirkėjoms“, – juokiasi Eimantė prisiminusi tėčio tikėjimą ja. Su mama buvo sunkiau, ji yra atsargesnė, todėl pradžioje nemanė, kad šis eksperimentas pavyks.
Planuotės buvo nusiųstos beveik į visas pasaulio šalis.
„Su savo tokiais eksperimentais liksi ir be automobilio, ir su krūva makulatūros, kurią vėliau galėsi deginti“, – prisimena mamos žodžius Eimantė, tačiau džiaugiasi, jog su trečiuoju knygučių leidimu mama suprato, kad tai bus naudinga planuotė moterims. „Šeimos palaikymas visada buvo“, – džiaugiasi balerina.
„Kurdama pirmąsias planuotes ištryniau visus savo asmeninius socialinius tinklus, nes jaučiau, jog visą savo energiją turiu atiduoti kūrybai. Kol nepadariau šio projekto ir neatidaviau maketo į spaustuvę – socialinėmis medijomis nesinaudojau. Tai buvo vienas geriausių sprendimų“, – sako Eimantė. Lapkritį maketas jau buvo priduotas spaustuvei, o gruodžio 24 d. buvo parduota paskutinė planuotė.
„Šis žingsnis buvo drąsus, nes aš visiškai neturėjau patirties, tačiau eksperimentas pavyko“, – džiaugiasi savo begaliniu tikėjimu ir ryžtu mergina, pardavusi knygutes labai greitai. „Dabar planuotės buvo nusiųstos beveik į visas pasaulio šalis“, – šypsosi kūrėja.
„O jausmas, kuomet kavinėje pamatai moterį, iš rankinės išsitraukiančią tavo knygutę, yra nepakartojamas“, – švytinčiomis akimis pasakoja mergina.
Eimantė teigia savo kurtą planuotę naudojanti ir pati. „Pati naudodama savo planuotę aš geriausiai jaučiu, ko žmonėms reikia, ką reikia pakeisti, papildyti, ištrinti. Tokios knygutės yra visada gyvos, kalbančios, jos nelieka praeityje. Visada jaučiu pulsą, ko reikia man, o to reikia ir kitiems“, – atvirauja Eimantė.
„Aš pati augu ir tuo noriu pasidalinti su kitais“, – teigia pašnekovė, atskleisdama, jog kiekviena knygutė yra lyg senosios tęsinys, savo tobulėjimo, saviugdos tęsinys. Jos yra skirtos darbui su savimi.
Kūrėja taip pat atskleidžia, jog kiekvienais metais planuotėje dalis turinio lieka toks pats, dalis – keičiasi. Praeitais metais buvo įtrauktos terapinės užduotys, kuomet antrųjų metų knygutėje buvo jaunaties praktikos.
„Kiekvienais metais savo klientes noriu nustebinti kažkuo nauju“, – atskleidžia balerina, kalbėdama apie kiekvienų metų knygučių pasikeitimus.
„Pati visada pirkdavau tą patį planuoklį ir mane visada nuvildavo tai, jog niekas nepasikeičia, tik perrašomi skaičiukai“, – pasakoja mergina, atskleisdama, jog pirmąją knygutę kūrė pasitelkusi savo naudojamų planuoklių užduotis ir užrašus. „Siekiu padaryti planuotę tobulą, lengvesnę ir dar patogesnę“, – sako Eimantė.
Žmonės yra įpratę, jog norint, kad kažkas pasikeistų, viskas turi būti sunku, reikia daryti sunkias užduotis, tačiau iš tiesų taip nėra.
Mergina, pasakodama apie planuotės kūrimą, atvirauja, jog gimus idėjai, reikia iš karto pradėti ties ja dirbti. „Kitu atveju kažkas kitas ją pagriebs ir tu nebespėsi jos įgyvendinti“, – teigia kūrėja.
„Jau geriau nepavykęs, bet bandymas, nes nėra tokio dalyko kaip nesėkmė. Proceso eigoje tiek daug išmoksti, su tiek daug žmonių susipažįsti, tiek daug patirčių išgirsti, o tai yra neįkainojama“, – atvirauja balerina.
Po pirmojo leidimo praėjus metams buvo didžiulė konkurencija labai panašių knygučių. Eimantė atskleidžia, jog jeigu būtų sąmoningai kūrusi verslą, tyrusi rinką, tuomet, tikriausiai, ši knygutė nebūtų gimusi. Kurti knygutę ją paskatino vidinis noras ir jausmas, jog turi tai daryti.
„Labai didelis pliusas yra tai, kad aš planuotę pirmiausia kūriau dėl savęs“, – apie savo kūrybą pasakoja Eimantė. „Kūriau norėdama, kad išsipildytų moterų svajonės“, – sako mergina, besidžiaugdama gražiais atsiliepimais apie planuotę.
Moterys rašo apie savo gyvenimus, patirtis, išsipildžiusias svajones. „Kiekviena moteris, kuri perka knygutę, ją perka ne veltui, o dėl to, kad jai reikia tos planuotės ir aš tikiu, jog visos knygutės suras savo šeimininkes“. Žmonės tikrai jaučia mano įdėtą meilę ir man labai gera gauti jų atsiliepimus, matyti įvertinimą“, – šypsosi balerina.
Paklausta, kodėl kai kurie žmonės vis dar netiki, jog saviugdos užduotys gali pakeisti mūsų gyvenimus, kūrėja teigia, jog su tuo susijęs yra protas, kuriam dažnai atrodo, jog saviugdos užduotys yra per paprastos, kad kažkas realiai pasikeistų.
Žmonės yra įpratę, jog norint, kad kažkas pasikeistų, viskas turi būti sunku, reikia daryti sunkias užduotis, tačiau iš tiesų taip nėra, viskas yra paprasta, svarbiausia kiekvieną dieną skirti bent šiek tiek laiko sau ir gyvenimas pradeda keistis.
„Mintys iš tiesų yra materialios“, – atskleidžia Eimantė, pasakodama apie pabaigtus neuroedukacijos kursus, kuriuose įgytą patirtį įtraukė į planuotes.
„Viskas yra įmanoma, svarbiausia – tikėti ir norėti, o vienintelė ir labiausiai atsiperkanti investicija yra į save“, – šypsosi kūrėja.
