Gegužės 5 d. minėdami Vandentvarkos darbuotojų dieną, kviečiame susipažinti su mitais apie iš žemės gelmių mus pasiekiantį turtą.
1. Mitas: gerti vandenį iš čiaupo nėra saugu
Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kuri 100 proc. tiekia gyventojams vandenį iš požeminių vandens gręžinių, išlaikant jo skonines ir kokybines savybes. Toks vanduo yra geriausiai apsaugotas, nes neturi sąveikos su aplinka, išvengia išorinės cheminės ir mikrobiologinės taršos. Jame gausu žmogaus organizmui naudingų mineralinių medžiagų (kalcio, magnio), sulfatų ir chloridų. Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN24:2017. Remiantis šiais reikalavimais ir siekiant užtikrinti tiekiamo vandens kokybę, yra vykdoma nuolatinė geriamojo vandens kokybės stebėsena, atliekami tyrimai.
2. Mitas: vanduo buteliuose yra geresnis už vandentiekio vandenį
Tiek parduotuvėse parduodamas vanduo, tiek ir vandentiekiu tiekiamas vanduo turi atitikti geriamajam vandeniui keliamus kriterijus. Vis tik vanduo iš čiaupo kokybe niekuo nenusileidžia, o kai kuriais parametrais netgi pranoksta parduotuvėse parduodamą vandenį buteliuose.
Pavyzdžiui, vilniečių namuose iš čiaupo bėgančio vandens mineralizacija siekia maždaug 450 mg/l. Tuo tarpu parduotuvėse parduodamo natūralaus negazuoto mineralinio vandens mineralizacija yra maždaug perpus mažesnė. Šiuo parametru vandenį iš čiaupo lenkia tik didelės mineralizacijos parduotuvėse parduodamas mineralinis vanduo, kurio mineralizacija yra apie penkiolika kartų didesnė.
Vilniečių namuose iš čiaupo bėgančio vandens mineralizacija siekia maždaug 450 mg/l.
Vertingiausiomis iš mineralinių medžiagų laikomas kalcis ir magnis. Šios medžiagos būtinos kiekvienam gyvam organizmui. Daugiausiai kalcio yra natūraliame piene – apie 1300 mg/l, po jo rikiuojasi didelės mineralizacijos mineralinis vanduo, kalcio turintis maždaug 552 mg/l. Vandenyje iš čiaupo taip pat yra kalcio ir magnio – atitinkamai 85 mg/l ir 16 mg/l. Šiuo parametru vanduo iš čiaupo lenkia šaltinio vandenį, kuriame šių medžiagų yra tik 62 mg/l (kalcis) ir 15 mg/l (magnis).
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad gerdami vandenį iš čiaupo ne tik sutaupote pinigų (vanduo iš čiaupo yra maždaug 300 kartų pigesnis už parduodamą vandenį buteliuose), bet ir prisidedate prie aplinkosaugos: taupote senkančias pasaulio vandens atsargas (pagaminti 1 litro talpos buteliukui sunaudojama net 2,8 litro vandens), mažinate klimato atšilimo efektą (gaminant plastikinius vandens buteliukus per metus išskiriama 2,5 mln. tonų anglies dioksido dujų, daugiausiai lemiančių klimato atšilimą), tausojate aplinką (plastikiniai buteliukai suyra tik per maždaug 450 metų).
Vanduo iš čiaupo yra maždaug 300 kartų pigesnis už parduodamą vandenį buteliuose.
3. Mitas: virintas vanduo yra naudingesnis sveikatai, o daug kartų virintas vanduo priešingai - kenkia
Kaitinant vandenį, jame esantys kalcio ir magnio hidrokarbonatai skyla ir iškrenta nuosėdomis. Taip iš vandens pašalinami mūsų organizmui reikalingi kalcio ir magnio mineralai. Tad virimo temperatūrą pasiekęs ir vėliau atvėsintas vanduo nebeturės didžiosios dalies vertingų medžiagų, todėl sveikiau gerti nevirintą vandenį.
Daug kartų virintas vanduo žmogui taip pat nekenkia, nes, tą patį vandenį virinant pakartotinai, jo sudėtis vis tiek nebesikeičia.
Tiek Vilniuje, tiek ir visoje Lietuvoje iš centralizuotų sistemų tiekiamas vanduo yra nuolat tiriamas ir saugus. Tačiau rekomenduojama virinti vandenį, kuris nėra ištirtas – pavyzdžiui, semiamas iš šulinio ar kokio šaltinio.
Kviečiame išbandyti savo žinias ir spręsti testą:
4. Mitas: kalkėtas (kietas) vanduo kenkia žmogaus organizmui ir gali suformuoti inkstų akmenis, pažeisti kraujagysles
Kalkės, susidariusios vandenyje suskilus kalcio ir magnio hidrokarbonatams ir suformavus netirpias nuosėdas, organizme nesikaupia. Jos yra sėkmingai suskaidomos skrandyje, iš jų pasisavinami reikalingi elementai. Inkstų akmenys formuojasi dėl sutrikusios medžiagų apykaitos, o ne dėl vandenyje esančio kalcio, magnio ar kitų medžiagų. Šiuos mineralus mes gauname ne tik su vandeniu – jo organizmas pasisavina iš vartojamų maisto produktų ir papildų. Vandens sudėtis ar kalkės neturi nieko bendro ir su kalkėjančiomis kraujagyslėmis – jų sieneles dengia cholesterolis.
5. Mitas: iš čiaupo bėgantis rudas vanduo yra kenksmingas
Jeigu kalbame apie centralizuotai tiekiamą vandenį, rudą spalvą kartais jam suteikia geležies junginiai. Nors gerti tokį vandenį nemalonu, vis tik baimintis jo paragavus, nėra ko – sveikatai tai nepavojinga.
Požeminiuose vandenyse gausu natūraliai susidariusios geležies ir mangano. Prieš vandeniui patenkant į vartotojų namus vandens gerinimo įrenginiais geležis ir manganas yra pašalinami. Panardinamais siurbliais iš gręžinių į vandentiekio stotį atpumpuotas vanduo prateka pro aeracinius slenksčius, kuriuose „išsivėdina“ nemalonus sieros vandenilio kvapas ir vanduo prisisotina oro deguonies.
Tuomet vanduo filtruojamas atvirais filtrais, užpildytais kvarciniu smėliu, ant kurio nusėda kietos geležies ir mangano dalelės. Nors pašalinus geležies ir mangano perteklių, vanduo tampa skaidrus, bet visa geležis nėra pašalinama. Smulkios dalelės nusėda ant vamzdžių sienelių ir tam tikrais retais atvejais (pavyzdžiui, pasikeitus slėgiui ar laikinai sustabdžius vandens tiekimą), jos atšoka nuo sienelių ir nudažo vandenį rudai. Tai laikina ir nekelia jokio pavojaus sveikatai.
6. Mitas: nuotekos yra išvalytas vanduo
Nuotekos yra panaudotas vanduo, ištekantis iš namų (virtuvės, skalbyklos, vonios) ir verslo vietų (restoranų, fabrikų ir t.t.). Nutekamąjį vandenį sudaro vanduo, nedidelė kietųjų dalelių dalis ir kitos cheminės medžiagos. Valymo procesas pašalina šias kietąsias daleles ir ištirpusius teršalus. Juos išvalius lieka paprastas vanduo, kurio nuotekomis vadinti nebegalime. Galiausiai šis vanduo nuskaidrinamas ir yra išleidžiamas į vandens telkinį.
7. Mitas: nėra būtina valyti nuotekų, nes turime pakankamai geriamojo vandens
Valyti nuotekas yra būtina, o vandenį privalome vartoti atsakingai ir jo nešvaistyti. Bendrovė „Vilniaus vandenys“ teikia vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo bei valymo paslaugas beveik pusei milijono žmonių ir apie 8 tūkst. verslo subjektų, todėl kiekvieną dieną į nuotekų valyklą atiteka apie 110 000 m3 nuotekų.
Jos yra išvalomos ir išleidžiamos į Neries upę. Svarbu suprasti, kad visas miestiečiams patiekiamas vanduo yra požeminis. Jeigu nuotekos nebūtų valomos, jos pasiektų miesto upes, o iš jų ir požeminį vandenį.
8. Mitas: mesdami cigarečių nuorūkas į lietaus šulinius neteršiame aplinkos
Lietaus šuliniai nėra šiukšlių dėžė, tad jose neturėtų atsirasti ir nuorūkos. Jei nuorūkos išmetamos į nuotekų kanalizacijos šulinį, iš ten jos nuotekų vamzdžiais patenka į nuotekų valyklą ir grotų/sietų pagalba iš nuotekų yra išvalomos. Tačiau patekusios į lietaus kanalizaciją nuorūkos gali nukeliauti tiesiai į upę, o tuomet daryti neigiamą įtaką įvairiems vandens organizmams.
9. Mitas: gyventojai, neprisijungę prie centralizuotų nuotekų tinklų, gali laikyti nuotekas bet kokioje talpoje ar išgriebimo duobėje – aplinkai tai nekenkia.
Neteisingai laikomos nuotekos gali užteršti požeminius vandenis ir daryti įtaką šalia esančių jūsų, ar kaimynų šulinių, vandens telkinių kokybei. Svarbu, kad nuotekos būtų prižiūrimos ir laiku bei tinkamai utilizuojamos.
10. Mitas: visi skysčiai ir atliekos gali būti pilamos į kriauklę arba unitazą.
Kiekvienas gyventojas turėtų galvoti ne tik apie dėl atliekų užsikemšančius kanalizacijos vamzdžius, bet ir apie aplinką. Kenksmingos atliekos kartu su nuotekomis gali patekti į paviršinius vandenis ir padaryti daug žalos.
Ko nereikėtų pilti ar mesti į kriauklę ar unitazą? Drėgnų ir popierinių servetėlių, popierinių rankšluosčių ir brangaus, daugiasluoksnio kvapnaus tualetinio popieriaus; kačių kraiko; plaukų; tarpdančių valymo siūlo; prezervatyvų, cigarečių nuorūkų, vatos pagaliukų, vatos diskelių; sauskelnių, higieninių įklotų; aliejaus, riebalų; salotų padažų, pagardų ir majonezo; baliklio; kramtomosios gumos; ant naujų indų ar vaisių užklijuotų lipdukų; kavos tirščių.
Turinys apmokėtas bendrovės „Vilniaus vandenys“ lėšomis.
