Nacionalinis transplantacijos biuras nuoširdžiai dėkoja visiems būsimos Lietuvos komandos nariams: ir tiems, kurie sutiko papasakoti savo ligos ir sėkmės istorijas, ir tiems, kuriems dar nesinori liestis prie senų žaizdų. Stiprios sveikatos ir dar daug sėkmingų startų!
Transplantuoto berniuko mama: sulaukti donorinės kūdikio širdies – stebuklui prilygstantis įvykis
Prieš dvejus metus transplantuoto berniuko mama atvirauja, kad tai, kas nutiko, yra tikras stebuklas.
Taip ir prasidėjo gyvenimas – ligoninės palata, intensyviosios terapijos palata, trumpam vėl ligoninės palata, ir vėl į intensyviąją...
Ką reiškia auginti sunkiai sergantį vaiką, suprasti gali tik tas, kas turėjo tokių rūpesčių. Kai kiekviena diena yra iškentėta, su viltimi laukiamas rytojus – ar jis taip pat bus išgyventas. Tokios nuotaikos vis plūsdavo į šeimą, kurioje gimė sunkią širdies ydą turintis sūnus. Gydytojų išvada buvo trumpa – be transplantacijos negyvens. Taip ir prasidėjo gyvenimas – ligoninės palata, intensyviosios terapijos palata, trumpam vėl ligoninės palata, ir vėl į intensyviąją...
„Gydytojai mums paaiškino, kad sulaukti donorinės kūdikio širdies – stebuklui prilygstantis įvykis. Bet juk ir stebuklai kartais įvyksta. Todėl jo laukėme ir tikėjomės“, – sako Ingrida, kurios sūnus dvejus metus gyvena su transplantuota širdele. Dabar jis – labai aktyvus ir linksmas vaikas. „Artimiausi giminaičiai, žinantys, kad vaikas gyvena su persodinta širdimi, net bijo tokio jo aktyvumo. O aš jiems sakau – jis nestiklinis, tikrai nesubyrės!”, – juokiasi berniuko mama.
Aš turėjau duoti sutikimą transplantacijai. Nors ir laukta ta žinia, melstasi, kad ji ateitų į mūsų šeimą, bet nutilau…
Susigyventi su mažai vilties teikiančiu laukimu buvo labai sudėtinga: „Darėme viską, kas buvo mūsų valioje. Būdavo, sėdžiu prie lovytės, sūnus užmiega, paprašau seselės, kad pabūtų palatoje, o pati į koplytėlę nubėgu.” Ir vėl į palatą. Jau po transplantacijos šeimos bičiuliai prisipažins galvoję, jog šio vaikučio išgelbėti nepavyks.
Tačiau tikėtasis stebuklas įvyko. Paprašyta prisiminti, kaip ji sužinojo, jog yra donoras, Ingrida sako supratusi, kai į palatą atėjo gydytojas Virgilijus Tarutis ir nuojauta ją nusmelkė – yra gerų naujienų.
„Aš turėjau duoti sutikimą transplantacijai. Nors ir laukta ta žinia, melstasi, kad ji ateitų į mūsų šeimą, bet nutilau… Gydytojas dar kartą perklausė: „Sutinkate?” Toliau viskas vyko kaip sulėtintame filme – operacija, laukimas, laukimas, laukimas. „Dabar viskas gerai, kelių pas gydytojus pamiršti negalima, bet vaikas auga linksmas ir guvus”, – džiaugiasi mama.