Nors iš kai kurių pažįstamų, kolegų ji iki šiol sulaukia nuostabos, kodėl ji nori „apie tai“ kalbėti viešai, Dovilė neabejoja tuo, ką daro. „Kuo daugiau žmonių dalinsis psichikos sutrikimų išgyvenimais, tuo didesnė bus tolerancija ir mažės diskriminacija.
„Žvelk giliau“ Psichikos sveikatos ambasadorių projekte galiu įprasminti savo patirtį, padėti sumažinti stigmą, susijusią su neigiamu visuomenės požiūriu ir nuostatomis į psichikos sveikatos sutrikimus, dėl ko žmonės vengia apie tai kalbėti, kreiptis pagalbos, bendrauti su psichikos sveikatos sutrikimus išgyvenusiais ar patiriančiais asmenimis“, – portalui 15min teigė neseniai renginyje Kaune dar kartą savo istoriją viešai papasakojusi moteris.
Suprasti akimirksniu
- Kas yra psichozė ir kokios jos priežastys?
- Psichozė gali būti kelių tipų. Trumpalaikė (ūminė, ūmi) psichozė – tai yra psichozės epizodas, pasireiškiantis po patirto stipraus streso, pavyzdžiui, artimojo mirties. Dažniausiai asmuo, patyręs trumpalaikę psichozę, atsistato po kelių dienų ar savaičių.
- Psichoaktyvių medžiagų (narkotinių medžiagų, alkoholio ir net kai kurių vaistų) sukelta psichozė dažniausiai pasireiškia arba po ilgo vartojimo, kai žmogus staiga nutraukia svaigalų ir kvaišalų vartojimą, arba kaip intoksikacijos šiomis medžiagomis pasekmė. Ypač svarbu kalbėti apie kanabinoidų įtaką psichozės atsiradimui, ypač jauniems vyrams, nes yra statistiškai patikimų duomenų, kad šių medžiagų vartojimas ir psichozės atsiradimo rizika koreliuoja.
- Organinės psichozės simptomus gali sukelti galvos trauma ar kitokios kilmės smegenų veiklos sutrikimai. Tokia psichozė gali pasireikšti, pvz., po patirto insulto ar sergant Alzheimerio liga.
- Su tokiais sudėtingais psichikos sutrikimais, kaip šizofrenija ar bipolinis sutrikimas susijusi psichozė trunka ilgiau, mėnesiais ar metais, turi banguojančią (sunkesniais atvejais – nepertraukiamą) eigą.
- Depresinė psichozė atsiranda kai kuriais sunkiais depresinio sutrikimo atvejais. Dažniausiai išsakomi kliedesiai irgi atspindi depresinę nuotaiką, pvz., asmuo gali teigti, kad pasaulis sugriuvęs, sunaikintas, kad jis pats neturi organų ir t.t.
- Daugiau patarimų apie psichozę rasite interneto puslapyje „Pagalba sau“.
Iš Priėmimo – į Psichiatrijos skyrių
Tai, kad jai – psichozė, Dovilė sužinojo 2020 m. gruodį, karantino metu perskaičiusi medikų skubiosios pagalbos skyriuje paliktus įrašus savo medicinos dokumentų kopijose.
Į ligoninę ji kreipėsi pati, nes tuo metu išgyveno asmeninę dramą – ilgametis sutuoktinis ir vaikų tėvas nesutiko skirtis taikiai, grasino atimti vaikus, užmigdyti šeimos šunį.
„Kreipiausi, nes norėjau, kad išrašytų vaistų nuo nerimo. Buvo savaitgalis, ambulatorinės sveikatos priežiūros teikimo įstaigos nedirbo. Skubios pagalbos skyriuje dirbantys medikai įtarė psichozę ir apgaule (sakė, kad „tyrimams“) paguldė mane į Psichiatrijos skyrių“, – prisiminė Dovilė.
Pačiai moteriai atrodė, jog jos simptomų priežastis aiški – didžiulis stresas, netinkami vaistai ir galimas šalutinis jų poveikis.
„Prieš tai buvau gavusi iš šeimos gydytojo receptą vaistams nuo nerimo ir juos pradėjusi vartoti. Neslėpsiu, iškart išgėriau ne vieną tabletę, po ko mane užklupo keistas patirtis atnešę sapnai – bijodavau užmigti, nes sapnuodavau košmarus, jie buvo itin vaizdingi ir sukrečiantys“, – pasakojo Dovilė.
Dovilės nuomonę, psichozei būdingus simptomus iššaukti galėjo ir jau minėta sudėtinga situacija namuose. Dvidešimt metų kartu buvęs vyras, su kuriuo moteris susilaukė dviejų vaikų, buvo pranešęs, kad turi kitą šeimą, naujoji mylimoji laukiasi, todėl jis nori skirtis. Šią žinią vyras pranešė atostogaudamas su sūnumi užsienyje. Maža to, jis pareiškė, jog ketina pasiimti kartu gyventi ir mažąjį judviejų sūnų, kuriam tuomet buvo vos treji metukai.
Situaciją komplikavo ir išorinės aplinkybės – buvo prasidėjęs visuotinis karantinas, atšaukiami skrydžiai, vyras su vaiku ir nauja moterimi buvo vienoje iš Europos šalių, o Dovilė su kitu sūnumi – Lietuvoje. Laimei, galiausiai vyras parvežė sūnų į namus, o pats išskrido atgal. Tačiau sklandus bendravimas ir pasiruošimas skyryboms nevyko. Sudėtinga ir didžiulį stresą kelianti situacija tęsėsi netrumpą laiką.
„Jis tiesiog pasakė, kad negrįš ir papasakojo visa kita. Taip pat išreiškė norą „pasidalinti vaikus“ ir pasiimti mažąjį sūnų gyventi į užsienį. Mane buvo apėmusi didžiulė baimė“, – prisiminė Dovilė.
Jos teigimu, ši informacija buvo tokia baisi, kad iš pradžių ji net nenorėjo tikėti, jog tai tiesa. Tik gavusi artimųjų patvirtinimą, jog vyras su kita moterimi iš tiesų susilaukė kūdikio, ji suprato, kad skyrybos neišvengiamos.
Jis tiesiog pasakė, kad negrįš ir papasakojo visa kita. Taip pat išreiškė norą „pasidalinti vaikus“ ir pasiimti mažąjį sūnų gyventi į užsienį.
„Tuo metu gyvenau didelėje baimėje ir nežinioje, kas įvyks, kadangi sutuoktinis COVID-19 karantino metu paliko šeimą, keletą mėnesių negrįžo į namus, nebendravo ir nesirūpino vaikais, bei paaiškėjo, jog su kita moterimi, būdamas užsienyje, susilaukė vaiko. Nors buvo dvejonių, pasiryžau sunkiam žingsniui – skyryboms, pateikiau dokumentus privalomajai ikiteisminei mediacijai.
Vyras bendru sutarimu skirtis nesutiko, žemino, įžeidinėjo, grasino, jog atims vaikus, išsiveš į užsienį, gąsdino, kad užmigdys šeimos šunį…
Kaip jau sakiau, dėl streso ir įtampos kreipiausi į šeimos gydytoją, ji paskyrė vaistą nuo nerimo „Tranxene“. Norėjau nurimti, išsimiegoti. Tačiau, priešingai nei tikėjausi, išgėrus vaisto, nerimas dar labiau suintensyvėdavo, padidėdavo įtampa, sapnavau košmarus“, – prisiminė Dovilė.
Jos teigimu, kad šeimos gydytojos paskirtas vaistas netiko, pastebėjo ir artimieji, kurių pagalbos ji paprašė, suprasdama, jog pati nėra pajėgi pasirūpinti vaikais ir savimi.
„Namuose buvo vaikų auklė, tėtis, atvažiavo draugė. Su ja antrą dieną po „Tranxene“ išgėrimo atsiradus neramumui ir susijaudinimui, kreipiausi į Skubios pagalbos skyrių, čia dirbantys medikai įtarė psichozę ir dėl to paguldė į Psichiatrijos skyrių“, – pasakojo moteris.
Ten ji sako pasirašiusi atsisakymą gydytis stacionare, taip pat nesutikusi su paskirtu priverstiniu gydymu medikamentais. Deja, į tai esą niekas nereagavo. Nors pagal galiojančią tvarką priverstinis gydymas suteikiamas tik teismo sprendimu, Dovilė sako, jog ji tiesiog buvo paguldyta ir gydyta medikų iniciatyva.
Žvelgiant atgal, jai liūdniausia, kad tuo metu, vadovaudamiesi medikų nuomone, jos veiksnumu ir gebėjimu priimti sprendimus abejojo net artimieji ir draugai. Kai kurie iki šiol nebendrauja, stigmatizuoja jos būklę.
„Tėčiui, draugams medikai sakė, kad aš nebebūsiu tokia, kokia buvau. Pvz., negalėsiu dirbti. <...>“, – prisiminė moteris.
Dovilės nuomone, viena iš priežasčių, kodėl taip yra – per mažas visuomenės raštingumas ir negebėjimas suprasti, kaip vyksta žmogaus gyvenimas, patyrus krizę.
Tiesa, ji pati sako, kad tuo metu taip pat nesusiejo turėtų žinių apie psichozę ir savo būseną. „Nors ir žinojau, kas yra psichozė, mano supratimu, tuo metu išgyvenau objektyvų stresą, patyriau daug nerimo, įtampos. Deja, su įtarta diagnoze Skubios pagalbos skyriuje medikai manęs taip pat nesupažindino, nes esant psichozės būklei visiškai nesvarbu, ką žino, supranta arba mano pacientas – psichiatrai „žino ir supranta“ geriau“, – savo nuomonę išsakė pašnekovė.
Padėjo psichiatrės patarimas: pasiūlė eiti ieškoti darbo
Išėjusi iš ligoninės ji pagalbos kreipėsi į privačioje klinikoje dirbantį psichiatrą. Konsultacija, anot Dovilės, patvirtino jos nuomonę, kad yra pajėgi gyventi savarankiškai.
„Pamenu, į konsultaciją pas psichiatrę atvažiavau su tėčiu. Pirmas jo klausimas gydytojai buvo: „Ar ji (t.y. aš) gali vairuoti?“. Labai džiaugiuosi, kad patekau pas šią specialistę – ji nuramino ne tik mano tėtį, bet ir mane, paragino ieškotis darbo. Ką aš sėkmingai jau kitą savaitę po ligoninės ir padariau. „Dabar manau, kad galėjimas pačiai valdyti savo gyvenimą man ir padėjo greičiau atsistoti ant kojų“, – teigė Dovilė.
Nors ūmios psichozės priežastys gali būti įvairios, pašnekovės nuomone, psichoterapijos metu ji suprato, kad tai, ką ji išgyveno, sukėlė itin svarbios ir reikšmingos priežastys.
„Mano atveju, tai buvo gilus dvasinis sukrėtimas dėl esminio gyvenimo pamato griūties – šeimos – iširimo, baimės prarasti vaikus, kurį itin sustiprino iškilę trauminių išgyvenimų prisiminimai dėl tėvų skyrybų. Įtakos tikrai turėjo ir prieš keletą metų tuo pačiu metu įvykęs persileidimas ir iki galo neišgyventa reali negimusio vaiko netekties patirtis. Sisteminė-fenomenologinė konsteliacinė psichoterapija, kurią lankiau, padėjo suprasti, kaip išsivystė psichotinė būklė. Dėl jos galėjau integruoti šį išgyvenimą ir suprasti, ką su juo daryti, siekiant išvengti pasikartojančių būklių, tiek man, kaip psichozę išgyvenusiam žmogui, tiek mano artimiesiems“, – apie būdą, kaip sau padėti, kalbėjo ūmią psichozę išgyvenusi moteris.
Mano atveju, tai buvo gilus dvasinis sukrėtimas dėl esminio gyvenimo pamato griūties – šeimos – iširimo, baimės prarasti vaikus, kurį itin sustiprino iškilę trauminių išgyvenimų prisiminimai dėl tėvų skyrybų.
Dovilė sako, kad šiuo metu jaučiasi gerai, jokio gydymo nereikia. Išgyventa psichozė pakeitė požiūrį į gyvenimą ir prioritetus: „Skiriu daugiau dėmesio savo psichikos sveikatai, poilsiui, pomėgiams, artimiesiems, dalyvauju Psichikos sveikatos ambasadorių veikloje. Kasdieninė rutina iš esmės nepasikeitė: kaip ir anksčiau, dirbu, rūpinuosi vaikais, namais, artimaisiais, augintiniais.“
Paklausta, ką patartų žmogui, kuris pats arba jam brangus žmogus patyrė psichozę, Dovilė pasidalino mintimis. Anot jos, svarbiausia neužsidaryti, prašyti pagalbos:
„Kreipkitės pagalbos į draugus, artimuosius, leiskite savimi pasirūpinti, drąsiai ir aiškiai sakykite, ko jums reikia – pasikalbėti, pabūti kartu, nupirkti produktų, pagaminti maistą, pažiūrėti vaikus, išsimiegoti, teisinės pagalbos, psichologo, pinigų... Vaistus vartokite atsargiai, neperdozuokite, didesnė dozė „raminančių“ labiau nenuramins, bet gali sukelti nepageidaujamą šalutinį poveikį.
Nebijokite kreiptis ir negailėkite pinigų kvalifikuotai psichoterapijai: sutaupysite metus medikamentinio gydymo, kurio jums galimai nereikia.
Turėkite prasmingą užimtumą, pomėgius, veiklas. Atraskite, kas jums padeda atsipalaiduoti. Galbūt tai muzika, šokis, laikas gamtoje, plaukimas, masažas, karšta vonia, filmas ar knyga, kt. – raskite savo veiklą.
Na ir galiausiai, patarsiu palaikyti artimus ryšius: mano patirtis rodo, kad draugo buvimas šalia, pokalbis sumažina psichinį krūvį, įtampą.“
Patardama artimiesiems, Dovilė prašė nepalikti brangaus žmogaus vieno. Anot jos, labai svarbu užtikrinti visokeriopą paramą ir atliepti pagrindinius poreikius, t.y. suteikti fizinį ir psichoemocinį saugumą, pasirūpinti, kad galimai su psichoze susiduriantis žmogus pakankamai miegotų, valgytų.
Labai svarbu, pasak pašnekovės, nekritikuoti, nekaltinti artimojo. „Neverskite daryti, ko jis nenori, tiesiog būkite šalia, išklausykite ir pripažinkite, jog bet kokie, kad ir nerealistiški jo išgyvenimai ar baimės, šiuo metu yra labai reikšmingi ir turi prasmę. Iš tiesų jie atspindi svarbius dalykus, vykstančius to žmogaus gyvenime ar šeimoje“, – sakė psichozę patyrusi Dovilė.
Gali pasireikšti tik vieną kartą
Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė psichiatrė ir psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė puikiai prisimena Dovilės situaciją. Į ją moteris kreipėsi išėjusi iš ligoninės. Pasak specialistės, kiekvienas ligos atvejis skirtingas, tačiau Dovilei iš tiesų labai padėjo tai, kad ji ėmėsi ieškoti darbo, kreipėsi pagalbos, taip pat ėmė laikytis sveikatai palankaus gyvenimo būdo. Visa tai buvo reikšmingi dalykai, padėję jai greičiau sugrįžti į įprastą rutiną ir „neatkristi“.
Pasak pašnekovės, jos praktikoje yra pacientų, kurie ūmią psichozę patyrė tik kartą. „Ūmios arba trumpalaikės psichozės atveju ligą diagnozuoti lengviau, nes net ir aplinkiniai mato, kad su žmogumi „kažkas negerai“. T.y. jo elgesys akivaizdžiai pasikeitęs. Labai dažnai po tokio psichozės epizodo žmogus atsistato per kelias dienas, savaites, mėnesius. Tačiau po to maždaug penkeri metai yra didžiausio pažeidžiamumo laikotarpis, kai yra rizika patirti naują epizodą“, – iniciatyvos „Žvelk giliau“ renginyje, kuris buvo skirtas psichozei, kalbėjo gydytoja.
Pasak jos, nors ligos priežastys gali būti skirtingos, ūmios psichozės atvejams paprastai būdingi keli svarbūs komponentai: sutrikusio elgesio simptomai, už kurių dažnai yra kliedesiai ir haliucinacijos, visa apimantis nerimas, miego sutrikimai, dažniausiai pasireiškiantys nemiga, nuotaikos sutrikimo simptomai (taip vadinamas depresinis, maniakinis ar mišrus afektas.
„Jei psichozė ūmi, suprasti, kad kažkas negerai, gali ir pats žmogus, nes paprastai jis jaučia labai didelį nerimą. Dėl to dažniausiai ir nusprendžia ieškoti pagalbos, kreipiasi į gydytojus. Tačiau, ką svarbu žinoti, tiek ūmios, tiek ir kitų psichozių atveju – kad sergantysis visiškai nejaučia kritikos. Kad geriau suprastumėte, pateiksiu pavyzdį: būna, kad psichozę išgyvenantis pacientas jaučiasi dievu. Tai, jei tu esi dievas, taip ir jautiesi – visažinis, visagalis. Dėl to gali būti, kad atmeti reikalingą pagalbą. Iš esmės – bet kokią. Ir argumentuotai ginčytis tokiose situacijose beveik nėra jokios prasmės“, – kalbėjo psichiatrė ir psichoterapeutė.
-
Brolio savižudybę išgyvenanti Vaida: „Likome su didžiule kalte, kad kažko nepadarėme“
-
Pogimdyminę psichozę patyrusi Giedrė: vos pusvalandis miego per parą, besiliejantys vaizdai, kliedesiai ir paranoja
-
Dingusį šizofrenija sergantį sūnų Donatas parsivežė iš Meksikos: atpažinti benamiu virtusį vyrą padėjo tatuiruotė
