Mitai apie priklausomybę nuo alkoholio
Pasak gydytojo klinikinio toksikologo Alvydo Repečkos, alkoholis – energetiškai labai stipri medžiaga. Po sočių pietų 50 proc. energijos, gaunamos iš maisto, prarandame virškinimui, įvairių medžiagų transportavimui ir šalinimui. Išgėrus alkoholio prarandama vos 5 proc. energijos. Tačiau čia ir slypi vienas iš pavojų.
„Jeigu žmogus pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja užgerdamas alkoholiu, atrodo labai nekalta. Jis neprisigeria tiek, kad nuvirstų po stalu, tačiau nepastebi ribos, kada tampa priklausomas nuo alkoholio, nes priklausomybės vystymasis yra tapsmas, lėtaeigis procesas.
Paimkime kad ir statybininkus. Pietų metas. Visi subėga į vagonėlį, šalta, dargana. Kas dažniausiai ten vyksta? Lašiniukai, svogūniukai, degtinėlė ratu. Ir taip kasdien. Vakare su draugu – dar vienas kitas bokalas alaus. O dar savaitgaliai, kai leidžiama sau atsipalaiduoti rimčiau.
Jis gali negerti, bet nuotaika prasta, miega prasčiau, apetitas prastas, vyriškos funkcijos ne tokios pajėgios.
Žmogus yra tikras, kad negirtuokliauja, išgeria kultūringai, o žmona galiausiai (moterys paprastai pastabesnės ir atsargesnės šiuo aspektu) pamato, kad jos vyras daugiau kaip dviejų dienų be alkoholio negali išbūti. Žinoma, jis gali negerti, bet nuotaika prasta, miega prasčiau, apetitas prastesnis, vyriškos funkcijos ne tokios pajėgios. Jei tik vėl išgeria vieną ar du bokalus alaus, visos funkcijos atsistato. Tai reiškia, kad alkoholis jau tapo kaip maistas, kaip kuras automobiliui“, – aiškino medikas.
Pašnekovo teigimu, kai toks žmogus, ne vienerius metus „maitinęsis“ tokia energetiškai aktyvia medžiaga, nusprendžia gyventi blaiviai ir po kiekvieno valgymo, kaip ir dauguma, netekti po 50 proc. gaunamos energijos, „pyksta“ tiek fizinis kūnas, tiek psichika. Štai kas, pasak A.Repečkos, yra priklausomybė nuo alkoholio – priklausomybės nuo alkoholio liga.
Kuo daugiadienininkai skiriasi nuo alkoholikų
Kita geriančiųjų grupė – vadinamieji daugiadienininkai. Jie nėra alkoholikai, nes ilgai gali gyventi be alkoholio, tačiau periodiškai užgeria. Ir tai yra jų pagrindinė problema, dėl kurios kyla visos kitos problemos darbe, šeimoje ir kitur.
„Daugiadienininkai (aš juos vadinu alkomaratonininkais) neša namo, o alkoholikai anksčiau ar vėliau – iš namų. Maratonininkams „juodai“ užsikabliavus daugiausiai sveikatos atima ne alkoholis, bet baisi savigrauža, kaltės ir beprasmybės jausmas, neretai aplanko mintys apie savižudybę.
Gi alkoholikams nusispjauti, kaip jie atrodo, ką apie juos galvoja kiti. Neteko girdėti, kad alkoholikas nusižudytų. Kad sušąla, girdėjau, kad sudega ar nuskęsta, girdėjau. Dėl savigraužos ir aplinkinių ėdimo žudosi maratonininkai (nors juos vadina arba jie save vadina alkoholikais). Yra tik vienas bendrumas. Nė vienas pasaulyje žmogus nėra tapęs nei maratonininku, nei alkoholiku, jei jaunas neįgudo alkoholiu išvakarėse pagadintos sveikatos taisyti alkoholiu, t. y. daryti pachmielą. Tai yra ligos bei problemos esminė priežastis“, – teigė pašnekovas.
Kol mūsų sąmonėje bus įsišaknijęs požiūris, kad dėl alkoholizmo kaltas alkoholis, tol niekas nesikeis.
Deja, tikroji priežastis – pachmielas, – pasak jo, ignoruojama, o tai, kas nėra priežastis, t. y. alkoholis, visuotinai laikoma priežastimi. Tada abi šios grupės sumetamos į vieną maišą. Alkoholikai turi priklausomybės ligą, kuri sunkiai pagydoma, o maratonininkai turi problemą, t. y. periodiškai ištinkančius užgėrimus – priklausomybės būsenas.
„Bėda ta, kad tai, kas yra problema, įvardijama kaip liga. Tada „liga“ tampa nepagydoma, nes neįmanoma pagydyti tai, ko nėra... O problema periodiškai kartojasi, nemokėjimas ją spręsti lieka, juos „gydant“ daroma viskas, kad tik jie patys neišmoktų spręsti savo esminės problemos.
Sveikas protas sako, kad problema turi būti sprendžiama. Tam reikalingos žinios, bet visi „gydymo“ būdai paremti išimtinai baime, baigiant mirties baime arba neįgalumo į(si)teigimu.
Dar reikia paminėti, kad maratonininkai – stiprios padermės vyrai ir moterys. Jų jėgą, ištvermę lemia intensyvesnė medžiagų apykaita (vanduo sudaro apie 70 proc. kūno masės). Ir jų problema ta, kad pavartojus santykinai mažesnį alkoholio kiekį, jų organizmas praranda santykinai didesnį kiekį vandens ir mineralinių medžiagų“, – aiškino A.Repečka.
Kodėl pachmielas nėra pagirios
Pasak A.Repečkos, įgūdis sveikatą po išgėrimo taisyti alkoholiu, atsineštas dar iš sovietmečio, kaip ir nesaikingas alkoholio vartojimas.
„Tačiau kaip automobilis nėra avarijos priežastis ar degtukas – gaisro priežastis, taip alkoholis nėra alkoholizmo priežastis. Priežatis – elgesio kultūra. Įsivaizduokite, kad padegti ir gesinti reikštų tą patį... Pagirios ir pachmielas (gal pagirčios) ne tik kalbiniu požiūriu yra antonimai, bet ir fiziologiškai yra priešingos būsenos, lemiančios skirtingą elgesį.
Žmogaus, kuris kitą dieną po baliaus jaučia pagirias, būsena mediciniškai vadinama asteniniu sindromu (gr. astheneia – silpnumas) ir (gr. syndrome – sankaupa, t. y. savijautos simptomų visuma). Šio sindromo būdingiausi simptomai – silpnumas, galvos skausmas ir troškulys, todėl žmogus pagiriojasi gerdamas skysčius. Žmogaus, linkusio daryti pachmielą, būsena mediciniškai nusakoma kaip abstinentinis (lot.susilaikymas) sindromas (dar vadinamas nutraukimo sindromu).
Jo pagrindinis simptomas yra įvairaus lygio nerimas (svyruoja nuo beveik nejuntamo nerimuko iki panikos ir mirties baimės), o svarbiausia – tų, kurie jau įgudo kitą dieną po išgertuvių daryti pachmielą, nekankina troškulys – jiems gamta neprimena, kad grąžintų prarastus skysčius. Svarbu suvokti, kad tol, kol iš organizmo visiškai nepašalinamas vakarykštis alkoholis, alkoholio vartojimas kitą dieną – tai pachmielas“, – teigė toksikologas.
Pasak jo, klaidingai manoma, kad pachmielas – tik būtinai ryte, būtinai drebančiomis rankomis ir su mėlyna nosimi. Šiandieninis jaunimas, savaitgalius leidžiantis baruose, net to nežinodamas, taip pat mokosi aukštojoje pachmielo mokykloje. Ilgainiui dalis šiandieninio jaunimo labai tikėtina papildys alkoholikų ar maratonininkų gretas.
Kodėl protingi žmonės kartoja tas pačias klaidas?
„Kartą penkiametis berniukas stebėjo tėveliui lašinamus tirpalus, o mama vis jį siuntė tvarkyti žaislus. Bet jam smalsu. Žiūrėjo, žiūrėjo ir staiga vaikas sako: tai dėdė daktaras vandeniu gydo. Ką suprato vaikas, dažniausiai nesuvokia tėvai, nepadeda net kelių aukštųjų mokyklų baigimo diplomai.
Dėl taisyklės negerti dvi dienas iš eilės nepaisymo maratonininkai kviečia pagalbą sirginėdami, mirinėdami kas penktą, kas dešimtą dieną. Atrodo, viską žino, viską supranta, jau dešimtis kartų nudegė, bet kartojamos vis tos pačios klaidos.
Atsakymą radau prieš daugelį metų. Kalbu apie maratonininkus. Jie turėjo maratonus būdami jauni, tada galėjo vartoti alkoholį keletą dienų su malonumu ir be problemų. Tą gyvenimo periodą ir vadinu aukštąja pachmielo mokykla. Išmoko, patys to nežinodami, taisyti sveikatą alkoholiu, t. y daryti pachmielą, išmoko „švelniai nutūpti“, kai po kelių dienų gausaus alkoholio vartojimo, mažindami porcijas ar su silpnesniais gėralais, „nusmailindavo“.
Su metais keičiasi alkoholio apykaita organizme, ir jaunystėje įgyta patirtis vyresniame amžiuje apgauna. Padauginus pirmą dieną, jei kitą dieną taisoma sveikatą alkoholiu, „pagaunamas kablys“, ir prasideda daugiadienės, bet be malonumo ir su košmariškomis problemomis“, – įspėjo specialistas.
Dar blogiau – kad tai stiprių žmonių padermė. Tai reiškia, kad jie klauso tik savęs – pasikliauna tik savo jėga, ištverme, užsispyrimu. Tam tikrose situacijose tai labai geros savybės. Bet vartojant alkoholį sava patirtis nuolat apgauna ir visos gerosios savybės atsisuka prieš juos.
Vietoj draudimų – raginti negerti dvi dienas iš eilės
Ką daryti, kad valstybėje sumažėtų girtavimo mastai? Pasak A.Repečkos, būtini tik du sveiko proto dalykai: saikas ir antipachmielinė alkoholio vartojimo kultūra.
„Baimės (draudimų) ideologai braukia saiką – esminę sveiko proto kategoriją, kultūros dėmenį. Tai kelias į kraštutinumus. Jei norime daryti įtaką reiškiniui (girtavimui) ir gauti rezultatą, turime suvokti priežastį ir ją veikti. Kol Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad alkoholis yra girtavimo priežastis, nesaikingas vartojimas laikomas priežastimi (o visi be išimties priimami sprendimai būtent tai ir rodo, kad taip galvojama), mes pasmerkti ir toliau kraupinti, stebinti ir juokinti Europą.
Dar 2011 m. siūliau priimti įstatymą, pagal kurį būtų draudžiama parduoti alkoholį iki pietų – būtent tai paveiktų girtavimo priežastį, kadangi ne išgeriamo alkoholio kiekis, o pachmielninkų skaičius populiacijoje lemia šalies girtavimo mastą. Kai kalbama apie piktnaudžiaujančiųjų piliečių smurtą tarpusavyje, prieš moteris ir vaikus, priežastimi vis laikomas alkoholis.
Valstybėje ignoruojama priežastis – pachmielas, tik dėl šio pragaištingo įgūdžio asmuo tampa priklausomas, negalintis savęs kontroliuoti ir kita pasekmė – smurtas. Šito nesuvokus, eisenos prieš smurtą duos tiek pat naudos, kaip eisenos nuogu užpakaliu prieš blogą orą”, – žodžių į vatą nevyniojo pašnekovas.
Maratonininkai per vieną užgėrimą išgeria statistinio lietuvio pusmečio ar metų normą, todėl A.Repečka tikisi, kad ateis laikas, kai ant lietuviškų alkoholinių gėrimų atsiras užrašas: „Vartotinas saikingai ir nevartotinas dvi dienas paeiliui”. Ir kai vaikas tėvo paklaus, kodėl negalima alkoholio vartoti kasdien, tėvas žinos, ką atsakyti. „To ir linkiu mums visiems ir mūsų vaikams“, – teigė pašnekovas.