Tinkamo donoro recipientai laukia labai įvairiai – nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Pasitaiko, kad donoro sulaukiama po kelių dienų nuo įtraukimo į recipientų sąrašą, tačiau yra atvejų, kai laukiama ir ilgesnį laikotarpį, rašoma pranešime.
Transplantacija – tik žmonių geranoriškumo dėka
Žvelgiant į šiuos skaičius, tai tėra metai iš metų nežymiai kintanti statistika. Tačiau už kiekvieno skaičiaus yra žmogaus gyvenimas, kuris kiekvienam laukiančiajam tiek pat svarbus, kiek mums patiems svarbus mūsiškis – atskira ligos ir šeimos istorija, išgyvenimai, skirtingos gyvenimiškos situacijos, baimės ir viltys.
Kartais keliamas klausimas, ar transplantacijos, kurių kasmet atliekama apie pusantro šimto, tebėra tokios išskirtinės operacijos, o galbūt, įvertinus medikų profesionalumą bei patirtį ir medicinos galimybes, tai jau tampa standartine, ne kažkuo ypatingai nuo kitų besiskiriančia operacija?
Netiesa, kad transplantacijos prireikia tik sunkiems, ilgamečiams ligoniams. Donoro organo gali prireikti bet kuriam iš mūsų.
Tačiau kad ir kiek transplantacijų būtų atliekama per metus, kad ir kaip išaugtų medikų meistriškumas šioje srityje, jos niekada netaps tapačios bet kuriai kitai operacijai dėl vienos esminės priežasties – jos negalėtų vykti be donorinių organų, kuriuos sunkiems ligoniams dovanoja geros valios žmonės ypatingai sunkią savo pačių gyvenimo valandą.
Potencialūs ir efektyvūs donorai
Kasmet Lietuvoje registruojama apie 110 potencialių donorų, iš jų efektyviais donorais, iš kurių transplantacijai paimamas bent vienas organas ar audinys, tampa apie 50.
Potencialūs donorai – tai žmonės, kurių gyvybė užgeso reanimacijoje ištikus smegenų mirčiai, kai kuriais atvejais – nustojus plakti širdžiai. Ne visi jie tampa efektyviais, nes, vienais atvejais, paaiškėja, kad organai yra prastos būklės ir yra netinkami persodinimui, kitais atvejais – potencialaus donoro artimieji nesutinka dovanoti velionio organų donorystei. Tokių atsisakymų pasitaiko apie 30 proc. per metus.
Kasmet Lietuvoje registruojama apie 110 potencialių donorų.
Savo pritarimą organų donorystei kiekvienas pilnametis asmuo gali išreikšti pasirašydamas sutikimą, kad jo audiniai ir (ar) organai po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti. Pasirašęs šį sutikimą asmuo gauna simbolinę Donoro kortelę. Ją turinčių lietuvių šiuo metu yra 34 650.
Tačiau kortelė – tik simbolis, valios išraiška ir moralinis palaikymas donorystei ir transplantacijai apskritai. Tai, kad asmuo turi Donoro kortelę, dar nereiškia, kad jis tikrai taps donoru, nes, visų pirma, donorystė reikalauja ypatingų mirties sąlygų, o antra – mirties atveju sutikimo paaukoti organus visuomet klausiama velionio artimųjų. Jų atsisakymas ne toks ir retas, o kaip pagrindinė priežastis nurodoma ta, kad nežinojo artimojo valios.
Informuoto ir numanomo sutikimo donorystės modeliai
Tokia donorystės situacija iš dalies nulemta ir Lietuvoje vyraujančio informuoto donorystės sutikimo modelio, kai organų donorais tampa tik tie asmenys, kurie altruizmo ir geranoriškumo vedami duoda sutikimą donorystei. Tokį donorystės modelį šiuo metu taiko tik mažoji dalis Europos valstybių, iš viso 8 šalys, tarp jų ir Lietuva.
Didžiojoje daugumoje Europos valstybių galioja numanomo sutikimo modelis, kuris remiasi tuo, kad žmogus laikomas pritariančiu organų donorystei, jeigu nėra raštu pareiškęs kitaip.
„Nepriklausomai nuo to, kuris modelis taikomas, bet kuriuo atveju sutikimo atsiklausiama ir mirusiojo artimųjų. Tačiau praktikoje turime tokių atvejų, kai potencialaus donoro artimuosius surasti sunku, jie yra išvykę į užsienį ar panašiai. Donorystė nelaukia – sprendimo priėmimo reikia čia ir dabar, nes po mirties organai greitai praranda savo funkcionalumą. O be raštiško artimųjų sutikimo medikai negali pradėti organų eksplantacijos (išėmimo). Tokiais atvejais numanomo sutikimo modelis būtų viena iš išeičių,“ – sako Nacionalinio translantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorius Artūras Bagotyrius.
Taikant numanomo sutikimo modelį sutrumpėtų laikas tarp galimybės tapti donoru ir veiksmo juo tampant; visuomenei būtų aiški valstybės pozicija donorystės klausimu ir rekomenduojami veiksmai piliečiams; palaipsniui šalies gyventojams pritarimas organų donorystei, bendruomeniškumas ir galimybė padėti kitam taptų natūraliu pasirinkimu, kai tuo tarpu informuoto sutikimo donorystė yra laikoma labiau kaip malonė ir išskirtinai gerbtinas pasirinkimas, o ne norma.
„Noriu pabrėžti, kad dėl vienų ar kitų priežasčių organų donorystei nepritariantys asmenys turėtų neginčijamą teisę ir aiškią galimybę numatyta forma išreikšti savo nesutikimą po mirties savo organus ir (ar) audinius dovanoti organų donorystei, – nurodo Biuro vadovas.
– Visgi dabar žmonės dažnai tiesiog neužpildo sutikimo dėl laiko stokos ar neprisiruošimo, nepasako savo valios artimiesiems. Neabejoju, kad siūlomas numanomo sutikimo modelis, visų pirma, sukels diskusijas visuomenėje, atkreips dėmesį į transplantacijos svarbą ir paskatins Lietuvos žmones šia tema priimti vienokį ar kitokį sprendimą.“
Kitų šalių praktika
Kaip minėta, informuoto sutikimo modelis galioja tik aštuoniose Europos valstybėse: Lietuvoje, Vokietijoje, Kipre, Airijoje, Rumunijoje, Danijoje, Islandijoje ir Šveicarijoje, tačiau ir dalyje jų jau šiuo metu vyksta diskusijos ar pradėti veiksmai dėl donorystės modelio keitimo.
Didžioji dalis Europos (Ispanija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Austrija, Italija, Belgija, Estija, Suomija, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija, Čekija, Graikija, Malta, Švedija, Liuksemburgas, Bulgarija, Nyderlandai) jau gyvena pagal numanomo sutikimo modelį.
Ne tik Europoje, bet ir pasaulyje pagal donorų skaičių pirmauja Ispanija, taip pat Kroatija, taikančios numanomo sutikimo modelį ir milijonui gyventojų turinčios didžiausią efektyvių donorų skaičių. Pritariančiu donorystei čia laikomas kiekvienas pilnametis asmuo, nebent jis būtų raštiškai nurodęs kitokią savo valią.
„Matydamas tendencijas Europos šalyse ir vertindamas gerąją jų patirtį, Biuras siūlo pereiti prie didžiojoje Europos dalyje ir pažangiausiose jos šalyse taikomo donorystės modelio, – Biuro poziciją išreiškia jo vadovas A.Bagotyrius. – Noriu atkreipti dėmesį, kad kitos, informuoto sutikimo modelį dar tebetaikančios šalys taip pat diskutuoja ir ruošiasi modelio keitimui. Modernų ir pažangų donorystės modelį pasirinkusios ir mūsų kaimyninės šalys. Tiek darbo apimtimis ir rezultatais, tiek moraline prasme kaip valstybė jau pribrendome žengti šį reikšmingą žingsnį, kurio tikslas – dar daugiau išgelbėtų žmonių gyvybių. Šiuo klausimu neabejotinai turime sekti didžiųjų Europos valstybių pavyzdžiu.“
Europos šalių patirtis patvirtina numanomo sutikimo modelio efektyvumą, jį įgyvendinant didėja efektyvių donorų skaičius. O taip pat mažėja registrų administravimo kaštai, gyventojams nereikia pildyti prašymų dėl sutikimo organų donorystei, paprastėja ir greitėja transplantacijos pradėjimo procedūros.
Gyventojų nuomonė dėl donorystės modelio keitimo
2020 m. Biuro užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią visos Lietuvos gyventojų sociologinę apklausą dėl jų požiūrio į organų donorystę.
Vertinant bendrą Lietuvos žmonių požiūrį į organų donorystę, jai pritaria daugiau kaip du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Maždaug kas trečias pilietis nurodė manantis, kad sutiktų padovanoti mirusio artimojo organus donorystei, nors praktikoje tokių sutikimų iš žmonių, su kuriais medikai kalbėjosi dėl galimybės padovanoti artimojo organus, yra dvigubai daugiau.
Apklausoje teirautasi ir gyventojų nuomonės dėl donorystės modelio pakeitimo. Daugiau nei trečdalis gyventojų pritartų šiuo metu galiojančio donorystės modelio pakeitimui į numanomo sutikimo modelį. „Santykinai didelė dalis žmonių, 43 proc., šiuo klausimu dar neturi nuomonės, todėl jai susidaryti žmonėms reikalinga išsami informacija, stiprūs kitų šalių pavyzdžiai ir, žinoma, susipažinimas su statistiniais duomenimis, kurie rodo, kad toks modelis – tai galimybė dar labiau išplėtoti donorystės galimybes Lietuvoje,“ – sako A. Bagotyrius.
Perėjimas prie numanomo sutikimo modelio
Transplantacijos procesą koordinuojantis Biuras stebi situacijos kryptingumą, kad Lietuva, jau dabar žengusi esminius žingsnius užtikrinant sklandų ir kokybišką organų donorystės ir transplantacijos procesą (sukurta infrastruktūra, turimos būtinosios modernios techninės priemonės, efektyviai veikiančios ir tarpusavyje bendradarbiaujančios atsakingos institucijos, paskirti ligoninių ir nacionaliniai transplantacijos koordinatoriai, apmokytos profesionalų komandos, sėkmingai veikiantis Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registras, vykdomas sklandus tarptautinis bendradarbiavimas), yra pasirengusi pereiti nuo galiojančio informuoto sutikimo donorystės modelio prie numanomo sutikimo modelio.
„Siekiant padidinti efektyvių organų donorų skaičių Lietuvoje, o tai reiškia transplantacijos pagalba išgelbėti dar daugiau žmonių gyvybių ar pagerinti jų sveikatą, būtina įgyvendinti kompleksą minėtų priemonių. Dalis jų jau dabar yra lygiagrečiai įgyvendinamos, tačiau viena iš esminių priemonių yra naujo modelio įvedimas. Jį įvedus organų donorystės procesą galėtume plėtoti dar efektyviau, – komentuoja A.Bagotyrius. – Tai tikrai ne vienos dienos sprendimas, tam reikia visapusiškai pasiruošti. Tačiau, visų pirma, turime dėl to apsispręsti.“
Biuro vadovas pabrėžia, kad svarstant šį klausimą svarbiausia yra suprasti, kad donorystė – be galo reikšminga medicinos galimybė, kuri gelbėja tada, kai niekas kitas ligoniui padėti negali. Netiesa, kad transplantacijos prireikia tik sunkiems, ilgamečiams ligoniams. Donoro organo gali prireikti bet kuriam iš mūsų – po gripo ar kitų ligų komplikacijų, stipraus apsinuodijimo ir pan. Deja, apie tai susimąstome tik su tuo susidūrę. Kita vertus, kaip kiekvienam jos gali prireikti, lygiai taip pat kiekvienas savo kilniu sprendimu pritardamas organų donorystei gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę. Biuras kviečia nelikti abejingais ir sąmoningai dalyvauti donorystės procese.
