Suprasti akimirksniu
- Švedas Tonis gyvena su jį aptarnaujančiais 6 asmenimis
- Asmeninio asistento dienotvarkė – sunkiausia neprisirišti prie žmogaus
- Kokių paslaugų reikia, sprendžia pats neįgalus žmogus
- Lietuvoje socialinis darbuotojas daro viską, bet tik nuo 8 iki 17 val.
Gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė prieš ketverius metus
Tonis – jau dvejus metus asmeninio asistento paslaugas teikiančios kompanijos „Olivia“ klientas. Neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vyras nevaldo kūno, negali pats valgyti, sutrikusi jo artikuliacija, todėl kiekvienas žodis jam kainuoja milžiniškas pastangas. Nepaisant to, jis nepraradęs subtilaus humoro jausmo ir, priėmęs savo negalią kaip neišvengiamą faktą, nevengia nei bendravimo, nei buvimo viešose erdvėse.
Tai jis sau gali leisti, nes namuose turi 6 asmenų komandą, kuri, esant būtinybei, būna su juo visą parą. Šios paslaugos didele dalimi apmokamos valstybės. Vieni komandos nariai tvarko jo namus, kiti daro pietus, treti su juo pasilieka nakčiai. Taip pat jis turi asmeninę asistentę, kuri su juo tiesiog leidžia laiką. Švedijoje tokia praktika yra įprasta.
Prieš ketverius metus Tonį ištikusi nelaimė yra tabu. Asistentų kompanijos darbuotojai neturi teisės vartyti jo ligos istorijos. Klientas apie save gali pasakoti tiek, kiek nori. Dvejus metus su Toniu dirbanti asmeninė asistentė Anita tikina, kad patiria didžiulį malonumą bendraudama su Toniu, nes su juo linksma, ją žavi šio vyro humoro jausmas, kuris turbūt ir padėjo jam išvengti depresijos.
Savo atvirumu ji iškart paneigia besiformuojantį pirmą įspūdį, kuris šmėkšteli juos pamačius: kaip įmanoma visą dieną ištverti matant neįgalaus žmogaus konvulsijas, nenusukti akių nuo jų perkreipto veido, o apgaubti jį savo šiluma, kuri skliste sklinda iš šios moters akių? Tiesiog, skirtingai nuo mūsų visuomenėje vyraujančių stereotipų, Švedijoje neįgalus žmogus nelaikomas raupsuotuoju. Jis tiesiog kitoks.
Kaip atrodo asmeninės asistentės dienotvarkė
Anita su Toniu dirba vieną dieną per savaitę. „Ateinu 9 val. ryto ir paleidžiu naktį su juo buvusią darbuotoją. Padedu jam apsiprausti, papusryčiaujame. Pusryčius jam darau aš, o pietus gamina kitas žmogus. Meniu renkasi pats Tonis. Svarbus pusryčių ritualas – puodelis arbatos. Tonis – tikras anglas.
Tuomet kalbamės – apie viską. Jis pasakoja apie savo šeimą, dukrą, rodo nuotraukas. Kartu juokiamės, kartais kartu verkiame, kartais netgi pykstamės, bet galiausiai visada išsiskiriame kaip draugai. Padedu jam perskaityti ir parašyti elektroninius laiškus, taip pat padedu jam susikalbėti telefonu. Tonis – bendraujantis žmogus.
Esu atsakinga už jo planus, kiti komandos žmonės atsakingi už kitus darbus, nes juk vienas žmogus visko aprėpti nesugebėtų. Dieną darome tai, ko nori Tonis. Kartais jis nori likti namuose ir žiūrėti televizorių, kartais – eiti apsipirkti ar tiesiog pasivaikščioti. Tonis labai mėgsta leisti pinigus ir parduotuvėje visada ką nors nusiperka, ko jam iš tiesų nereikia. Tačiau jam tai teikia didžiulį malonumą“, – apie savo dieną pasakojo su neįgaliuoju dirbanti moteris.
Kartu juokiamės, kartais kartu verkiame, kartais netgi pykstamės, bet galiausiai visada išsiskiriame kaip draugai.
Tonis – ne vienintelis Anitos klientas. Be to, ji dirba ir įprastoje ligoninėje, tačiau tikina, kad individuali slauga jai daug įdomesnė, nes verčia ją pasitempti, tobulėti profesiškai, ji sužinanti labai daug naujų dalykų. Pašalinis tokio darbo poveikis – labai prisiriša prie savo klientų ir išgyvena, kai negali sumažinti jų kančių.
„Man vis atrodo, kad padedu jiems nepakankamai. Viena mano klientė taip susukta artrito, kad kenčia didžiulius skausmus. Po tris valandas jai darau masažą, bet jai vis tiek skauda. Nėra lengva iš arti matyti gyvenimą su skausmu. Taip pat ir kai Tonis gulėjo ligoninėje, nors žinojau, kad juo ten rūpinamasi, tą dieną, kai turėjau būti su juo, neradau sau vietos, nes man atrodė, kad tik aš galiu juo geriausiai pasirūpinti. Jaudinausi dėl jo. Tai natūralu: kai esi labai arti žmogaus, prisiriši prie jo“, – atviravo pašnekovė.
Kaip pasikeitė neįgaliųjų gyvenimas
Judėjimo negalią turintiems žmonėms Švedijos valstybė suteikia asmeninio asistento paslaugą, kuria jie gali naudotis 24 valandas per savaitę. Asmeninis asistentas padeda apsirengti, pavalgyti, atlikti higienos procedūras, lydi už namų ribų.
Jeigu šių paslaugų žmogui reikia daugiau nei 24 valandas per savaitę, galima kreiptis į gydytoją, kuris įvertina paciento poreikius ir skiria kitokį asmeninio asistento planą. Pagaliau už papildomas paslaugas galima susimokėti. Mat daugiau nei pusę asmeninių asistentų rinkos užima privačios įmonės, gaunančios finansavimą už teikiamas paslaugas iš valstybės.
Neįgaliųjų situacija Švedijoje iš esmės pakeitė 1994 m., kai priimti teisės aktai ir jų pagrindu įvykdyta neįgalumo reforma. Įstatymuose buvo apibrėžtos neįgaliųjų teisės, tarp kurių – ir asmeninio asistento paslaugos, pavėžėjimas iki reikiamos vietos, pagalba buityje, prižiūrint vaikus, atliekant kasdienes veiklas, pavyzdžiui, dirbti, mokytis, leisti laisvalaikį.
Nors iš pradžių patys švedai skeptiškai vertino tokias paslaugas, šiandien teigiama, kad atsiradus asmeninio asistento paslaugai neįgaliems žmonėms reikia mažiau socialinių paslaugų, jie tapo savarankiškesni, dažniau dalyvauja visuomenės gyvenime, todėl labiau patenkinti gyvenimu. Prieš kelis dešimtmečius buvo sunkiai įsivaizduojama, kad negalią turintis žmogus gali dirbti. Šiandien tai jau nieko nestebina.
Prieš kelis dešimtmečius buvo sunkiai įsivaizduojama, kad negalią turintis žmogus gali dirbti. Šiandien tai jau nieko nestebina.
Asmeniniais asistentais gali tapti ir šeimos nariai, tačiau ši praktika neskatinama, nes manoma, kad tai nėra gerai šeimos klimatui. Kai neįgaliuoju rūpinasi šeimos narys, labai sunku nubrėžti ribą, kiek reikalavimų jam galima kelti. Kas kita – samdytas asistentas.
Jei žmogus renkasi privačią asistentų įmonę, jis pats pagal pateiktus aprašymus gali pasirinkti asistentą, jeigu šis nepatinka – pakeisti. Kokios pagalbos reikia, sprendžia pats neįgalusis, todėl prieš pradedant dirbti aptariamas planas – kokių, kiek ir kokios trukmės paslaugų norima iš asistento, taip pat kur tos paslaugos bus teikiamos – namuose, keliaujant, reabilitacijos centre.
Bendrovė „Olivia“ suteikia galimybę neįgaliesiems dieną praleisti savo reabilitacijos centre. Viename jų ir lankėmės Švedijos instituto, vykdančio neįgaliųjų integracijos į visuomenę programą, kvietimu.
Pasak įmonės darbuotojų, šis centras nedidelis, kadangi norima sukurti kuo labiau į namus panašesnę aplinką. Už valstybės pinigus neįgalieji gali naudotis šio centro paslaugomis 25 dienas per metus, tačiau nemažai klientų nusiperka paslaugų papildomai ir renkasi čia ne tik treniruotis, bet ir kaip į savotišką klubą, kuriame gali pabendrauti.
Ko gali tikėtis neįgalus žmogus Lietuvoje
Pasak Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentės Dovilės Juodkaitės, Lietuvoje švedams būdingo asistento supratimo nėra.
„Švedijoje nustatomas asmeninio asistento poreikis, o žmogus su negalia situaciją jau valdo pats, t. y. pats sprendžia, kada ir kokių asistavimo paslaugų jam reikia.
Pas mus artimiausia asistavimui – socialinio darbuotojo pagalba į namus: 20 val. per savaitę (iki 4 valandų per dieną, iki 5 dienų per savaitę). Pagalba skiriama tvarkymuisi buityje, maisto gaminimui, produktų atnešimui, palydėjimui ir pan. Kitaip tariant, socialinis darbuotojas daro viską. Komandinė pagalba teikiama tik vykdant kelis bandomuosius projektus.
Be to, Lietuvoje socialinis darbuotojas dirba nuo aštuonių iki penkių, todėl tik šiomis valandomis ir įmanoma gauti pagalbą. Švedai gali laisviau elgtis su valandomis, gauti jas tada, kai jiems reikia. Pavyzdžiui, jeigu reikia apsirengti pusę septynių ryto, tada ir ateis asistentais. Jei reikia šios paslaugos vakare, ji bus suteikta vakare po darbo. Lietuvoje tai neįmanoma – šiais atvejais pats žmogus turi susirasti, kas jam padės“, – svarstė pašnekovė.
Jos teigimu, nors pastaruoju metu Lietuvoje labai akcentuojama palydėjimo paslauga, ją gauti taip pat nėra paprasta. Jos neįmanoma gauti greitai, būtina praeiti tam tikrą procedūrą, nueiti, pavyzdžiui, vieną kartą į polikliniką ir po to vėl laukti.
„Pas mus buvo atvykęs vesti mokymų sunkią negalią turintis lektorius iš Švedijos. Klausėmės išsižioję. Jis pasakojo, kad nors patyrė traumą, kuri riboja jo tiesioginį bendravimą su vaikais, jo asmeninis asistentas, būdamas jo rankomis, visiškai kompensuoja jo negalią – jis padeda netgi su vaikais žaisti lauke.
Kita moteris iš Švedijos pasakojo, kad būdama namie asistento paslaugą ji naudoja retai, tačiau tas valandas susitaupo komandiruotėms. Tokiu būdu ji gali ir toliau gyventi visavertį gyvenimą, kurį gyveno iki nelaimės, jos savarankiškas gyvenimas nesusijęs su savivaldybės teikiama paslauga, paskirta tam tikru konkrečiu metu“, – teigė D.Juodkaitė.
