Jums tenka daug keliauti, esate išbandęs daugybę skirtingų pasaulio virtuvių, kurios dažnai didžiuojasi savo autentiškumu ir vietoje užaugintais produktais. Ar vietinių produktų tendencija, jūsų nuomone, yra pastebima ir Lietuvoje?
Mano nuomone, lietuviams labai svarbi būtent vietinė produkcija – daržovės, vaisiai, uogos, mėsa. Pažįstu daug žmonių, kurie skiria tam didžiulį dėmesį. Šiuo metu pasaulyje populiari tendencija, vadinama „Nuliniu kilometru“. Pagal ją gyvena ir dirba tiek restoranai, tiek patys žmonės. O idėja tokia, kad produktai turi būti atvežami iš kuo arčiau, o geriausia – jei atstumas yra nulinis. Kitaip tariant, restoranas arba žmogus pats turi daržą ir užsiaugina tai, ko reikia arba perka viską iš arti įsikūrusių, vietinių verslų. Tokia yra ir mūsų siekiamybė. Kai lietuviai apsipirkinėja, matau, kad stengiasi rinktis lietuvišką produktą ir žiūri, kad jis nebūtų per daug apdorotas, atvirkščiai – kuo natūralesnis.
Esate gatvės maisto kavinės Merkinėje įkūrėjas. Ar joje gaminamiems produktams renkatės vietinę produkciją, pavyzdžiui, ekologiškai užaugintą smulkių vietos ūkininkų?
Taip, mes stengiamės kurti kuo trumpesnę maisto grandinę, kurioje visi produktai būtų vietiniai ir kuo arčiau užauginti. Turime santykį ir su ūkininkais, ir su įvairiais augintojais. Pavyzdžiui, tiesiai iš rinkėjų gauname voveraites, vos joms pasirodžius.
Žinoma, gaminame ir egzotiškus tailandiečių ar vietnamiečių virtuvės patiekalus, kuriems naudojame tam tikrus ingredientus bei prieskonius, kurių negalime patys užsiauginti Lietuvoje, tačiau pagrindinės patiekalo sudedamosios dalys, tokios kaip mėsos sultinys ar jaučio uodega, vis tiek yra lietuviški.
Prekybos tinkle „Rimi“ pirkėjai dažnai ieško būtent Lietuvoje užaugintos produkcijos, ji žymima specialiu „Tiesiai iš Lietuvos“ ženklu. Ar jūsų kavinės lankytojams svarbu, kad maistą gamintumėte iš vietoje užaugintų produktų?
Tikrai taip. Jie mums dažnai siūlo ir primena, kad reikia remti savo krašto augintojus ir ūkininkus, o mes jų klausome. Sezoniškumas čia taip pat labai svarbus. Savo kavinėje gaminame tokį desertą, kurį vadiname „Vimbldono desertu“. Jam naudojamos braškės, kurios atsiranda panašiu metu kaip ir vykstantis Vimbldono teniso turnyras. Tai – pasaldinta plakta grietinėlė su citrinos rūgštimi ir uogomis. Šis skanumynas yra pagrindinis desertas varžybų metu, tuo pačiu – Lietuvoje jį gaminame ir mes. Štai toks simbolinis sezoniškumo pavyzdys.
Kaip manote, ar naudodami vietinius produktus galime kartu kurti ir burti bendruomenę?
Taip, žmonės pastebi ir džiaugiasi, kai yra įdarbinami savi, ir jauni, ir vyresnio amžiaus vietiniai žmonės. Į mūsų veiklą įsitraukia ir vietinė miestelio bendruomenė, pavyzdžiui, pas mus prekiauti ateina keramikai. Srautas didelis, tai žmonės, turbūt, jaučia tą bendruomeniškumą.
Bendraujame su miesto muziejumi, rekomenduojame atvykstantiems aplankyti pasivaikščiojimo takus, vietines įžymybes. Vyksta abipusė nauda. Mano nuomone, dėl įvairių priežasčių bendruomenės Lietuvoje daug metų buvo apnykusios, o dabar jos kuriasi, buriasi, stiprėja. Mane labai džiugina šis procesas. Bendruomenė ir turėtų būti pagrindinis variklis bet kurioje vietovėje. Dėl jų atsiranda įdomių iniciatyvų, žmonės yra linkę kartu kurti, bendrauti. Tai – labai svarbu.
Kokių vietinių produktų jūs visada vežatės į keliones? Kaip į šiuos produktus reaguoja užsienyje?
Keliaudamas visada pasiilgstu grikių. Tai – užsienyje retas patiekalas, išskyrus gal tik Rytų Europos regioną, tad visada jų pasiimu su savimi, kai keliaujame automobiliu. Pasaulyje grikiai kai kur net laikomi delikatesu. Kiekvieną dieną galėčiau juos valgyti, man jie niekaip nenusibosta.
Kartą Japonijoje gaminau vėdarus. Ten buvo tokia kavinė, kurioje rinkdavosi žurnalistai ir, kai atvykdavo koks svečias iš kitos šalies, darydavo teminį vakarą bei gamindavo kokį nors tradicinį patiekalą. Aš nutariau gaminti vėdarus ir įsivaizduokite – skridau į Tokiją, o mano lagamine keliavo vakuumuotos žarnos, džiovinti baravykai, silkė, pomidorų padažas ir lietuviška grietinė. Šis patiekalas buvo didelis pasisekimas, kurį labai gyrė vietiniai. Galvoju, kad galbūt jie tik iš mandagumo man taip sako, tačiau jie prieštaravo ir pasakojo, kad prieš savaitę pas juos buvo atvykę bulgarai, tai jų maisto liko daug, o mano vėdarus suvalgė visus.
Baravykai, apskritai, pribloškė japonus. Jeigu turėsite progą – būtinai vežkitės lietuviškų džiovintų baravykų į Japoniją. Be to, japonai valgo kone šviežiausią žuvį pasaulyje, bet paragavę mūsų lietuviškos silkės sakė, kad mums labai pasisekė, jog savo šalyje turime tokios skanios žuvies.
Koks yra jūsų mėgstamiausias lietuviškas ingredientas?
Jie dažnai keičiasi. Aš stengiuosi daug domėtis vietinėmis žolelėmis, man patinka nuo seno Lietuvoje augantys tradiciniai prieskoniai, pavyzdžiui, labai mėgstu čiobrelį. Mėsai ir padažams jis ypatingai tinka ir suteikia išskirtinį skonį. Žinoma, mėgstu ir čiobrelių arbatą. Žiūriu, kas tuo metu auga ir žydi aplink, tada džiovinu ir viską pasiruošiu. Mano namai kaime nukabinėti visokiausiomis žolelių šluotelėmis kaip pas kokį raganių.
Lietuviška virtuvė yra neatsiejama nuo lokalių ir sezoninių produktų. Ar jie pasižymi geresne kokybe ir skoninėmis savybėmis?
Mes esame labai švari, ekologiška šalis. Gal kartais užauginti produktai neturi geros prekinės išvaizdos, bet jos ir nereikia. Svarbu, kad obuolys yra tikras ir neturi neaiškių priedų. Manau, kad mes valgome labai kokybiškus produktus ir jiems skiriame labai daug dėmesio.
Skaniausia mėsa, kokią kada nors esu valgęs, man buvo Argentinoje. Ten galvijai yra ganomi pampose, laukinėmis sąlygomis, bet mūsų ūkininkai jaučių bandas taip pat gano pievose ir jų mėsa niekuo nenusileidžia tai iš Argentinos. Puikūs pas mus yra ir vištų kiaušiniai.
Kaip bebūtų, svarbiausia yra tai, kad kokybiškas maistas pas mus nesunkiai pasiekiamas, nes yra šalia. Parduotuvėse galime rinktis arba pigesnį, arba brangesnį, bet vietinį ir tikrai gerą bei kokybišką produktą.
Kodėl jūs rekomenduotumėte rinktis vietinius produktus? Kokią naudą tai turi tiek vietiniams gamintojams, tiek bendrai mūsų šalies ekonomikai?
Esu įsitikinęs, kad svarbu remti savus žmones. Čia viskas susiję – ir bendruomeniškumas, ir skonis, ir sveikata. Bet kuris mitybos specialistas arba gydytojas visada rekomenduos valgyti kuo daugiau savų, vietinių užaugintų produktų, o ne atgabentų iš toli.
Šis tekstas yra „Rimi“ lokalumo mėnesinio projekto dalis. Kaip kiekvienas galime palaikyti vietinį verslą ir padėti augti Lietuvai kviečiame skaityti čia.
