Įskaudino žmogiškumo stoka
Pasak moters, per šią pandemiją mes visus medikus padarėme didvyriais, iškėlėme juos į padebesius, tačiau kas vyksta už uždarų durų, nepavadinsi nei didvyriškumu, nei gebėjimu parodyti elementarią žmogišką atjautą.
„Mano mama buvo išvežta su greitąja, nes dėl dusulio nebegalėjo kvėpuoti (į antro lygio ligoninę Vilniuje – red.). Kai ją pasiėmiau, negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Ligoninėje pirmiausiai pasipiktino, kodėl ji atvažiavo be sauskelnių, nors jai sauskelnių nereikia, ji nenešioja jų. Jos plaučiuose buvo prisirinkę vandens.
Kol tą vandenį nutraukė, jai uždėjo sauskelnes, o po procedūros, kuri, beje, skausminga, taip ir paliko su tuo šlapiu pampersu. Nors ji buvo atvežta visai nakčiai, niekas iš personalo nepriėjo ir nepasiūlė atsigerti vandens, apie maistą net nekalbu. Man tai – nužmogėjimo apraiška. Juk visi šie medikai turi artimuosius. Ar jie nepagalvojo apie juos?“ – svarstė pašnekovė.
Pasak jos, nuotolinės konsultacijos – dar vienas pasityčiojimas iš seno, sergančio, neprigirdinčio žmogaus. Todėl visą laiką kalba ji pati, juolab kad, pablogėjus mamos sveikatai, iš rajoninio miestelio parsivežė ją pas save namo.
Kol „pacientės“ balsas žvalus, žadami aukso kalnai
„Kai aš kalbu, iš balso atrodau sveikai, todėl ir su manimi labai žvaliai kalba. Ragina atvažiuoti, atsivežti mamą, tikina, kad paguldys į ligoninę, padarys tyrimus, gydys.
Sudedu mamai daiktus, atvežu ir sakau – čia ne aš pacientė, o mano mama. Komunikacija iš karto pasikeičia. Taigi kaip nuvažiavau su mama ir jos krepšeliu, taip ir parvažiavau. Niekas jos neguldė, nors juk ne šiaip sau kreipėmės, o todėl, kad jai labai pablogėjo sveikata.
Žadėtą tyrimą jai atliko, tačiau po jo, priešingai nei kalbant telefonu, vos gyvą ir dūstančią ją išsiuntė namo – esą kol lauksime rezultatų, važiuokite namo. Man susidarė įspūdis, kad seno žmogaus net nesistengia gydyti: supraskite, senas žmogus, ne bet kokį gydymą gali atlaikyti.
Bet tai nereiškia, kad negalima palengvinti žmogaus būklės: galima duoti deguonies, suleisti kraujagysles plečiančių vaistų, nuskausminamųjų. Namie deguonies aparato neturime. Aišku, galiu jį įsigyti, bet reikia žinoti, kokio reikia, mokėti juo naudotis, taigi vis tiek reikia medikų rekomendacijų. Kitas dalykas, kad jos tyrimai nebaigti – plaučiuose kaupiasi vanduo, bet priežastis nenustatyta.
Dabar, kai iš tiesų reikia realios pagalbos, niekaip nesuprantu, kur tie lovadieniai ir sumokėti mokesčiai prapuola ir kur yra medikų Hipokrato priesaika? – klausė moteris.
Taigi parsiveži leisgyvį žmogų namo ir ką gali padaryti? Pamaitinti, paguldyti ar pasodinti ir skausmingai stebėti, kaip jis kamuojasi. Daugiau nieko. Niekada dėl mamos neturėjau rūpesčių, ji ligoninėje gulėjo tik tuomet, kai gimdė mus su sese. Ji tikrai neišnaudojusi savo lovadienių, o visą gyvenimą mokėjo mokesčius. Aš pati taip pat juos moku, dirbdama keliuose darbuose. Ir dabar, kai iš tiesų reikia realios pagalbos, niekaip nesuprantu, kur tie lovadieniai ir sumokėti mokesčiai prapuola ir kur yra medikų Hipokrato priesaika?“ – klausė moteris.
Erika gyvena trečiame aukšte, į kurį užkopti jos dūstančiai mamai – tikras iššūkis. Kartais tai gali trukti pusvalandį. Taigi apie tai, kad ją galima vežioti į polikliniką, kur gautų jos būklę palengvinančias procedūras, negali būti nė kalbos. Vienintelė išeitis – patiems samdyti slaugytoją.
„Ar ji, visą gyvenimą mokėjusi mokesčius, nenusipelnė tų kelių dienų ligoninėje, kad jai suleistų vaistus ir ramiai, be streso, padarytų tyrimus? Tuomet jai nereikėtų tiek važinėti. Kai aš kalbuosi su medikais telefonu, man viską puikiai išaiškina, pasako, kokių reikia tyrimų, siuntimų, ką daryti, pažada priimti ir pan.
Jeigu pacientė būčiau aš, visa tai, kas žadama, kaip suprantu iš bendravimo, gaučiau. Tačiau kai pamato mano mamą, pažadai baigiasi. Mano mama bent jau turi artimuosius. O jeigu senukas yra vienišas ir gyvena kur nors kaime? Jis tiesiog paliekamas numirti, nes per nuotolinę konsultaciją įmanoma sužinoti tik bendrus, formalius dalykus. Kaip jis nusigaus iki gydytojo ar nuvyks atlikti tyrimo į didesnį miestą, nes jo miestelyje jis nedaromas?“ – vardijo Erika.
Ar ji, visą gyvenimą mokėjusi mokesčius, nenusipelnė tų kelių dienų ligoninėje, kad jai suleistų vaistus ir ramiai, be streso, padarytų tyrimus?
Didžiausia problema – paslaugos į namus
Lietuvos pacientų forumo valdybos pirmininkė Ieva Drėgvienė įsitikinusi, kad onkologinių ligų gydymo srityje diskriminacijos dėl amžiaus nėra. Nors pastaruoju metu vis stipresnė tendencija, kad jeigu gydymas gali labiau pakenkti nei padėti, jis neskiriamas, tačiau stengiamasi paciento būklę pagerinti kitomis priemonėmis.
„Dėl kitų ligų iš tiesų kartais tenka girdėti panašių istorijų. Mano manymu, tai labiausiai priklauso nuo gydytojo, pas kurį žmogus patenka, kiek jis linkęs padėti ir kiek artimieji aktyvūs šiame procese. Taip pat svarbu ir tai, ar pacientas nusiteikęs priimti pagalbą. Kartais artimieji atveža tikrai labai sunkios būklės pacientą ir tikisi, kad jam bus kažkas daroma. Bet gydytojai pasišneka su pačiu pacientu, kuris atsisako gydymo ir prašo išleisti namo, kur jaučiasi geriau.
Su paslaugomis namuose ir yra didžiausia bėda. Taip pat informacijos suteikimas artimiesiems, kuriems labai svarbu žinoti, kaip pasirūpinti savo senoliu ir jam padėti, suteikiama per mažai informacijos. Galima suprasti gydytojus, jie užsiėmę, bet ši informacija – gyvybiškai svarbi. Puikiai suprantu artimųjų baimę, kai tu parsiveži namo sunkiai sergantį žmogų, matai, kaip jis kankinasi, ir nežinai, kaip padėti ir ką daryti. Mano manymu, šioje vietoje nesuveikusi ir šeimos gydytojų grandis.
Kitas svarbus dalykas, kurio trūksta, – medicinos personalo paslaugos namuose. Pavyzdžiui, pacientas kenčia skausmą, jam sunku judėti ir atvykti į polikliniką pačiam, o skaičius, kiek kartų pas jį gali ateiti slaugytoja, yra labai ribotas, nors reikėtų, kad slaugytoja periodiškai galėtų namuose jam paimti kraujo tyrimams, pagal kuriuos gydytojas koreguotų gydymą. Tačiau gydytojų trūksta, slaugytojų trūksta, pinigų trūksta, taigi susidaro uždaras ratas“, – svarstė pašnekovė.
Pasak jos, kai kurie artimieji galėtų susimokėti už tokias paslaugas, bet net tokios galimybės nėra. Tai arba labai brangu, arba nemokama, bet neprieinama.
„Galima būtų galvoti apie kažkokį viduriuką, dalinį šių paslaugų kompensavimą. Manau, kad nemažai artimųjų tikrai sugebėtų prisidėti. Tačiau neleidžiama, nes tuomet esą diskriminuojami tie, kurie negalės prisidėti. Taip paslaugų negauna niekas“, – teigė pacientų atstovė.
Karantinas atvėrė visuomenės žaizdas
Pasak Sociologijos instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos, direktoriaus pavaduotojos administraciniams klausimams ir plėtrai dr. Sarmitės Mikulionienės, 15min GYVENIMO pašnekovės aprašytas įvykis – aiški diskriminacijos dėl amžiaus apraiška, kai sprendžiama, ar verta gydyti, atsižvelgiant į paciento amžių.
Sociologės teigimu, plačių mokslinių tyrimų medikų bendruomenėje nėra atlikta, nes ji gana uždara ir sunkiai įsileidžia ką nors iš šalies, tačiau keli nedideli tyrimai, taip pat kiekvieno mūsų asmeninė patirtis sudaro pagrindą kalbėti apie tai, kad sveikatos apsaugos sistemoje egzistuoja diskriminacijos dėl amžiaus apraiškos, kai gydytojai arba patys asmeniškai nusprendžia, arba galbūt cirkuliuoja vidiniai raštai, pagal kuriuos ribojamos paslaugos vyresnio amžiaus žmonėms.
Argi normalu, kad uždarėme vyresnius žmones tarp keturių sienų ir jau jaučiamės pasirūpinę jų saugumu?
Pavyzdžiui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba yra sulaukusi skundų dėl prevencinių patikros programų, kurios staiga pasibaigia ties 74 metų amžiaus riba, nors kuo vyresni žmonės, tuo jų mažiau, todėl jų paslaugoms tikrai nereikia daug lėšų.
„Norėčiau atkreipti dėmesį, kad koronaviruso pandemijos ir karantino laikotarpiu vyresnio amžiaus žmonėms dar labiau padidėjo rizika įvairiose plotmėse būti atskirtiems, pradedant nuo socialinių ryšių su savo artimaisiais. Visą laiką buvo neteisingai transliuojama, kad reikia laikytis socialinės distancijos, nors iš tiesų laikytis reikia tik fizinio atstumo, o socialinį solidarumą kaip tik reikia stiprinti. Argi normalu, kad uždarėme vyresnius žmones tarp keturių sienų ir jau jaučiamės pasirūpinę jų saugumu?
Taip, dėl viruso jie saugūs, bet kad numirs nuo vienatvės, tai jau nerūpi. Nerūpi nei jų dvasinė, nei socialinė būklė, nei kiek informacijos jie gauna. Prisiminkime mūsų pačių būseną pirmomis karantino dienomis. Juk mes visi jautėmės šiek tiek pasimetę, nežinojome, kas bus toliau. Vyresniems žmonėms buvo dar sunkiau susigaudyti. Todėl jie pasijuto dar labiau vieniši ir apleisti, kamuojami pagrįstų ir nepagrįstų baimių. Gerai, kad buvo pilietinių iniciatyvų ir organizacijų, kurios palaikė ryšį su jais, tačiau tikrai ne kiekvienas vienišas vyresnio amžiaus žmogus gavo tokią pagalbą.
Italijoje, kurioje buvo ypač sudėtinga situacija, buvo netgi fiksuojami atviros diskriminacijos atvejai. Kai fiziškai neužteko nei gydytojų, nei vietų ligoninėse, iš tiesų buvo bandymų rūšiuoti pacientus pagal amžių, kas sukėlė tiek mokslininkų, tiek visuomeninių organizacijų pasipiktinimą“, – pasakojo pašnekovė.
Diskriminuoti pagal amžių – vis dar norma
S.Mikulionienės teigimu, nors, atrodytų, suprantama, kad vyresnio amžiaus žmogus turi tokias pačias teises į sveikatą, gyvybę, gydymą, dėmesį kaip ir bet kuris kitas, ir niekas negali nuspręsti, kam priklauso teisė gyventi ir gauti gydymą, o kam – ne, jau trečią dešimtį pasaulyje diskutuojama, kad būtina patvirtinti vyresnio amžiaus žmonių teisių konvenciją, nes diskriminacinis požiūris į senatvę yra įsišaknijęs. O su pandemija atsirado sąlygos jam dar labiau įsitvirtinti ir plisti.
Diskriminacija dėl amžiaus mūsų visuomenėje paplitusi labiausiai, tačiau mes taip prie jos įpratę, kad net nepastebime.
„Jau kalbama apie tai, kad per karantiną galėjo padaugėti mirčių nuo kitų ligų, nes žmonės tiesiog nepatekdavo pas specialistus, prie jų neprieidavo. Juk ne visi turi tokius aktyvius artimuosius. Taigi reikia būti labai atidiems, kad neįsitvirtintų norma, jog vyresni žmonės sveikatos sektoriuje dėl vienų ar kitų priežasčių nepageidaujami. Jeigu žmogui blogai, skauda, jis turi teisę gauti tokį gydymą, koks šioje šalyje prieinamas“, – ragino sociologė.
Kalbant apie visuomenėje tvyrančią nuostata, kad seni žmonės negydomi arba gydomi ne taip dėmesingai, kaip jaunesni, pasak S.Mikulionienės, reikėtų paminėti, kad čia susipynę du kraštutinumai. Viena vertus, gydytojai per dažnai girdi nepagrįstų lūkesčių, kai žmogus ateina su penkiomis lėtinėmis ligomis, o tikisi gydymo, po kurio jaustųsi kaip sveikas. Šiuo atveju žmogus turi prisiimti atsakomybę už save, bet tam, žinom, jis turi būti apmokytas save stebėti ir valdyti savo ligą.
Kita vertus, kartais gydytojai piktnaudžiauja nesuteikdami paslaugų, nes turi išankstinę nuostatą, kad senas žmogus skundžiasi be reikalo. Ir, deja, yra sociologinių tyrimų, rodančių, kad gydytojai su ta pačia lėtine liga sergančiais skirtingo amžiaus pacientais elgiasi skirtingai. Taigi tai ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio problema.
„Vis dėlto džiaugiuosi, kad Lietuvoje jau atsiranda žmonių, kurie pastebi, kad kažkas yra negerai. Sutikite, kiekvienas iš mūsų senatvėje nenorėtume patirti tokios diskriminacijos, todėl į vyresnio žmones turėtume žiūrėti ne kaip į naštą, o kaip į lygiateisius visuomenės narius. Yra toks geras pavyzdys.
Jei bandote žmogų diskriminuoti dėl amžiaus, pabandykite toje vietoje įstatyti lytį arba rasę. Ar gydytojas kada pasakytų, kad čia yra moteris, todėl mes neskirsime jai vieno ar kito gydymo? Tačiau apie amžių taip pasakoma. Beje, diskriminacija dėl amžiaus yra mūsų visuomenėje paplitusi labiausiai, tačiau mes taip prie jos įpratę, kad net nepastebime“, – apibendrino pašnekovė.
