– Kaip susergama alkoholizmu, ar galima numatyti, kad žmogus turi polinkį į priklausomybę?
– Nėra vienareikšmio atsakymo, žmogus turės polinkį į priklausomybę nuo alkoholio ar ne. Nėra duomenų, kad polinkis į priklausomybę būtų tiesiogiai paveldimas, taip pat nėra nustatyta už priklausomybes atsakingo geno. Galima kalbėti tik apie epigenetiką.
Šiuo metu pasaulyje vyrauja požiūris, kad priklausomybių ir apskritai psichikos ligų atvejais didžiausią reikšmę turi ankstyvoje vaikystėje ar jaunystėje patirtos psichotraumos, kurios nebuvo deaktualizuotos.
Tokios patirtys veda prie disociacinių sutrikimų ir, jei nieko nedaroma, galiausiai žmogų gali ištikti psichozė. Priklausomybės formuojasi intervale nuo psichotraumos iki psichozės.
Jei žmogus gimė, augo ir brendo stresinėmis sąlygomis, jei jo tėvai, seneliai vartojo alkoholį ar turėjo kitokių priklausomybių, dėl to jis patyrė psichotraumatinių išgyvenimų, tai suformavo sunkesnį jausmų išreiškimą, disfunkcinį savęs ir kitų asmenų matymą, įsitikinimą, kad esu prastesnis. Tokiu atveju asmuo renkasi aplinką, panašią į jam pažįstamą – traumatinę, kur kiti asmenys vartoja alkoholį, su jais susitapatina.
Tačiau yra disfunkcinių šeimų, kur kelios kartos vartojo alkoholį, tačiau tarp šeimos narių gali būti asmuo ar asmenų, kurie alkoholio nevartos ir nekils jokių su tuo susijusių problemų. Amerikiečių psichologė Francine Shapiro teigia, kad tokiu atveju asmuo, nors ir patyrė psichotraumatinių potyrių, turėjo mentorių – patikimą bei saugų asmenį ir esant šiam santykiui, gebėjo augti ir formuotis kaip stabili, savimi pasitikinti asmenybė.
Paprastai kelias link priklausomybės prasideda tarsi nekaltai – nuo alkoholio stiklinės, dažniausiai pažįstamų asmenų rate, siekio atsipalaiduoti, pasijausti ramesniam, labiau savimi pasitikinčiam, laisvesniam.
Alkoholio keliama žala yra neigiama, net neieškant atsakymo, dėl ko tai darau, geriu.
– Kokie požymiai išduoda, pastebimi aplinkiniams, namiškiams, o gal ir pačiam žmogui, jei jis adekvatus, kad atsiranda priklausomybės nuo alkoholio problema?
– Jei žmogus yra adekvatus ir pastebi, – tai priklausomybės nuo alkoholio problemos jam nekils, jis savo rūpesčius spręs adaptyvesniu būdu.
Priklausomybė išsivysto kaip savotiškas savigydos nuo trauminių vaikystės išgyvenimų būdas, kai žmogus turi didėlių problemų su savo jausmų suvokimu bei įprasminimu.
Alkoholį vartoti žmogus pradeda būdamas blaivas. Jis žino, kas bus apsvaigus ir ką praras, kaip sugadins sveikatą, santykius, karjerą, sugriaus visą savo socialinį funkcionavimą. Nors visa tai žinodamas, jis vis viena pradeda vartoti.
Tai reiškia, kad žmogus turi tiek daug kančios savyje, kurios neįsisąmonina, ir jam atrodo, kad ta kančia lengviau suvaldoma, mažiau jaučiama išgėrus nei būnant blaiviam, nes alkoholio paveiktas žmogus mažiau bijo, lengviau toleruoja jį slegiančias problemas.
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimą priklausomybė konstatuojama tada, kai yra biologinių, psichologinių, socialinių bei teisinių šios problemos aspektų. Išgėręs žmogus sėda prie vairo tuo sukeldamas pavojų sau ir aplinkiniams, prasideda barniai šeimoje, aplinkiniai pradeda pastebėti, komentuoti, kad „reikia mažinti“.
Vienas pirmųjų ir grėsmingiausių požymių, apie kurį pasakoja nuo alkoholio priklausomi žmonės, kad jie alkoholiu gerina savo savijautą.
Dažnai prasideda somatiniai sutrikimai – sustreikuoja kepenų veikla, padidėja kraujospūdis, ryškiau sutrinka miegas. Pasitaiko, kai asmuo praranda vairuotojo pažymėjimą ar darbą, kai jame pasirodo apsvaigęs. Praeina maždaug 5 ar daugiau metų, kuriuos žmogus praleidžia rasdamas visokių pasiteisinimų, teigdamas, kad „nieko nevyksta“, „tik truputį“, „buvo sunku“ ir pan. Dažniausiai problemos egzistavimą žmogus pripažįsta tik tada, kai įvyksta kardinalūs ir gana skausmingi pokyčiai.
Vienas pirmųjų ir grėsmingiausių požymių, kurį pastebiu ir apie kurį pasakoja nuo alkoholio priklausomi žmonės, kad jie alkoholiu gerina savo savijautą slopindamai nepasitikėjimo savimi jausmą, siekdami atsipalaiduoti, „pasikrauti“ energijos.
Tai aiškus požymis, kuris signalizuoja, jog „man reikia“ kažkokios cheminės medžiagos, kad jausčiausi komfortiškai. Į tai pirmiausia ir reikėtų žmogui atkreipti dėmesį.
– Žmogus blaivus darbe, viešose vietose, tačiau išgeria namuose – kaip apibūdintumėte buitinį alkoholizmą, kokia jo priežastis, ar jis niekuo neišsiskiria?
– Buitiniam alkoholizmui būdingas ne viešas alkoholio vartojimas, tačiau tokios elgsenos priežastys nėra išskirtinės. Pirmiausia turėtume suprasti, kad alkoholis, tabakas ar bet kokia kita cheminė medžiaga yra „medikamentas“, kurio pagalba žmogus bando pakeisti savo jauseną, mąstymą, elgseną. T.y. jam netinka tai, kaip mąsto, jaučia, elgiasi būdamas blaivas.
Dažniausiai žmogus aiškina, kad alkoholio namie paragauja dėl skonio. Tačiau, tam, kad sudirgintum skonio receptorius užtenka kelių ar keliasdešimt gramų. Galima alkoholį išspjauti ir skonis bus pajaustas. Tačiau taip netinka, nes žmogui reikia apsvaigimo, o jei siekiama apsvaigimo, tai reiškia, kad nori padaryti poveikį sau, savo jausmams, elgsenai ir mąstymui.
Kokių ir kiek psichotrauminių „dozių“ žmogus yra prisirinkęs per savo gyvenimą, kiek jis jausis sutrikęs, nuo to priklausys riba, kai alkoholio vartojimas viršys saikingumą ir žmogus pradės alkoholiu „gydytis“ intensyviai.
Buitinis alkoholizmas – pradžia kelio, kuris anksčiau ar vėliau gali nuvesti į priklausomybę.
Alkoholis – aktyvi medžiaga, kuri stimuliuoja psichofizinės priklausomybės vystymąsi, nes paveikia cheminius receptorius, kurie yra dirginami ir psichotraumos metu. Panaudodamas tam tikrą cheminę medžiagą žmogus apgauna savo smegenis. Praeina maždaug 3 metai, kai po truputį vartojamas alkoholis suformuoja naujas neuronines jungtis, galvos smegenų struktūroje įvyksta net anatominiai pakitimai ir žmogus fiziologiškai tampa priklausomu.
Tam, kad normaliai funkcionuotų jo organizmas, smegenys reikalauja – „duok man tos medžiagos“, kuri iš pradžių buvo skirta tik savijautai pagerinti.
Ateina momentas, kai alkoholis tampa kaip degalai automobiliui, be kurių šis negali važiuoti, o žmogaus organizmas – nebegali normaliai funkcionuoti.
Vykdomų reabilitacinių programų metu didžiausias dėmesys skiriamas psichotrauminių patirčių deaktualizavimui ir gydymui. Prireikia 3–4 mėnesių, kai atlikdami vizualinius smegenų skenavimus pamatome pasikeitusį vaizdą, kaip kuriasi adaptyvūs, nebe disfunkciniai smegenų tinklai, keičiasi smegenų anatomija.
Tik laiko klausimas, kada žmogus vis prasčiau sujungs pradžią su pabaiga, suvoks ryšį tarp „ką padariau“ ir „ką gavau“.
– Kas susirgus, išsivysčius priklausomybei vyksta su organizmu ir psichika? Koks skirtumas tarp mažų ir didelių alkoholio dozių?
– Jei vertintume alkoholį kaip cheminę medžiagą – tai nėra jokios saugios jo dozės. Alkoholis yra toksinė medžiaga, kuri paveikia žmogaus biologiją, jis atsakingas už daugelį navikinių susirgimų. Patekęs į burną alkoholis iš karto paveikia burnos ertmę, po to – vidaus organus, dėl to gali išsivystyti liežuvio, gomurio, gerklų, stemplės, skrandžio, kasos, kepenų, prostatos, storosios žarnos onkologiniai susirgimai.
Ar vėžys vystysis, ar žmogus anksčiau numirs, priklauso nuo to, kiek šios cheminės medžiagos gauna, kiek atsparus jo imunitetas. Dėl alkoholio poveikio vystosi kepenų suriebėjimo liga, kai kepenys nustoja normaliai funkcionuoti, organizme pradeda gamintis amoniakas, o jo poveikis itin toksiškas. Dėl alkoholio poveikio kasai vystosi ūmus pankreatitas – dažna alkoholį vartojančių žmonių mirties priežastis.
Alkoholis degina skrandžio, žarnų gleivinę, todėl atsiveria opos. Dėl paveikto skrandžio ir žarnyno blogėja maisto medžiagų absorbcija, ypač B grupės vitaminų įsisavinimas, tai sukelia išties baisias Wernicke–Korsakovo encefalopatijos sindromo būsenas – žmogus praranda atmintį, ištinka haliucinacijos, koma.
Alkoholis veikia ir kraujagyslių sieneles, mat yra itin kardiotoksiškas, sukelia širdies ląstelių žūtį, jų vietą užima jungiamasis audinys ir širdis didėja. Išsivysto vadinamoji „jaučio širdis“, ypač būdinga alaus mėgėjams. Dėl širdies išdidėjimo raumuo nebegali adekvačiai atlikti savo funkcijos, todėl vystosi širdies nepakankamumas.
Alkoholis keičia žmogaus psichiką. Paveikiamos frontotemporalinės smegenų skiltys – tai kas sudaro asmenybės pagrindą, mūsų mąstymo operacinius tinklus, kur jungiame priežastį su pasekme. Tada – tik laiko klausimas, kada žmogus vis prasčiau sujungs pradžią su pabaiga, suvoks ryšį tarp „ką padariau“ ir „ką gavau“.
Dingsta psichologinių gynybinių mechanizmų pajėgumas, žmogus tampa impulsyvesnis, agresyvesnis, grįžta prie pradinių, bazinių emocijų. Kaip jau minėjau, įvyksta netgi anatominiai smegenų pokyčiai.
Sutrikus psichikai vystosi nerimas, ištinka panika, depresija, miego, valgymo sutrikimai. Jau kaip antrinis poveikis – kyla socialinių santykių krizės, patiriama dar daugiau streso. Nuo jo žmogus gelbėjasi alkoholiu nesuvokdamas, kad stresą ir paniką alkoholis tik aštrina.
– Ką patartumėte žmogui, kuriam jau susiformavęs įprotis vakare „atsipalaiduoti", koks išsivadavimo nuo priklausomybės kelias?
– Kelias daugiau ar mažiau vingiuotas, bet įdomus. Nėra būdo ar vaisto, nuo kurio šmaukš ir pasveiktum. Nes, kad šmaukšt ir susirgtum, – irgi nebūna.
Sveikimas nuo priklausomybės prasideda nuo to, kad žmogus padidina savo pastabumą. Jei kažkas iš aplinkinių – žmona, vyras, draugai – sako, kad yra problema ir jie dėl to susirūpinę, tai ir alkoholį vartojantis žmogus turėtų atkreipti į tai dėmesį. Kažkodėl, kai žmogui sakoma, kad štai dega geltonas šviesoforo signalas ir tuoj užsidegs raudonas, jis atkreips dėmesį, tačiau kai pradedami sakyti dalykai, susiję su jo polinkiu į alkoholizmą, žmogus pradeda gintis, ignoruoti, vengti pokalbio, nes „minama ant skausmingos vietos“. Kai žmogus vis dėlto atkreipia dėmesį į aplinkinių pastabas, kitas žingsnis – kreiptis į psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą.
Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko žmogus turi vienokių ar kitokių psichikos problemų yra psichotrauminiai potyriai ir kol jie nebus deaktualizuoti, tol sveikimas sunkiai įmanomas.
Kuo ankstyvesniame amžiuje pradėta išgėrinėti, kuo didesnės alkoholio dozės gautos, tuo ir jo vartojimas bus labiau išreikštas ir agresyvus.
Tačiau visais atvejais pirminiai gydymo žingsniai susiję su žmogaus trauminiais išgyvenimais, jų deaktualizavimu, jausmų ir emocijų išlaisvinimu. Tam yra įvairių priemonių ir yra įvairių krypčių psichoterapinis kelias. Jei atvejis itin sunkus, tačiau žmogus nori pasveikti, pripažįsta, kad turi problemą, bet ji tokia didelė ir stipri, kad jos įveikti nepajėgus, kartais skiriami specifiniai medikamentai, kurie padeda žmogui tapti mažiau kompulsyviam alkoholiui.
Tačiau pagrindinis sveikimo kelias yra psichoterapinės, psichosocialinės intervencijos įtraukiant patį žmogų bei jo aplinką. Vienas pirmųjų žingsnių yra anoniminių alkoholikų susirinkimai, ambulatorinė ar stacionarinė „Minesotos“ programa, reabilitacijos bendruomenės, kur žmogus išvyksta ilgesniam laikui gydytis.
Bet kokiu atveju visa atsakomybė turi tekti pačiam alkoholį vartojančiam asmeniui.
– Kaip padėti, kokie būtų patarimai namiškiams, aplinkiniams?
– Iki skausmo pažįstamas klausimas, kurio sulaukiu kiekvieną dieną. Ko gero, nėra Lietuvoje šeimos, kuri, jei ne savo, tai giminių ar draugų rate nesusidurtų su šia problema. Kaip yra pastebėjęs psichoterapeutas Ericas Berne'as, visos priklausomybės yra savotiškas psichologinis žaidimas, kuris turi pradžią, vidurį, pabaigą ir vadinamąjį atlygį.
Labai dažnai tenka matyti, kaip alkoholį vartojantis žmogus bėga, slapstosi, vengia apie tai kalbėti. Žmona ar vyras, priklausomai, kuris geria, persekioja, gaudo, bara ir t.t. Tai trunka metų metais ir niekur nenuveda, nes yra susiformavęs tipinis elgesys su žinomom pasekmėm ir žinomu rezultatu. Tai galima pavadinti dar kitaip – dramos trikampiu, kurio viename kampe yra gelbėtojas, kitame – persekiotojas, o dar viename – auka.
Kai turime priklausomą nuo alkoholio žmogų ir jis yra auka – bandome jį išgelbėti. Vedame pas gydytojus, šamanus, burtininkus, koduojam, buriam, iš visų bėdų ištraukiam, baudas sumokam, paskolas padengiam. Tačiau žmogus ima ir vėl užgeria. Tada tas, kuris gelbėjo, pereina į persekiotojo vaidmenį. Bara, pyksta, priekaištauja: „kaip galėjai“, „kiek dėl tavęs išvargau“ ir pan. Tada žmogus, buvęs aukos pozicijoje, pats pereina į persekiotojo poziciją ir atšauna: „ar aš prašiau, kad padėtum“, „tai tavo iniciatyva“, „pas blogą daktarą nuvežei, pas kitą vežk“. Vaidmenys keičiasi ir žaidimas sukasi be pabaigos.
Pirmi žingsniai namiškiams:
- Sau patiems aiškiai įsivardinti, kad gyvena namuose su priklausomu žmogumi. Tai besąlygiškai liečia ne tik alkoholį vartojantį žmogų, bet ir gyvenantį su juo.
- Kai įsivardinama, kad egzistuoja problema, toliau reikia išsiaiškinti, kiek žmogus, kuris yra priklausomas, pats suvokia problemos esmę. Jei jis nemato, kad alkoholio vartojimas yra problema, – tai pirma pagalba yra padėti jam pastebėti, kad tokia problema egzistuoja. Nes jei pats priklausomas asmuo nemato problemos, tai ir padėti jam negalime.
- Padėti žmogui suprasti, kad problema yra svarbi.
- Padėti suprasti, kad problema ne tik svarbi, bet kad ji yra sprendžiama ir iš esmės ją galima išspręsti.
- Padėti išsiaiškinti, kas yra tos problemos sprendėjas, kad jis pats ir yra sprendėjas.
- Ir jau paskutinis žingsnis – padėti išspręsti, t.y. ko reikėtų nuo alkoholio priklausomam žmogui, kad jis išspręstų tą problemą.
Labai dažnai problema pradedama spręsti nuo pabaigos – surandame gydytoją, gabename pas jį vartojantį asmenį ir pan.
Elgesys, kai žmogus problemos nemato, o artimieji bando ją spręsti už jį, yra žalingas. Žmogus kaip gėrė, taip ir gers.
Pirmiausia, kiekvienas turi įsivardinti: kas aš esu, kur esu, su kuo gyvenu ir kad turi problemą. Kaip paradoksaliai skambėtų, tačiau už kitą žmogų nieko spręsti ir daryti nereikia. Bet kokiu atveju visa atsakomybė turi tekti pačiam alkoholį vartojančiam asmeniui.
Pateiksiu alegorinį pavyzdį: artimieji turi būti kaip švyturys, kuris mirksi nepriklausomai koks oras, kokie laivai plaukioja jūroje. Kai laivas atplaukia į uostą, jis turi laikytis tvarkos ir išpildyti tam tikrus reikalavimus, sumokėti uosto mokesčius ir pan., tam, kad galėtų uoste pasilikti. Jokiu būdu švyturys negali eiti į jūros gilumą ieškoti pasimetusio laivelio, nes tokiu atveju ir laivas be švyturio paskęs, ir pats švyturys subyrės.
Atsakomybė visada turi tekti pačiam alkoholį vartojančiam žmogui. Klaidinga galvoti, kad jis ko nors negali padaryti ir kad esu daugiau galintis, pranašesnis nei tas, kitas žmogus.
Reikia nubrėžti labai aiškias ir, svarbiausia, įgyvendinamas ribas, galima pasakyti, jog galėsi padėti, tačiau padaryti – išgyti nuo priklausomybės – turės jis pats. Nereikia žmogaus persekioti ar barti, bet nereikia ir pataikauti, o leisti suprasti, kad esi šalia, kad jis tau rūpi ir kad gali jam padėti, tačiau pats alkoholį vartojantis žmogus turi pasakyti, kokios pagalbos jis nori.
15min turinio projektas „Rinkis gyvenimą“ iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
