Šiais metais jos šūkis yra „Gyventi geriau su LOPL gali visi ir visur“ (angl. Living Well With COPD – Everybody, Everywhere). Apie šią ligą, jos kontrolę, inhaliatorių naudojimą ir kylančius iššūkius kalbamės su gydytoja pulmonologe Jolita Vėbriene.
– Kas yra lėtinė obstrukcinė plaučių liga? Gal galėtumėte trumpai ją apibūdinti?
– LOPL – tai dažna liga, kuriai būdinga nuolatinė kvėpavimo takų obstrukcija arba susiaurėjimas. Obstrukcija linkusi progresuoti kaip reakcija į žalingas įkvepiamas daleles arba dujas.
– Ar reikėtų bijoti šios diagnozės? Ar ši liga mirtina?
– LOPL pasaulyje serga apie 384 mln. žmonių ir tai yra trečioji pagal dažnumą mirties priežastis. Prieš 20 metų ši liga buvo tik šeštoji mirties priežastis – tai rodo, kad mirtingumas nuo LOPL stipriai auga. Net pusei ja sergančių pacientų visame pasaulyje ši liga tiesiog nediagnozuota, nes jie vėlai kreipiasi pagalbos, manydami, kad nemalonūs simptomai, tokie kaip dusulys, kosulys ir skrepliavimas, atsiranda dėl senėjimo ar kitų gretutinių ligų. Anksčiau ši liga buvo dažniau apibrėžiama kaip mirtina liga, tačiau šiandien labiau akcentuojama tai, kad jos galima išvengti ir ją būtina gydyti.
– Kaip stebima, ar liga kontroliuojama sėkmingai?
– Ar liga valdoma sėkmingai, geriausiai rodo paciento savijauta. Dažniausias ir pagrindinis nusiskundimas – dusulys, kuris sąlygoja sumažėjusią paciento toleranciją fiziniam krūviui. Pavyzdžiui, jei pačioje ligos pradžioje pacientai dar gali užlipti į antrą ar į trečią aukštą, tai progresuojant LOPL, jiems tampa sunku užlipti netgi į pirmą aukštą. Ilgainiui pradedama vengti judėjimo, mažėja asmens fizinis aktyvumas. Pastebima, kad sėslumas mirtingumą padidina net 9 procentais, o jei pacientas visai nejuda, tuomet mirtingumas išauga net 31 procentu. Vadinasi, nuo pat pirmos diagnozės dienos būtina vartoti vaistus, kurie padėtų palaikyti paciento galimybę judėti, nepatiriant dusulio. Taigi ligos kontrolei svarbu vartoti tinkamus vaistinius preparatus ir palaikyti fizinį aktyvumą bei gydyti gretutines ligas, pavyzdžiui, plaučių ir širdies ligas, cukrinį diabetą.
– Kodėl daugumą pacientų gąsdina inhaliatoriai? Ar ši baimė šiandien pagrįsta?
– Inhaliatoriai skirstomi į slėginius dozuotus ir miltelinius inhaliatorius. Neretai skiriami abiejų tipų inhaliatoriai, kurių naudojimo technika yra visiškai skirtinga. Iš slėginio dozuoto inhaliatoriaus reikia įkvėpti lėtai ir giliai, o pats įkvėpimas trunka nuo 3 iki 5 sekundžių (sulaikant kvėpavimą). Iš miltelinio inhaliatoriaus reikia įkvėpti staigiai ir giliai, o įkvėpimas trunka 1-2 sekundes. Suprantama, kad naudojant abiejų rūšių inhaliatorius, pacientui nelengva įprasti ir prisitaikyti prie skirtingų technikų.
Pacientui gana dažnai sudėtinga suprasti, ar jis teisingai įkvėpė, o neteisingai vartojant įkvepiamuosius vaistus, nepasireiškia norimas poveikis ir asmuo teigia, kad vaistas tiesiog neveikia. Be to, LOPL sergantys pacientai dažniausiai yra vyresnio amžiaus – juos gali kamuoti ir demencija, ir rankų drebėjimas, ir artrito sukeliami simptomai, tad tokiems pacientams inhaliatoriais naudotis sunkiau. Dėl šių priežasčių itin svarbu pacientą kuo geriau apmokyti inhaliatoriaus naudojimo technikos, o kiekvieno vizito metu jo paklausti, ar viskas gerai, paprašyti, kad parodytų, kaip jam sekasi naudotis prietaisu.
– Kodėl taip svarbu taisyklingai vartoti įkvepiamuosius vaistinius preparatus? Kas gresia, jei inhaliatoriai naudojami neteisingai?
– Neteisingai naudojant inhaliatorius didžiausia veikliosios medžiagos dalis nusės gerklėje, pateks į skrandį, tuo pačiu nepatekdama į taikinį, t.y. į bronchus ir į plaučius. Vaistas tokiu atveju nesukels norimo poveikio, o pacientas tiesiog nutrauks vaistų vartojimą. Tai nulems ligos progresavimą ir būklės blogėjimą.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate savo darbe, kontroliuodami LOPL? Ar pacientai noriai bendradarbiauja?
– Po ligos diagnozės dažnai pasigirsta prašymas vietoje inhaliatorių paskirti tabletes – deja, bet tai neįmanoma. Svarbiausia, kad pacientas pajustų teisingai vartojamų įkvepiamųjų vaistų efektą – tuomet jis labiau tikės gydymo sėkme, stengsis bendradarbiauti. Pavyzdžiui, viena pacientė pasidžiaugė, kad po mėnesį trukusio vaistų vartojimo ji jau galėjo sėkmingai atlikti namų ruošos darbus, nepatirdama dusulio. Vis dėlto tyrimai rodo, kad net 50 procentų pacientų vaistų vartojimą nutraukia jau po metų, nes nepastebi poveikio ir netiki gydymu. Itin svarbus šeimos gydytojų, pulmonologų, rentgenologų, slaugytojų ir pacientų bendradarbiavimas – tik tuomet pavyksta pasiekti geriausių ligos kontrolės rezultatų.
– Ką turėtų žinoti LOPL sergančio paciento artimieji? Ar svarbus jų vaidmuo ligos gydyme?
– Artimųjų vaidmuo, be abejonės, labai svarbus. Jei pacientas yra vyresnio amžiaus, artimieji turi stebėti, ar pacientas vartoja vaistus, ar įkvepia juos teisingai, ar teisingai naudoja specialias tarpines. Šalia esantys žmonės turi padėti ir palaikyti, stengtis parodyti, kaip teisingai naudoti inhaliatorių, į kokius vaizdinius ar garsinius signalus atkreipti dėmesį. Jaunieji šeimos nariai geriau interpretuoja vaizdinę mokomąją medžiagą – savo žinias jie turėtų perduoti vyresniems LOPL sergantiems artimiesiems ir padėti visais kitais įmanomais būdais.
– Kodėl LOPL sergantiems pacientams COVID-19 infekcija gali būti daug pavojingesnė nei kitiems?
– COVID-19 infekcija vis dėlto pavojingesnė rūkantiems asmenims nei LOPL sergantiems asmenims, tačiau pati blogiausia situacija stebima tuomet, kai pacientas ir rūko, ir serga LOPL. Koronavirusui į tokių asmenų bronchų ir plaučių ląsteles patekti daug lengviau – į organizmą lengvai prasiskverbia didesnės patogeno koncentracijos. Virusas lengviau pažeidžia ir širdį. Ne paslaptis, kad LOPL sergantys ir rūkantys pacientai dažniau serga ir išemine širdies liga ar arterine hipertenzija, tad virusas gali sukelti kur kas didesnę žalą nei visiškai sveikam pacientui.
