Druskininkietis Arminas – jaunas tėtis, auginantis 1,5 metų dukrą ir dirbantis iš namų. Tai jam leidžia draudimo tarpininko-finansų konsultanto darbas. Lankstus darbo grafikas jam tinka ne tik dėl noro kuo daugiau laiko leisti su dukra ir žmona, bet ir dėl galimybės tyrinėti save. Vyras atvirai pasakoja lankantis psichoterapiją, užsiima ir kitais saviugdos būdais. „Bandau surasti ir suprasti save, kaip veikiu, ko man reikia iš gyvenimo, kuo galiu būti naudingas šitoje žemėje“, – pasakojo Arminas.
Viena iš svarbių priežasčių, dėl ko stengiasi girdėti save – ilgą laiką jį lydintis nerimas, galiausiai virtęs panikos priepuoliais. Sunkiausiu periodu Arminas yra patyręs net kelis panikos priepuolius per dieną. Po vienos tokios dienos jis paskambino psichiatrui ir pasiprašė į ligoninę.
Į didžiulį nerimą panirdavo, kai nebesiklostydavo santykiai
„Šitą problemą, jeigu galima taip pavadinti, turiu gerą dešimtmetį. Pradžios aš neatsimenu, bet per terapijas bandau atsekti, kada galbūt buvo pirmasis panikos priepuolis, tai matau, kad jau 16–18 metų. Atsimenu vieną kartą: buvo vasaros pradžia ir man širdis ėmė labai stipriai mušti. Išsigandau ir pasakiau mamai, o ji, pridėjusi ranką prie krūtinės, pulso suprato, kad reikia pagalbos. Skubiai patekau pas šeimos gydytoją, kuris padarė kardiogramą ir išvydęs rezultatus išsiuntė į ligoninę Alytuje rimtesniam ištyrimui. Tačiau ten nieko blogo nerado“, – prisiminimu apie greičiausiai vieną pirmųjų panikos priepuolių pasidalijo Arminas.
Panašūs pojūčiai vyrą užklupdavo ir vliau, tačiau maždaug iki 21–22-ejų jis taip iki galo ir nesuprato, kas su juo vyksta. Tik tuomet suvokė, jog tai, ką jaučia, gali būti panikos priepuolis.
Panikos priepuolių simptomai gali pasireikšti skirtingai. Priežastys taip pat neretai būna individualios. „Aš esu pastebėjęs, kad man pagrindinė priežastis yra mintys, tai ką aš mąstau ir apie ką mąstau. O stipriausi smūgiai buvo po nelaimingų meilių“, – kalbėjo vyras.
Nors visuose santykiuose kyla konfliktų, dalis jų natūraliai baigiasi, tačiau Arminas neslėpė, jog kiekvienas išsiskyrimas jį stipriai paveikdavo.
Aš esu pastebėjęs, kad man pagrindinė priežastis yra mintys, tai ką aš mąstau ir apie ką mąstau. O stipriausi smūgiai buvo po nelaimingų meilių.
„Po tokių išgyvenimų visada stipriai nukentėdavo savivertė. Pradėdavau galvoti, kad esu negeras, netobulas, esu toks ir anoks. Susidaro didžiulė krūva savikritikos. Nusivertini save. Galiausiai ima kankinti nemiga, o tuomet pasirodo ir fiziniai pojūčiai: padažnėja pulsas, pradeda permušinėti širdis. Dabar žinau, kad esant dideliam nerimui tai yra natūrali organizmo reakcija – nerimas išskiria į kūną adrenaliną su kortizoliu, kuris sutrikdo širdies ritmą“, – 15min apie panikos priepuolius kalbėjo Arminas.
„Neveikdavau kaip normalus organizmas“
Paprastai per panikos priepuolius jam pasireikšdavo hipochondrijos (liguistos ligų baimės – 15min) simptomai. Kaip ir visi, patiriantys šį psichosomatinį sutrikimą, jis imdavo manyti, kad gali sirgti kokia nors rimta liga.
„Imdavau stebėti savo kūną ir galvoti: gal čia kažkas negerai, gal man su širdimi negerai, prisigalvoji visko. Tada mintys taip užsisuka, kad galiausiai atsiduri „Kardiolitoje“, – apie savo savijautą papasakojo vyriškis.
Iš tiesų nemaža dalis panikos priepuolių požymių labai panašūs į širdies smūgio, infarkto simptomus. Būtent jie ryškiausiai ir pasireikšdavo Arminui: „Mano pulsas būdavo 140–160 ir panašiai. Širdies ritmas sutrikęs – kas antras trečias dūžis netaisyklingas. Užplūsdavo karščio ir šalčio bangos, būdavo ir svaigimas. Visais atvejais aš bandydavau ieškoti pagalbos ir tai darydavau karštligiškai. Svarstydavau: „Aha, gal reikia į 112 skambinti?!“, „Gal reikia kažkur nueiti?“.
Jis prisiminė jautęs didelę gėdą dėl to, kas su juo vyksta: „Galvodavau, kas bus, jeigu pamatys, kad panikuoju?“.
Pasak jo, panikos priepuolio metu sutrikdavo visas jo kūnas. „Neveikdavau kaip normalus organizmas“, – prisiminė jis.
Kaip atskirti panikos priepuolį nuo infarkto?
- Tiek panikos priepuolio, tiek infarkto vienas pagrindinių simptomų – mirties baimė. Esant panikos priepuoliui kartu gali būti ir gilus kvėpavimas, ir dažnas širdies plakimas, ir prakaitavimas, ir netgi skausmas krūtinėje, kuris dažnai ir klaidina, skatina įtarti širdies ligas.
- Svarbu prisiminti, kad panikos priepuolio metu atsiradęs skausmas yra lokalus ir ne taip stipriai išreikštas, kaip infarkto atveju.
- Pagrindinis infarkto simptomas yra visą krūtinę apimantis skausmas (jausmas – tarsi ant krūtinės būtų didžiulis akmuo). Jis būna labai intensyvus. Dažnai žmogų išpila šaltas prakaitas, lydi ir širdies plakimas, gali būti pykinimas, vėmimas (nebūtinai visi simptomai).
- Esant panikos priepuoliui žmogui skauda ne visą krūtinę, bet konkrečią vietą. Be to, panikos priepuolio metu paprastai krūtinę duria.
- Užklupus panikos priepuoliui visada jaučiamas labai didelis nerimas, kuris dažnai neadekvatus situacijai. Jis ypač paaštrėja naktį, paryčiais, kai aplink mažiau (arba visai nėra) išorinių dirgiklių.
- Panikos priepuolio pikas dažniausiai būna praėjus maždaug 10 min. nuo priepuolio pradžios, o pasibaigia maždaug už pusvalandžio.
- Panikos priepuolis pavojaus gyvybei nekelia. Infarkto atveju į gydymo įstaigą reikėtų kreiptis per dvi valandas nuo simptomų pradžios – šios valandos vadinamos „auksinėmis“.
- Daugiau apie nerimą, panikos priepuolius ir pagalbos būdus informacijos rasite čia.
Sunkiausiais etapais jį yra užklupę net keli panikos priepuoliai per dieną: „Buvo vieną dieną net penki ir dukart teko apsilankyti Skubios pagalbos-priėmimo skyriuje.“
Patyrusieji panikos priepuolius pasakoja, kad stipriausią gėdą jausdavo, kai dėl jaučiamų fizinių skausmų kreipęsi į medikus išgirsdavo „jums viskas gerai“. Arminas patvirtina, jog tokiais momentais iš tiesų būdavo sunku. Tačiau gėda nebuvo vienintelis jausmas.
„Kai atvažiuoji tikėdamas, kad tau kažkokia apčiuopiama ir reali fizinė liga, o jos neranda, pirmiausia pradedi nepasitikėti tave apžiūrėjusių gydytojų nuomone. Galvoji: „Taigi, aš jaučiu, man tikrai kažkas negerai!“. Bet su patirtimi ateina ir supratimas, kaip mano psichika veikia mano kūną ir kokias būkles, pojūčius gali sukelti“, – sakė pašnekovas.
Ligoninėje atsidūrė, kai nebežinojo, ką daryti
Apie savo ligą atvirai pasakojantis vyras neslepia ir to, kad teko gydytis psichiatrijos ligoninėje. Lietuvoje tokia patirtis tebestigmatizuojama, todėl Arminas mato prasmę kalbėti apie tai, kad gydymas stacionare jam padėjo.
„Psichiatrijos klinikoje atsidūriau, kai man buvo visiškai blogai. Buvo labai negerai. Puikiai atsimenu tą dieną - dirbau su santechnika, Rumšiškėse įrengėme naują namą. Dirbau kartu su komanda ir visą dieną jaučiausi labai blogai. Tuo metu jau lankiausi pas psichiatrą, buvau tik pradėjęs gerti antidepresantus.
Atsimenu, sėdėjau kažkur kampe, kažką dariau, bet buvau paskendęs savo mintyse. Atrodė, nekenčiu savo gyvenimo, nekenčiu savo darbo, nesijaučiu laimingas, su antra puse nesiklosto santykiai... Prasidėjo pirmas panikos priepuolis. Po jo sekė antras – šiek tiek lengvesnis nei pirmas, bet aš pajutau, kad viskas – daugiau nebegaliu, noriu greičiau važiuoti namo, pabėgti iš čia.
Paskambinęs savo psichiatrui sakau: „Laba diena, man blogai, man labai blogai. Nežinau, ką daryti, man žiauriai blogai. Darykit ką nors.“ Psichiatras suprato ir parašė siuntimą į psichikos sveikatos kliniką Vilniuje“, – prisiminė Arminas. Į ligoninę Arminas nuvažiavo kitą dieną. Kaip pats sako – greita pagalba buvo ypač reikalinga, nes belaukiant jį buvo užklupusi dar vienas panikos priepuolis. Suvaldyti nerimo nepavyko net su vaistais: „Pamenu, verkiu ir sakau vyrams, su kuriais dirbau: „Jūs dirbkit, o man labai blogai. Nebesuprantu, kas su manimi darosi. Man reikia pagalbos.“
Paskambinęs savo psichiatrui sakau: „Laba diena, man blogai, man laba blogai. Nežinau, ką daryti, man žiauriai blogai. Darykit ką nors.“
Stacionare, įvertinę Armino būklę, medikai paskyrė medikamentinį gydymą, derinant jį su įvairiomis terapijomis, pvz., dailės ir meno terapija. Praleidęs ten mėnesį vyras į gyvenimą grįžo sustiprėjęs.
„Ten mane pastatė ant kojų. Mano patirtis tik patvirtina, kad, kai yra labai blogai, reikia ieškoti pagalbos ir nebijoti ligoninės – tai vieta, kur tau gali padėti“, – pasakojo panikos priepuolius patyręs druskininkietis.
Jis neslėpė, kad ir jį buvo užklupusios mintys, jog „įrašas“ iš psichiatrijos ligoninės gali kišti koją jo ateičiai, pvz., karjeros galimybėms.
„Buvo buvo tokių minčių tada. Bet aš esu gana drąsus vyriokas (šypsosi – 15min), todėl ligoninėje psichiatrės ir paklausiau: „Žiūrėkit, aš girdėjau, kad dėl to, kad gulėjau psichiatrijos ligoninėje, negalėsiu vairavimo teisių perlaikyti, to ir ano daryti?“ Ji pažiūrėjo į mane ir juokiasi. Sako: „Tie laikai praėjo. Vienintelė problema, jei norėsi ginklą gauti.“ Tai ne, dabar to nebėra. Tai yra senas užsistovėjęs stereotipas, kad atsidūręs psichiatrinėje turėsiu įrašų kažkokiose bylose. Nebėra taip“, – tikino Arminas.
Savo būklės neslėpė
Nepastebėti, kad kažkas vyksta su Arminu, buvo neįmanoma. Vis dėlto tikrai ne visi žmonės yra susidūrę ir geba tinkamai sureaguoti į psichikos sutrikimą ar ligą.
Nuo artimųjų Arminas neslėpė savo savijautos. Tačiau tikrai ne visi suprato ir žinojo, kaip atliepti jo poreikius.
„Mano artimieji žinojo, matė, tik galbūt ne visi suprato, kas čia vyksta. Pavyzdžiui, mano tėvas – jam nebuvo iki galo aišku. Tiesiog jis nesuvokė paties mechanizmo (panikos priepuolių – 15min) principo. Bet ir jis, ir kiti labai palaikė. Tai tikrai svarbu, nes kartais užtenka tiesiog išsipasakoti ir iškalbėti savo bėdas, baimes mamai, tėčiui, antrajai pusei, sūnui. Galbūt jie nežinos, kaip atsakyti, nes tikrai ne visi turės ką patarti, pasiūlyti. Bet užtenka išklausyti, apkabinti. Maniškiai mane stengėsi suprasti, skambindavo ir klausdavo, kaip jaučiuosi. Tikrai jaučiau jų palaikymą visą laiką“, – apie jausmą, kad nesi vienas su savo liga, ir artimiausių žmonių palaikymą kalbėjo panikos priepuolius įveikęs Arminas.
Mokslininkų teigimu, panikos priepuoliia yra gana dažnas reiškinys mūsų visuomenėje. Skaičiuojama, kad maždaug 10 proc. žmonių bent kartą per gyvenimą juos patiria. Informacijos, kaip atpažinti juos, kur ieškoti pagalbos, atrodytų, netrūksta, tačiau, portalo pašnekovo teigimu, labai svarbu ir pačiam žmogui domėtis savo būsenos priežastimis ir iki galo išsiaiškinti, jog jas lemia ne fiziologinės, bet psichinės priežastys.
„Pirmiausia, kaip ir turbūt visi, aš „googlindavau“. Vėliau man paaiškino, kad galbūt to daryti nereikėtų, nes kartais būna, jog prisiskaitai tai, ko nereikia. Aiškiausias suvokimas, kas čia yra, atėjo, kai jau daug kartų buvau pas gydytojus ir jie vis kartojo, kad „tau nieko nėra.“ Niekas nieko nerado. Iki galo suprasti, kas man yra ir ką daryti, padėjo „Youtube“ esantys vaizdo įrašai, kuriuose žmonės, turintys generalizuotą nerimo sutrikimą ir patyrę panikos priepuolius, dalinosi savo patirtimi. Kelis „youtuberius“ aš iki šiol seku“, – sakė vyras.
Jis prisiminė, kad klausydamas tų įrašų jautėsi keistai: „Atrodė, jog tas žmogus pasakoja mano istoriją! Sako: „Jaučiu tą ir tą. Nuvažiuoju pas gydytojus, o jie sako, kad nieko nėra, kad čia psichologinis dalykas. Aš pamedituoju, nurimsta protas ir man geriau pasidaro.“ Pradėjau lyginti save ir galvoti, jeigu jiems taip yra, sutampa požymiai, tai gal ir man yra panikos priepuoliai?“.
Labai svarbus momentas buvo pagautas bendrumo jausmas. „Supranti, kad ne tu vienas taip jautiesi, kad yra daug tokių žmonių, kurie jaučia tuos pačius simptomus. Kada pasijutau, jog nesu vienas, be to, gydytojai patvirtino, kad kūnas sveikas, supratau, jog problemos reikia ieškoti prote, mintyse, emocijose“, – sakė jis.
Kaip dabar gyvena?
Ar panikos priepuoliai jo gyvenime – jau praeitas etapas? Arminas purto galvą: „Nepasakyčiau taip, bet yra daug geriau. Anksčiau, būdavo, kad per dieną patirdavau net kelis. O dabar per metus ar dvejus jų būna kokie penki“, – apie savo sveikatą sakė pašnekovas.
Žvelgdamas atgal vyras sako, jog labiausiai jam padėjo tinkamai parinktas gydymas (be Vilniuje esančios privačios psichiatrijos klinikos, jis lankė ir Palangoje esantį LSMU Streso ligų dienos stacionarą – 15min), kur išbandė įvairias terapijas – teatro, meno, šokio (judesio).
„Prie viso to reikia pridėti ir asmeninę psichoterapiją ir grupinę psichoterapiją“, – papildė Arminas. Šiuo metu vaistų jis beveik nebevartoja – likęs tik vienas medikamentas, skirtas valdyti obsesines (įkyrias) mintis, kurių, pasak Armino, jis turėdavo labai daug.
Meditacijos – dar vienas dalykas, padedantis nuraminti protą. Tačiau, kaip juokauja Arminas, jis nesugeba medituoti reguliariai kasdien.
„Žmogus toks jau yra: kada jautiesi gerai, atrodo, kad nieko nebereikia. O kada jau blogai, griebiesi visko, net ir paskutinio šiaudo“, – atvirai sakė jis.
Kita vertus, kasrytinės maudynės po šaltu dušu jau tapo dienos rutinos dalimi: „Skaičiau, kad tai labai gerai žmonės, turintiems nerimo sutrikimą, nes po tokių maudynių išsiskiria labai didelis kiekis dopamino – malonumų hormono, tai padeda numalšinti stresą.“
Apie tai, kaip įveikti nerimą, valdyti stresą jis nuolat skaito, o sužinotas žinias pritaiko. „Labai gaila, bet nėra vieno dalyko, tos auksinės tabletytės, kurią išgėrus pasibaigtų viskas. Tai yra krūva reikalų, bet per tuos dešimt metų jaučiuosi gerokai paaugęs“, – įsitikinęs Arminas ir priduria, kad žino, jog padidintą nerimą greičiausiai jaus visą gyvenimą, tik išmoks dar geriau jį valdyti.
„Mano panikos priepuoliai trukdavo apie valandą, pikas – maždaug pusvalandį. Tačiau po to jausdavau ilgas „pagirias“. Dabar yra kitaip: turiu įrankius, turiu žinių, kaip valdyti, ir todėl jau galiu priepuolių trukmę sutrumpinti maždaug iki minutės dviejų. Tarkime, visai neseniai vakare, jau prieš miegą, užėjo mintis, kad „suplakė širdis, silpna pasidarė, kažkoks karštis.“ Bet supratau, kad čia panikos priepuolis ateina. Sakau žmonai, kad einu į vonią po šaldu dušu ir viskas – iš to pusvalandžio liko minutė laiko. Aišku, po to dar kurį laiką rimau, bet nurimau“, – pasidalino vyras.
Psichikos higiena naudinga kiekvienam
Arminas įsitikinęs – kiekvienam žmogui verta skirti laiko ir susitikti su savo praeitimi, panagrinėti, kas ten įvyko. „Daug žmonių nesupranta, kad tos problemos neatsirado vakar. Jos atsirado prieš daug metų, galbūt vaikystėje, paauglystėje. Kodėl aš sakau, kad psichiatrai, psichoterapeutai ir psichologai yra geras dalykas mūsų sveikimo procese? Nes mes per juos galime išsiaiškinti, kas mūsų gyvenime įvyko, kad susirgome viena ar kita psichikos liga. Kai sužinosime, koks įvykis, trauma iš praeities mus atvedė į dabartinę būseną, palengvės.
Savęs reikėtų klausti: kodėl mes turime aukščio, vandens ar kitą baimę? Kai geriau save pažinsime, galėsime susikurti tam tikrus įrankius, kurie leis greičiau pabėgti iš šitos situacijos, pvz., susitvarkyti su nerimu.
Visiems, kas dar neina pas psichologą, linkiu pradėti. Nebijokit, nueikit, yra ir nemokamų paslaugų. Su jais galite padaryti nuostabių dalykų savo gyvenime“, – sako Arminas.
