Pasak Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriaus, recipientai – žmonės, kuriems gydymo tikslais persodinami organai ar audiniai, tinkamo organo ar audinio laukia labai įvairiai – nuo keleto dienų iki kelerių metų. Šiais metais būta atvejų, kai tinkamų inkstų recipientai sulaukė po dviejų trijų dienų nuo tada, kai buvo įtraukti į recipientų registrą. Tokius atvejus A.Bagotyrius vadina išskirtiniais, nes dažniausiai recipientai organo laukia kelerius metus.
„Pavyzdžiui, inksto recipientai vidutiniškai laukia apie metus, kepenų – dvejus trejus, o širdies – apie dvejus metus, tačiau pasitaiko ir išimčių – šiais metais greičiausiai širdies recipientas sulaukė po mėnesio. Gana ilgai (vidutiniškai – apie trejus metus) recipientai laukia tinkamų plaučių, nes šių organų, kad jie tiktų transplantacijai, pasitaiko labai retai“, – paaiškino pašnekovas.
Šiuo metu Lietuvoje organų ar audinių transplantacijos laukia 406 žmonės, tarp jų – 18 vaikų.
Įsimintiniausios 2020-ųjų transplantacijos operacijos
Paklaustas, kokias metų transplantacijos operacijas išskirtų kaip įsimintiniausias, Nacionalinio transplantacijos biuro direktorius A.Bagotyrius sakė, kad kasmet labiausiai įsimena tos transplantacijos, kurios yra retos ir reikalauja ypatingos skubos bei skirtingų sričių specialistų susitelkimo, bendro komandinio darbo. Kalbėdamas apie įsimintiniausias šiemet, pašnekovas išskyrė septynias transplantacijos operacijas.
Pirmosios trys – retu reiškiniu transplantacijos srityje vadinami neplakančios širdies donorystės atvejai. Toks donorystės modelis Lietuvoje pradėtas taikyti 2016 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (LSMUL) Kauno klinikose, o šį gruodį pirmoji tokia operacija atlikta ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose. Iš viso per ketverius metus atliktos tik penkios tokios transplantacijos, trys jų – praėjusiais metais: iš trijų neplakančios širdies donorų, pasak A.Bagotyriaus, buvo paimti inkstai ir ragenos.
Šiemet, nuo sausio 1-osios iki gruodžio 28-osios, Lietuvoje atliktos 154 organų ir audinių transplantacijos.
„Tokios operacijos atliekamos tik išskirtiniais atvejais, jos reikalauja specialiai apmokyto personalo, nuolat vietoje dirbančios koordinatorių komandos, klinikos turi būti aprūpintos reikiama įranga, be to, tokios operacijos yra itin skubios ir reikalauja dar didesnio operatyvumo nei įprastai“, – kodėl tokios operacijos itin retos, paaiškino A.Bagotyrius.
Prie įsimintinų metų transplantacijų pašnekovas priskyrė plaučių transplantaciją – jos recipientas laukė penkerius metus. Tokių operacijų, pasak A.Bagotyriaus, geriausiu atveju kasmet atliekama vos po vieną, retais atvejais – po dvi.
„Efektyvus plaučių donoras registruotas Klaipėdos jūrininkų ligoninėje. Plaučiai transplantuoti LSMUL Kauno klinikose, jie pergabenti išskirtinai skubiai – tam pasitelktas Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų (KOP) sraigtasparnis“, – sakė Nacionalinio transplantacijos biuro vadovas.
KOP sraigtasparnis buvo pasitelktas ir daugiau kartų. Vienas jų – vasarį, skrendant į Latviją paimti donoro širdies. „VUL Santaros klinikų chirurgai buvo nuskraidinti į Rygą, kur eksplantavo donoro širdį ir skubiai sugrįžę atgal į Lietuvą ją persodino mūsų šalies recipientui. Šis atvejis įsimintinas išskirtiniu operatyvumu, nes širdies išemijos laikas yra vos 6 valandos, taip pat įvairių sričių specialistų susitelkimu bendram tikslui pasiekti“, – pasakojo A.Bagotyrius.
Dar kartą KOP sraigtasparnis VUL Santaros klinikų chirurgą į Latviją skraidino lapkritį, gavus žinią iš Latvijos apie atsiradusias transplantacijai tinkamas kepenis. Pasak A.Bagotyriaus, 3 val. ryto buvo ruošiamasi išskristi į Rygą, tačiau dėl prastų oro sąlygų skrydis buvo nukeltas. Sąlygoms pagerėjus chirurgas buvo nuskraidintas į šalį kaimynę, ten atliko kepenų eksplantaciją, o vėlyvą rytą buvo parskraidintas atgal į Vilnių, kur atliko skubią kepenų transplantaciją.
„Šis atvejis nuostabiai iliustruoja medikų ištvermę ir pasiaukojimą, atsidavimą savo darbui – po nemiegotos nakties, išlaukus tinkamų sąlygų skrydžiui, chirurgas ištvėrė kelis skrydžius sraigtasparniu, atliko organo paėmimo operaciją užsienio ligoninėje, o grįžęs turėjo rasti jėgų atlikti 8 valandas trukusią persodinimo operaciją“, – medikų darbą gyrė A.Bagotyrius.
Vaikų donorų pasitaiko labai retai, tačiau šį mėnesį tai jau antras kartas.
Dar vienu įsimintinu metų transplantacijos atveju pašnekovas pavadino operaciją, per kurią buvo transplantuota mažamečio donoro širdis. Gruodžio viduryje LSMUL Kauno klinikose registruotas išskirtinis savo amžiumi donoras – mažamečio vaiko artimųjų apsisprendimo dėka jo širdis VUL Santaros klinikose persodinta panašaus amžiaus vaikui.
„Vaikų donorų pasitaiko labai retai, tačiau per mėnesį tai jau antras kartas, kai netektį išgyvenantys tėvai nusprendžia padėti kitiems nelaimės ištiktiems vaikams ir jų tėvams. Šįkart širdis tiko Lietuvos piliečiui, bet situacija išskirtinė dar ir dėl to, kad organų donoras, kaip ir recipientas, buvo mažamečiai. Džiaugiamės, kad tokiu sudėtingu šeimai laikotarpiu tėvai pasielgė kilniai ir nusprendė suteikti viltį kitai šeimai“, – sakė A.Bagotyrius.
Transplantacijos procesas gali trukti iki paros
Pasiteiravus, kiek trunka visas transplantacijos procesas, Nacionalinio transplantacijos biuro vadovas A.Bagotyrius sakė, kad nuo žmogaus mirties iki organo transplantavimo pabaigos gali praeiti para ir daugiau. Skirtingų organų ir audinių išemijos laikas skiriasi. Trumpiausias jis yra širdies – 6 valandos, kepenų – 12 valandų, ilgiausias – inkstų – gali trukti ir iki paros.
Registravus potencialų donorą, medikai kalbasi su jo artimaisiais, ar jie sutinka paaukoti artimojo organus donorystei. Jiems sutikus, vykdomi transplantacijos koordinavimo darbai, atliekami įvairūs medicininiai tyrimai, ar organai ir audiniai tinkami donorystei.
„Tikrinamas recipientų registras, ar donoro organai pagal įvairius rodiklius tinkami laukiantiems recipientams – jeigu Lietuvoje tinkamo recipiento nerandama, organai pasiūlomi kitoms šalims. Vykdoma organų ir audinių eksplantacija (išėmimas iš donoro kūno), koordinuojama organų pergabenimo logistika – eksplantacija ir persodinimas gali vykti toje pačioje ligoninėje, tačiau gali prireikti organą pergabenti ir į kitą ligoninę ar šalį.
Skubiais atvejais, kai organo, pavyzdžiui, širdies, išemijos laikas yra itin trumpas, organai pergabenami kariuomenės ar pasieniečių sraigtasparniais, pasitelkiama greitoji medicinos pagalba, policija. Galiausiai atliekama pati organo ar audinio persodinimo procedūra, kuri gali trukti nuo valandos iki aštuonių ir daugiau“, – apie procesą pasakojo pašnekovas.
Pirmumas širdžiai, nes „gyvena“ trumpiausiai
VUL Santaros klinikų Širdies ir krūtinės chirurgijos centro gydytojo širdies chirurgo Karolio Jono teigimu, bet kurio organo transplantacija yra didelis visos transplantacijos komandos atliekamas darbas ir visos organų transplantacijos operacijos yra unikalios.
Dėl trumpiausio donorinio organo išemijos laiko širdies transplantacijos išsiskiria iš kitų. Dažniausiai donorai būna multiorganiniai (tai reiškia, kad vieno donoro organai eksplantuojami vienu metu ir yra skirti keliems skirtingiems recipientams), todėl, pasak mediko, reikia operatyviai suderinti darbus ir su kitų organų transplantacijos komandomis. Tačiau pirmumas visada tenka širdžiai, nes eksplantuota ji gali „gyventi“ tik iki šešių valandų.
„Nuvykę į donorus ruošiančią ligoninę, dirbame operacinėje. Organo eksplantavimo transplantacijai operacija atliekama taip pat, kaip ir bet kuri kita operacija. Paruošę donoro širdį, suderiname veiksmus su širdies recipiento ir kitų organų transplantologų komandomis.
Širdis yra iškerpama, supakuojama į specialų šaltą sterilų tirpalą ir gabenama ledo dėžėje į transplantaciją atliekantį centrą.
Širdies veiklą sustabdome kardiopleginiu tirpalu. Šiuo specialiu tirpalu širdis yra išplaunama, iš jos pašalinamas visas donoro kraujas. Tuomet širdis yra iškerpama, supakuojama į specialų šaltą sterilų tirpalą ir gabenama ledo dėžėje į transplantaciją atliekantį centrą. Turime daugiausia šešias valandas, per kurias reikia širdį parvežti, įdėti į recipiento krūtinės ląstą, prisiūti prie recipiento stambiųjų kraujagyslių ir prieširdžių, kad ji galėtų plakti ir atlikti savo funkciją“, – apie širdies transplantacijos procesą pasakojo širdies chirurgas K.Jonas.
Pasak gydytojo, širdies chirurgija nuo kitų sričių chirurgijos skiriasi tuo, kad tai yra organas, kurio negalima pašalinti viso arba dalies. Kai širdis suserga ir jos veikla pradeda trikti arba kai žmogus gimsta turėdamas įgimtas širdies ydas, širdį būtina „pataisyti“. Kartais tai galima atlikti širdies operacijos metu, tačiau yra tam tikrų ligų, kai nebėra kitų gydymo galimybių, tada atliekama transplantacija.
„Vidutiniškai širdies transplantacijos žmonės laukia kiek daugiau nei metus. Vieni jos sulaukia greičiau, kiti, deja, nesulaukia. Ligoniams, kurių būklė yra kritinė, implantuojamas „dirbtinis skilvelis“, dar vadinamas pakaitine ilgalaike mechaninės asistuojamosios kraujotakos priemone.
Su šia priemone ligonių būklė pagerėja ir jie gali laukti širdies transplantacijos. Nebent kas nors nutinka prietaisui. Iš dabar laukiančių transplantacijos vienas žmogus su „dirbtiniu skilveliu“ gyvena jau ketverius metus. Pasaulyje ilgiausiai su tokia priemone gyvenantis žmogus dabar skaičiuoja penkioliktus metus.
Šiuo metu laukiančių širdies transplantacijos yra per 30, tarp jų – 2 vaikai.
Būna atvejų, kai „dirbtinis skilvelis“ negali padėti. Taip nutiko ir vienam mūsų mažamečiui recipientui. Deja, šių prietaisų, tinkamų vaikams, yra labai mažai. Taigi tokie recipientai tampa labai skubūs ir, kai tik atsiranda tinkama širdis, jiems atliekama transplantacija“, – pasakojo širdies chirurgas.
Turi atitikti ūgis, svoris ir kraujo grupė
Praėjusiais metais Santaros klinikose buvo atliktos šešios širdies transplantacijos – penkiems suaugusiesiems ir vaikui, ir viena eksplantacija, kai širdis buvo išsiųsta į Vokietiją – per pirmąjį karantiną vokiečių chirurgai dėl koronaviruso pandemijos nebuvo įleisti į mūsų šalį, tad lietuvių medikai pagelbėjo užsienio kolegoms.
Šiuo metu laukiančių širdies transplantacijos, pasak širdies chirurgo K.Jono, yra per 30, tarp jų – 2 vaikai.
Paklaustas, kokie kriterijai lemia, ar donoro širdis tiks recipientui, medikas paaiškino, kad lytis čia neturi jokios reikšmės, o svarbiausia yra antropometrija – donoro ir recipiento ūgio ir svorio atitikimas, taip pat turi atitikti ir kraujo grupė:
„Negalima labai mažo žmogaus širdies įdėti dideliam žmogui, ir atvirkščiai. Širdžiai turi būti lengva dirbti. Jei dėl donoro ir recipiento dydžio nesutapimo transplantuotai širdžiai per sunku, išsivystys jos nepakankamumas ir grįšime į tą pačią situaciją.
Kuriam recipientui atiteks donoro širdis sprendžia gydytojų konsiliumas, įvertinęs recipiento klinikinę būklę. Pirmiausia svarstomi neatidėliotini recipientai, paskui – skubūs, ir galiausiai aktyvūs recipientai. Šioms kategorijoms ligoniai priskiriami atsižvelgiant į jų sveikatos būklę ir remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme numatytais kriterijais.“
Širdis – tik raumeninis organas
Širdies chirurgo K.Jono teigimu, techniškai širdies transplantacija, jei prieš tai žmogus nėra operuotas, yra nesudėtinga operacija:
„Sudėtingas darbas yra po operacijos – subalansuoti žmogaus imuninę sistemą taip, kad jo nepražudytų infekcija ir kad žmogaus organizmas nesusidorotų su transplantuotu organu. Ir čia labai didelis darbas tenka medikams, prižiūrintiems šiuos ligonius po transplantacijos.
Tad, naudodamasis proga, VUL Santaros klinikų Širdies transplantologų vardu dėkoju visiems žmonėms, kurie sunkią akimirką ryžtasi dovanoti mirusio artimojo žmogaus organus ir taip išgelbsti sergančiųjų gyvybes.
Taip pat dėkoju visiems transplantacijų komandos nariams: slaugytojams, kardiologams, antesteziologams-reanimatologams, intensyviosios terapijos gydytojams, klinikiniams imunologams, kineziterapeutams, ergoterapeutams, slaugytojų padėjėjams, laboratorinės medicinos gydytojams, medicinos biologams, gydytojams patologams, reabilitologams, transplantacijų komandos vairuotojams, sraigtasparnių pilotams, Nacionalinio transplantacijų biuro komandai ir visiems kitiems, prisidedantiems ruošiant ligonius širdies transplantacijai, organizuojant ir ją atliekant bei gydant šiuos ligonius po širdies transplantacijos.“
Širdis laikoma mistiniu organu – sielos buveine, lemiančiu žmogaus gerumą, kilnumą. Kad ir kaip gražiai visa tai skambėtų, širdis tėra raumeninis organas.
Kalbėdamas apie širdies transplantacijas, širdies chirurgas užsiminė, kad per metus jų galėtų būti atliekama ir daugiau, tačiau trūksta donorų.
O donorystės klausimas išlieka opus. Vieni žmonės jos atsisako dėl filosofinių, religinių įsitikinimų, kiti – nes nepasitiki.
„Širdis laikoma mistiniu organu – sielos buveine, lemiančiu žmogaus gerumą, kilnumą ir pan. Kad ir kaip gražiai visa tai skambėtų, širdis tėra raumeninis organas, kurio funkcija yra susitraukinėti ir pumpuoti kraują. Kai kurie žmonės nespėja pasikalbėti su artimaisiais ir šie nežino, kaip elgtis mirus mylimam žmogui. Vis dėlto sprendimas dovanoti organus po mirties yra individualus, kurį būtina gerbti, kad ir koks jis būtų“, – sakė medikas.
Kepenims negalioja amžiaus kriterijus
Lietuvoje atlikta per 200 kepenų transplantacijos operacijų. Santaros klinikose – netoli 150 (pirmoji atlikta 2000-ųjų gegužę). Beveik visose jose su kitais komandos nariais dalyvavo VUL Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centro abdominalinės chirurgijos gydytojas doc. Vitalijus Sokolovas.
Kepenų išemijos laikas – dukart ilgesnis nei širdies – iki 12 valandų. Pasak mediko, tai reiškia, kad nuo tada, kai sustabdoma kraujotaka, daugiausia per 12 valandų „kraują vėl reikia paleisti“. Pašnekovas patikslino, kad vidutiniškai donoro operacija trunka apie tris valandas, o pati transplantacija – aštuonias.
Būna taip, kad žmogui – 90 metų, bet jo kepenų funkcija – tobula, tokių kepenų jaunas gali pavydėti.
V.Sokolovo teigimu, siekiant nustatyti, ar donoro kepenys tinkamos transplantacijai, visų pirma, įvertinama kepenų būklė, funkcija, nes organas turi atlaikyti visą transplantacijos procesą.
„Kepenys yra vienintelis toks organas, kuriam nėra jokių amžiaus apribojimų. Būna taip, kad žmogui – 90 metų, bet jo kepenų funkcija – tobula, tokių kepenų jaunas gali pavydėti. O būna, kad 30 metų žmogus, pasižiūri jo kepenis – atrodo, kad visas to žmogaus gyvenimas buvo kepenų naudojimas, nes praktiškai jų neturi“, – sakė pilvo chirurgas V.Sokolovas.
Be kepenų funkcijos, čia taip pat svarbu, kad atitiktų donoro ir recipiento ūgio ir svorio parametrai. „Jei donoras yra stambus, aukštas vyras, jo kepenys – didelės, mažam žmogui jos netilps. Ir atvirkščiai – jei donoras yra žemo ūgio, smulkaus sudėjimo, o recipientas – aukštas ir stambus, kepenys netiks, nes neužteks jų funkcijos“, – paaiškino abdominalinės chirurgijos gydytojas.
Kepenims taip pat svarbi ir kraujo grupė. Pagal ją visi recipientai yra suskirstyti į eilę, atsižvelgiant į būklės sunkumą. „Yra tokia skaičiuoklė – prognozinis kriterijus, kiek ligonis išgyvens tris mėnesius. Pagal tą būklės sunkumą suskirstyti recipientai. Tačiau tai nereiškia, kad atsiradus donorui kepenys tiks būtent pirmam recipientui, nes gali skirtis antropometrija – ūgis ir svoris. Tada žiūrime, kuriam recipientui tas organas tiktų.
Aišku, vienas pagrindinių kriterijų yra kraujo grupė, bet, jei yra skubu, transplantaciją atliekame ir ne tos pačios, bet suderinamos kraujo grupės recipientui, o kartais, jei ligonis yra mirštantis, skubame ir sodiname ne tų pačių ir nesuderinamų kraujo grupių organus“, – pasakojo doc. V.Sokolovas.
Visiškai pasikeičia gyvenimas
Pasak medikų, sėkmingai transplantaciją išgyvenęs žmogus po jos grįžta į įprastą savo gyvenimą: vėl gali dirbti, sportuoti, užsiimti mėgstama veikla. Tiesa, kaip viskas klostysis, gydytojų teigimu, labai daug priklauso nuo paties recipiento – kaip jis vykdys gydytojų nurodymus, ar tinkamai vartos vaistus ir pan.
„Po transplantacijos visiškai pasikeičia žmogaus gyvenimas. Žodžiais to nenusakysi. Reikia pamatyti. Aš galiu pasakoti, ką noriu, bet jūs pamatytumėte, koks ligonis važiuoja į operacinę, kai jis jau gyvena ligoninėje, nebegali išvykti į namus dėl skysčių pilve, silpnumo ir t. t. Ir kaip praėjus mėnesiui po transplantacijos žmogus atvyksta pasidaryti tyrimų, procedūrų pats sėdėdamas prie vairo.
Kalbant apie kai kuriuos žmones, jūs net nepasakytumėte, kad jiems buvo atlikta kepenų transplantacija. Jau ne kartą esu pateikęs pavyzdį, kaip vienas jaunas vaikinas po kepenų transplantacijos grįžo į savo gyvenimą, dirba kažkur Anglijoje naftos platformoje, į Lietuvą atvyksta tik pasiimti vaistų. Darbas toks, kurį ne kiekvienam lengva dirbti, bet jis dirba be jokių problemų“, – pasakojo pilvo chirurgas V.Sokolovas.
Kokią įtaką turėjo koronaviruso pandemija?
Ir kalbinti medikai, ir Nacionalinio transplantacijos biuro direktorius A.Bagotyrius teigė, kad šiemet pasaulį ir Lietuvą užklupusi pandeminė situacija neaplenkė ir organų transplantacijos srities, tačiau, nepaisant to, jos visus metus vyko ir tebevyksta.
„Koronavirusas neginčijamai apsunkina medikų darbą, per karantiną gydytojai ir laboratorijos dirba įtemptu režimu, reanimacijos yra užpildytos sergančiais COVID-19, gydytojai negali skirti viso dėmesio donorams ruošti kaip įprastai. Taip pat ilgėja proceso laikas, nes reikalingi papildomi tyrimai dėl koronaviruso infekcijos ir donorams, ir recipientams, kurie iškviečiami transplantacijai.
Dėl pandemijos mažiau žmonių su įvairiomis ligomis kreipiasi į gydymo įstaigas, daugiau jų miršta namuose, todėl fiksuojama ir mažiau potencialių donorų, nors šis sumažėjimas ir nėra ypač ženklus. Vis dėlto, nepaisant kylančių sunkumų, transplantacijos vyksta beveik įprastu režimu ir tai yra džiugi žinia“, – sakė A.Bagotyrius.
Buvo atvejų, kai užsienio valstybės medikai negalėjo atvykti į Lietuvą pergabenti organo.
Pašnekovas užsiminė, kad pandemija buvo apsunkinusi donorų organų pergabenimą į užsienio šalis ar iš jų: „Buvo atvejų, kai užsienio valstybės medikai negalėjo atvykti į Lietuvą pergabenti organo, nes, atsižvelgiant į situacijos skubumą, negalėjo laiku pateikti neigiamų COVID-19 testo atsakymų.
Taip pat pasitaikė atvejų, kai kitos šalys prašė dovanojamus organus išimti Lietuvos chirurgų, kad būtų kuo mažesnis gydytojų judėjimas iš vienos šalies į kitą – paprastai išsiimti organų atvyksta tos šalies chirurgai, kurioje organas bus persodinamas.“
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad šiuo pandemijos laikotarpiu žmonės tapo jautresni mirties temai ir kad kaip ir nuo kitų sričių, taip ir nuo organų donorystės temos visų dėmesys nukreiptas į koronaviruso situaciją. Dėl šios priežasties, A.Bagotyriaus teigimu, šiemet pasyviau buvo pasirašomi sutikimai Donoro kortelei gauti, o biurui teko ieškoti kitų būdų, kaip pasiekti įvairias tikslines grupes organų donorystės temai skleisti.
„Pabaigai norisi užakcentuoti, kad organų donorystės ir transplantacijos procesas yra komandinis darbas, kuriame svarbi kiekviena grandis. Tikrai džiaugiuosi, kad visų jame dalyvaujančių profesionalumas užtikrina kokybišką transplantacijos procesą.
Esu dėkingas visiems donorus ruošiantiems medikams, transplantologams ir chirurgams, vairuotojams ir pilotams, koordinatoriams už jų darbą. O išskirtinė padėka, žinoma, priklauso donorų artimiesiems, kurie sunkią gyvenimo valandą randa jėgų priimti reikšmingą sprendimą, dovanojantį gyvybę kitam žmogui, – baigdamas pokalbį sakė A.Bagotyrius.
Nė vienas nežinome, kada mums ar mūsų artimiesiems gali prireikti donorinio organo, todėl kviečiu nebūti abejingus organų donorystei.
– Taip pat noriu su organų donoryste iki šiol nesusidūrusius žmones pakviesti apsvarstyti donorystės klausimą. Paklausti savęs, ką aš daryčiau tokioje situacijoje, pasikalbėti šia tema šeimoje, o pritariant organų donorystei – pasirašyti sutikimą Donoro kortelei gauti.
Bendras visuomenės palaikymas organų donorystei yra labai svarbus. Kalbėjimasis šeimoje ir šeimos narių nuomonės žinojimas leidžia artimiesiems priimti geros valios sprendimą. Mes nė vienas nežinome, kada mums ar mūsų artimiesiems gali prireikti donorinio organo, todėl kviečiu nebūti abejingus organų donorystei.“