Šiandien kovojant su epidemija, vienintelis ginklas – izoliacija. Visa pažanga ir technologijos sumenksta ir galiausiai tenka imtis senovės graikų naudotos praktikos, kadangi Hipokratas vienas pirmųjų kalbėjo apie keturiasdešimties dienų periodą, kurio metu izoliuodavo ūmia liga sergantį ligonį.
Tokia pavienių ligonių izoliacija buvo reglamentuota viduramžių pradžioje: 549 m. Bizantijos imperatorius Justinianas išleido įsakymą, pagal kurį grįžtantieji iš kraštų, kuriuose siautė epidemijos, turėjo būti izoliuojami. (Šiandien tokios izoliacijos būtinybė ne visiems valdžios atstovams akivaizdi...).
Barškutis perspėdavo apie ligonį
Karantino terminas, kildinamas iš italų kalbos žodžio quaranta –keturiasdešimt – tiek paprastai trukdavo izoliacijos laikotarpis. Kodėl būtent toks dienų skaičius, nėra visiškai aišku: vieni tai aiškina krikščioniška simbolika (gavėnios laikotarpis trunka keturiasdešimt dienų), kiti kildina iš senovės graiko Hipokrato metodo.
Izoliacija buvo nepakeliama gyventojams ne tik psichologiškai, bet ir ekonominiu aspektu: izoliavus miestą, imdavo trūkti maisto produktų.
Viduramžiais Europoje iš pradžių taikytas karantinas pavieniams apsikrėtusiems ligoniams, pavyzdžiui Prancūzijos karalius 1321 m. oficialiu įsakymu paskelbia, kad raupsuotieji turi būti atskiriami nuo bendruomenės, apgyvendinami toliau nuo miesto, jiems drausta keliauti, o išėję į gatvę, turėjo nešiotis barškutį, kad aplinkiniai iš toli galėtų girdėti besiartinantį ligonį.
Po juodojo maro epidemijos maro baimė vertė imtis apsisaugojimo priemonių, miestai, pavojaus atveju, pradėjo izoliuotis nuo svetimšalių. Pirmieji kolektyvinę izoliaciją pradėjo kroatai: 1377 m. Dubrovnikas atsisakė priimti svetimšalius, prie miesto krantų stovėjusius prekybinius laivus, kurie turėjo išlaukti trisdešimt dienų netolimoje saloje ir tik po to galėjo prisišvartuoti.
Tais pačiais metais Venecija, nemažai nukentėjusi nuo maro epidemijų, svetimšaliams laivams įvedė keturiasdešimties dienų karantiną. Sausumos miestai greitai perėmė šią praktiką, tačiau karantinas nebuvo labai veiksmingas, kadangi dažniausiai įvedamas tik epidemijos pike ir, kai tik liga aprimdavo, buvo nutraukiamas vadovaujantis ekonominėmis paskatomis.
Karantinas ne visada buvo veiksmingas dar ir dėl to, kad daug žmonių tiesiog pabėgdavo, pernešdami ligą į kitus miestus. Izoliacija buvo nepakeliama gyventojams ne tik psichologiškai, bet ir ekonominiu aspektu: izoliavus miestą, imdavo trūkti maisto produktų.
Epidemijai suvaldyti – ir 27 km siena, ir kariuomenė
Ilgą laiką kova su epidemijomis buvo miestų valdžios problema, tačiau nuo XVII a. pabaigos epidemijų kontroliavimas tapo nacionaliniu klausimu, valstybės centralizuotai pradėjo spręsti sanitarines problemas – sveikata tapo nacionalinės svarbos objektu.
Tai galime matyti 1720 m., kai prie Marselio miesto pietų Prancūzijoje krantų prisišvartavęs laivas iš Rytų, į miestą atnešė marą. Laivo įgula buvo izoliuota nedidelėje saloje, tačiau atplukdyti prabangūs audiniai buvo iškrauti, o su jais – ir blusos, nešusios marą. Epidemija išsiplėtė už miesto ribų po visą Provanso regioną, jai sustabdyti buvo pastatyta 27 kilometrų ilgio siena, kurią saugojo kariai tam, kad pabėgėliai neperneštų maro į kitus regionus. Toks, iš pažiūros, drastiškas metodas, padėjo suvaldyti epidemiją.
Laivo įgula buvo izoliuota nedidelėje saloje, tačiau atplukdyti prabangūs audiniai buvo iškrauti, o su jais – ir blusos, nešusios marą.
Tiesą pasakius, kariuomenė dažnai buvo pasitelkiama epidemijoms suvaldyti. Pavyzdžiui, Austrijos imperijoje (1730–1880 m.) kariai, saugoję epidemijų paliestas ir izoliuotas teritorijas, turėjo teisę šauti į bandančius pasprukti. O štai 1821 m. Barselonoje siaučiant geltonajai karštinei, Prancūzija pasiuntė trisdešimt tūkstančių karių tam, kad šie saugotų pasienį su Ispanija ir į šalį neprasiskverbtų liga. Tokios priemonės gyventojus vertė kilti ir priešintis, kadangi jautėsi įkalinti savo pačių valdžios.
1830 m. bandant apsisaugoti nuo choleros epidemijos plitimo Vakarų Europoje, daug kur buvo įvestas karantinas, miestai izoliuoti, o prie jų sienų pastatyta kariuomenė. Toks metodas atnešė efektyvių rezultatų, pavyzdžiui, Sardinijos sala (1835–1836 m.) liko nepaliesta choleros epidemijos: kariai budėjo prie salos krantų, neleisdami jokiam laivui prisišvartuoti, bet kuris, bandęs praeiti šią apsaugą, rizikavo gyvybe.
Tačiau tokios priemonės sukėlė agresijos protrūkius, žmonės nerimavo net tik dėl epidemijos, bet ir dėl karių, grėsminga akimi saugojusių juos karantine.
Nepaisydavo gydytojų rekomendacijų
Priešintasi ne tik karantinui, bet gydytojų metodams. Kaip pavyzdį galime paminėti Rusijos imperiją: Volgos regione Saratove, siaučiant choleros epidemijai, gydytojas, norėdamas sudeginti cholera apsikrėtusių pacientų namus ir taip sustabdyti ligos plitimą, buvo nužudytas besipriešinančios minios.
Arba dar vienas pavyzdys: laivo įgula, bijodama likti izoliacijoje, atsisakė gydytojo apžiūros, grasindama kapitonui išmesti jį už borto, jei šis paklus karantinui. Prevencinės priemonės nuo choleros, kaip rankų plovimas ar vandens virinimas, keldavo darbininkų ir valstiečių nepasitenkinimą; jie manė, kad epidemija – tai Dievo siųsta bausmė už nuodėmes, ir jokios priemonės neišgelbės.
Į klausimą, ar karantinas gera strategija kovoje su koronavirusu, galėsime atsakyti dar negreitai, tačiau viena aišku – karantinas buvo vienintelė strategija ne tik dėl to, kad neturime vakcinos, bet dar ir todėl, kad buvome nepasiruošę tokiai epidemijai.
Šiandienos situacija – tai vienas iš momentų, kai dabartis nutiesia tiltą į praeitį, kur mūsų protėviai išgyveno ne vieną karantiną, bet ir dar daug baisesnių dalykų...
Vilma Losytė yra doktorantė, studijuoja senovės istorijos doktorantūrą Tulūzos universitete Prancūzijoje.
