Simptomus nurašydavo kitoms ligoms
Laimo liga – tai lėtinė infekcinė liga, pažeidžianti įvairius organus bei sistemas. Žmogui ją perduoda infekuotos erkės, į žaizdą suleisdamos skysčių, kuriuose yra borelijų – Laimo ligos sukėlėjų.
Pirmajai ligos stadijai būdingi bendri infekcijos požymiai ir migruojanti eritema – raudona dėmė, atsirandanti erkės įkandimo vietoje. Tačiau ji susiformuoja tik 80–90 proc. atvejų. Antrosios ligos stadijos metu dažniausiai atsiranda neurologinio pobūdžio sutrikimų: neuritas, kaklo, krūtinės ar juosmens-kryžmens srities radikulitiniai skausmai, nuovargis, miego sutrikimai ir pan. Būna trumpalaikių artrito atakų. Trečiosios stadijos metu minėti sutrikimai gilėja ir gali tapti lėtiniais: pasireiškia lėtinis skausmo sindromas, raumenų silpnumas, pažeidžiami kelių, pečių, alkūnių, net ir smulkūs sąnariai.
„Liga man buvo diagnozuota prieš trejus metus. Kadangi nemačiau nei erkės, nei jokių dėmių, gana ilgai neatsekiau simptomų. Ir iki šiol nežinau, kada užsikrėčiau. Tyrimas parodė tik tai, kad liga įsisenėjusi. Todėl labai pasiseka tiems, kurie pastebi erkę ir kuriems atsiranda dėmė, pagal kurią pirmiausiai ir diagnozuojama Laimo liga. Tokiais atvejais gydymas paprastas ir labai efektyvus – skiriamas antibiotikų kursas, po kurio žmogus pasveiksta. Mano atveju, kai liga laiku nediagnozuota, gydymas labai ilgas ir nežinia, ar apskritai pavyks išnaikinti ligą sukeliančias borelijas.
Deja, tik tuomet, kai tyrimas parodė, kad sergu Laimo liga, pradėjau atgaminti jos simptomus, kuriuos anksčiau „nurašydavau“ kitoms ligoms. Kadangi sirgau mažakraujyste, silpnumą, nuo kurio beveik alpdavau, raumenų, neuralgeninius veido, dantų ir žandikaulio skausmus siejau su geležies trūkumu. Kad galiu sirgti Laimo liga, kuri ardo mano organizmą, net minties tokios nebuvo. Dar buvo atsiradęs keistas bėrimas pilvo srityje, jis tarsi apėmė ir burną, ji visa degė, net valgyti negalėjau, o odontologas sakė, kad nieko nemato, nėra jokių išorinių požymių.
Gydytoja nuo uždegimo man skirdavo antibiotikų, kurie tą skausmą apmalšindavo, t. y. prigesindavo simptomus. Viskas paaiškėjo, kai pradėjau ieškoti sąnarių skausmo priežasties. Pradėjo labai skaudėti kojų pėdas. Ryte atsibudus negalėdavau net iš lovos išlipti – pirmiausiai turėdavau pėdos sąnarius „išlankstyti“ lovoje, o tada jau mėgindavau eiti grindimis, kol kojos prasimankštins. Taigi ne juokais buvau susirūpinusi“, – pasakojo Aurika.
Mintį apie ligą pakišo kraują ėmusi slaugytoja
Pati moteris manė, kad gali būti kaltos venos, juolab kad jau buvo turėjusi su jomis problemų. Tačiau šeimos gydytoja atmetė šią prielaidą ir nusiuntė pas specialistą pasitikrinti dėl artrito.
Ryte atsibudus negalėdavau net iš lovos išlipti – pirmiausiai turėdavau pėdos sąnarius „išlankstyti“.
„Teko pasidaryti mokamus tyrimus. Laboratorijoje kraują ėmusi slaugytoja manęs nei iš šio, nei iš to paklausė, ar nesergu Laimo liga. Esą ji mačiusi ne vieną pacientą su panašiais simptomais ir jiems visiems pasitvirtina ši diagnozė: „Aš jūsų vietoje neatmesčiau tokios galimybės ir pasidaryčiau tyrimą.“ Dar to betrūko, pagalvojau, nori dar pinigų iš manęs „nuplėšti“, jau ir taip daug sumokėjau už tyrimus. Tačiau grįžusi namo pradėjau apie tai svarstyti ir kitą dieną sugrįžau į laboratoriją. Kai sulaukiau atsakymo, buvau priblokšta.
Antikūnų rodiklis buvo toks aukštas, kad akivaizdžiai borelijos jau seniai buvo įsitaisiusios mano organizme. Iš karto paskambinau šeimos gydytojai, ji taip pat buvo priblokšta, iš karto atsiprašė, kad neįtarė ligos ir nepasiūlė atlikti tyrimo. Man buvo skirtas mėnesio antibiotikų kursas, tačiau stipriausių antibiotikų, kuriais ir gydoma Laimo liga, tuo metu man negalėjo skirti, kadangi buvo karšta vasara, o tokiu oru jie pavojingi dėl galimų pašalinių reiškinių. Jau ir nuo silpnesnių turėjau problemų, kurias teko ilgai gydytis“, – tęsė pašnekovė.
Deja šis antibiotikų kursas padėjo menkai – kraujo tyrimo rodiklis pagerėjo nežymiai. Moteris džiaugėsi bent tuo, kad nustojo skaudėti pėdas. Po kurio laiko jai buvo skirtas antras antibiotikų kursas – taip pat mėnesio. Antikūnų skaičius po truputį ėmė kristi, tačiau ne taip smarkiai, kaip norėtųsi. Liga vis tiek neatsitraukė.
Mokosi pati kontroliuoti savo ligą
Ieškodama pagalbos, Aurika aplankė ne vieną specialistą, tačiau sužinojo tik tiek, kad jeigu antibiotikai nepadėjo, gydymas yra baigtas. Įmanoma tik slopinti simptomus. Moteris yra girdėjusi, kad kaimyninėje Baltarusijoje, Rusijoje, taip pat Vokietijoje Laimo liga gydoma perpilant visą kraują ir jį išvalant nuo borelijų. Visgi nusprendė dar neieškoti pagalbos kitose šalyse, o pabandyti sustiprinti organizmą. Gal tuomet jam pačiam pavyks susidoroti su liga.
Bandžiau badauti, nes kai kuriems žmonėms tai padėjo, bet man netinka. Po pirmos dienos badavimo aš apalpau.
„Pas mus yra taip: baigei antibiotikų kursą ir esi laisvas. Ir nieko čia nepadarysi, kad jautiesi blogai – silpna, skauda kaulus, stuburą, nes dėl ligos sutrinka vitamino D pasisavinimas. Kadangi stubure turiu dvi išvaržas, anksčiau galvodavau, kad skausmai dėl jų. Tačiau kai tik nueinu į reabilitaciją, visi specialistai stebisi – mano nugara kaip rėtis. O kas tą rėtį padarė? Iš vidaus organizmą graužiančias borelijos.
Todėl pradėjau pati labai domėtis liga, daug skaičiau. Daug rašoma apie tai, kad sergant Laimo liga reikia labai stiprinti savo organizmą ir imuninę sistemą. Taigi nuvykau pas žolininkę, kuri man suruošė daugiau nei pusmečio gydymo kursą žolelėmis. Vartoju imunitetą stiprinančius maisto papildus, vitaminus D, C, B12 ir jaučiuosi labai sustiprėjusi.
Bandžiau badauti, nes žinau, kad kai kuriems žmonėms tai padėjo, bet man netinka. Po pirmos dienos badavimo aš tiesiog apalpau. Po kurio laiko ryžausi dar kartą pabandyti. Rytojaus dieną kaip tik turėjau vizitą pas šeimos gydytoją. Svarsčiau: išvalysiu organizmą, kad tyrimai parodytų tikrąją padėtį. Visą naktį negalėjau miegoti, buvo labai bloga, pykino, galva tiesiog plyšo iš skausmo. Po tyrimų pasirodė, kad cukraus lygis kraujyje nukritęs iki visiško minimumo“, – tikino pašnekovė.
Moteris išmoko klausyti savo organizmo, todėl labai aiškiai jaučia, kad reikia save tausoti. Jeigu nepailsi, pervargsti, koks nors stresas – liga iš karto apie save primena neuralgeniniais veido, danties ar sąnarių skausmais.
Susirgusi Laimo liga ji pasiskiepijo nuo erkinio encefalito. Nors jos išderintas organizmas į skiepus sureagavo audringai, Aurika džiaugiasi, kad bent nuo šios erkių platinamos ligos galima apsisaugoti skiepais.
Nusiteikusi kovai, kuri gali trukti visą gyvenimą
„Dabar sąnarių būklė pagerėjusi, bet vis tiek su dešine ranka turiu problemų. Naktimis ranka labai tirpsta. Kita vertus, tai gali būti susiję ir su stuburo išvaržomis. Per patį ligos aktyvumą buvo pažeisti mažieji rankų pirštai, negalėdavau rankos valdyti per riešą, o dirbu kirpėja. Net baisu būdavo: atsikeli ryte ir jauti, kad tavo riešo sąnarys nejuda, o darbe klientai laukia. Po truputį šiaip ne taip pavykdavo išmankštinti.
Šiuo momentu su riešu problemų nėra, bet įtariu, kad tos borelijos „vaikšto“ po kūną, nes skausmai atsiranda vis skirtingose vietose – tai alkūnėje, tai rieše, tai mažojo piršto sąnaryje. Nuo šios ligos pirmiausiai ir nukenčia mažieji sąnariai. Anksčiau neturėjau jokių problemų dėl nosies, o su Laimo liga atsirado sinusito požymių, kurie laikas nuo laiko suaktyvėja. Kartais kamuoja į gripą panašūs simptomai, tik be temperatūros. Pasidariau alergiška įvairiems aplinkos veiksniams“, – vardijo pašnekovė.
Aurika nusiteikusi ilgai kovai su liga, tačiau pasiduoti neketina. Jai padeda ir pozityvus požiūris į gyvenimą ir iki šiol neprarastas gebėjimas džiaugtis tomis gyvenimo dovanomis, kurias gauna. „Guodžia tai, kad nemirsime nuo tos ligos, jeigu save šiek tiek prižiūrėsime. Aišku, baisiai skamba prognozės, kad ilgainiui dėl pažeistų sąnarių gali atsidurti neįgaliojo vežimėlyje, tačiau mane ramina faktas, kad man jau daug metų, tikėtina, dar sulauksiu senatvės stovėdama ant savų kojų“, – juokiasi pašnekovė, šiandien apie savo ligą žinanti ne mažiau už gydytojus.
