– Papasakok, koks buvo tavo kelias iki vaisiavalgystės? Kodėl nusprendei tapti vaisiavalgiu?
– Visi klausia šio klausimo, bet aš nepasirinkau juo tapti! Tuoj paaiškinsiu. Prieš pusmetį, plačiai atvėręs automobilio langą, važiavau namo į kaimą. Tąkart pasirinkau lėtesnį kelią per miškus, kuris man patinka labiau. Važiuodamas giliai kvėpavau gaivų orą ir visai nenorėjau valgyti (kas man buvo keista, nes buvau nevalgęs jau kokias 5 valandas).
Pirmą mėnesį valgiau nemažai datulių ir avokadų – kietesnio maisto su daugiau kalorijų, kad kūnas pamažu pereitų prie vaisių.
Netikėtai atėjo mintis: „Hmm, niekada gyvenime dar nepraleidau dienos be maisto, kažin kaip jausčiaus?“ Ši mintis pasirodė labai įdomi, todėl paspaudžiau jai „Taip“ ir pasirinkau pažiūrėti, kiek be didelių pastangų kūnas gali išbūti nevalgęs ir negėręs ir kaip jis jausis.
Tad dvi paras išvis nieko nevalgiau ir negėriau ir per tas dvi paras, vis dar dažnai, kaip anksčiau, vaikščiojau į tualetą, tačiau pilvas buvo visiškai tuščias! Be to, tai, kas išeidavo, neatrodydavo labai patraukliai... Atėjo kita mintis: „Nežinojau, kad aš toks purvinas viduje.“ Niekada nebuvau susimąstęs, kad taip labai (nors jau buvau veganas pusmetį).
Po dviejų parų intuityviai pajaučiau, kad šis eksperimentas jau turi baigtis ir galiu pradėti kažką vėl valgyti, tačiau kai pažiūrėjau į makaronus ar košę, kuriuos dar valgydavau prieš porą dienų, jie atrodė visiškai netinkamai ir šlykščiai – sunkiai. Taip išėjo, kad namuose neturėjau nieko, ką jausčiau ir, būdamas toks „tuščias“, norėčiau į save įsidėti, išskyrus apelsinus, tad išsispaudžiau sultis.
Atėjo mintis: „Gal man gerti tik įvairias sultis nuo dabar ir pamiršti kietą maistą?“ Intuityviai pajaučiau, kad ne, dar nesu tam pasiruošęs, ir kūnui reikia kieto maisto. Tad sėdau prie kompiuterio ir pradėjau internete ieškoti galimybių. Radau vaisiavalgystę (vaisiavalgiais vadinami tie žmonės, kurių bent 75 proc. suvartojamų dienos kalorijų sudaro vaisiai ir daržovės; dar gali būti riešutai ir sėklos, tačiau Rytis jų nevalgo. – red.), kurią protas ir širdis iškart priėmė kaip labai logišką ir tinkamą. Tad tai buvo vienintelis variantas, kuris man tiko ir vis dar tinka, ir aš šio pasirinkimo nepadariau – taip tiesiog įvyko. (šypsosi)
– Kokia buvo vaisiavalgystės pradžia, kaip atrodydavo tavo pusryčiai, pietūs, vakarienė, užkandžiai? Kaip jautėsi kūnas, kokios buvo emocijos? Kas buvo sunku?
– Padaręs nemažą paiešką apie vaisiavalgystę, naudojau sukauptas žinias ir savo intuiciją. Pirmą mėnesį valgiau nemažai datulių ir avokadų – kietesnio maisto su daugiau kalorijų, kad kūnas pamažu pereitų prie vaisių. Kai esi vaisiavalgis (bent jau aš), nebeturi tokių akimirkų kaip pusryčiai, pietūs, vakarienė ar užkandžiai. Kaip pavyzdys būtų laukinis gyvūnas, kuris vaikšto po laukus ar mišką ir ieško maisto. Suvalgęs, ką rado, jis eina toliau ir vėl ieško kito maisto kitur. Noriu pasakyti, kad aš valgau dažnai ir visą dieną, bet ne po tiek daug, kad galima būtų sakyti, kad čia atskiri pietūs. Vaisiai visada po ranka arba kuprinėje ir kai kyla noras – mėgaujuosi jais.
Manau, kad druska ir prieskoniai yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės priklausomi nuo mėsos, žuvies ir panašių dalykų.
Kūnas jautėsi labai gerai nuo pat pirmos savaitės. Galbūt porą mėnesių jis buvo silpnesnis, bet dabar, po pusės metų, jaučiuosi kasdien vis stipresnis ir energingesnis. Dėl vidinės detoksikacijos kartais vykdavo „emocijų lietus“, be jokios priežasties pradėdavau verkti arba juoktis, bet tai būdavo retai ir trukdavo vos kelias sekundes. Dabar viskas stabiliau.
Sunku nebuvo niekada. Mano širdis ir protas pasirašė tam 100%, todėl nekildavo net minčių, kad tai ne man ar reikia grįžti. Niekada negrįšiu prie kepto maisto, greičiau nieko nebevalgysiu visai.
Dar noriu pridurti, kad pirmuosius du mėnesius į salotas berdavau druską, tačiau jai pradėjus keistai „graužti“ burną ir lūpas, mečiau. Praėjus porai savaičių nuo šio pokyčio, atrodo, mano skonio receptoriai įgavo supergalią – visi vaisiai ir daržovės tapo 5 kartus skanesni negu anksčiau. Tai buvo kažkas neįtikėtino.
Manau, kad druska ir prieskoniai yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės priklausomi nuo mėsos, žuvies ir panašių dalykų. Niekas nevalgytų mėsos be jokių prieskonių. Aš tikrai nebūčiau jos valgęs. Dabar salotas pagardinu tik citrina arba išvis nieko nededu.
– Ar kartais jauti alkio jausmą, pilvo pūtimą ar kitus nemalonius pojūčius dėl vaisiavalgystės?
Dėl vidinės detoksikacijos kartais vykdavo „emocijų lietus“, be jokios priežasties pradėdavau verkti arba juoktis, bet tai būdavo retai ir trukdavo vos kelias sekundes.
– Alkio nejaučiu niekada ir ne vien dėl to, kad valgau dažnai, bet ir dėl to, kad išmokau atsiskirti nuo savo minčių, kurios sako „aš alkanas“. Jeigu ant šios reklamos nespaudžiu „taip“, nesijaučiu alkanas. Tai gan paprasta.
Pilvą pučia tada, kai kartais dar susimaišo netinkami vaisiai ar daržovės. Kuo toliau atskiriu, ko nemaišyti, tuo mažiau pūtimo.
Kiekvieno organizmas unikalus, ir pamažu turiu atrasti savo sistemą, kaip „dėti“ vidun maistą, kas kiek laiko ir kokį. Tai užtrunka laiko ir tam pasitelkiu jausmą, kaip jaučiuosi pavalgęs, derindamas su intuicija.
– Ar pasiilgsti picų, lazanijų ar kito maisto, kuris nebūtų vaisiai ar daržovės?
– Jeigu atvirai, kartais pasiilgstu picos. Bet šis pasiilgimas yra tik likusi nostalgiška istorija, kaip būdavo smagu su draugais kartu valgyti picą. Tai daugiau emocijos prisiminimas, kurią sukūrė draugai, valgydami su manimi picą, o ne pati pica.
Man vis dar patinka kepto maisto kvapas, tačiau man kvapas ir pats maistas yra du skirtingi dalykai, du skirtingi pojūčiai. Niekada nebedėčiau į save to, kas nesukurta žmogui. Šiuo atveju picai sakau „viso geriausio“ ir daugiau nebesusitiksim, bet tikriausiai dar kurį laiką mėgsiu tave „įkvėpti“.
– Kaip reagavo į tokį sprendimą tavo aplinka – šeima, draugai, antroji pusė?
– Visiems buvo įdomu, ar aš mesiu šį mitybos būdą, o jeigu ne, kas iš to išeis. Tiems, kas mane pažįsta, esu gyvas pavyzdys kažko „keisto“ ir neįprasto, nors šiuo metu man tai pats paprasčiausias ir normaliausias dalykas. Jų mityba man atrodo keista, hehe. (juokiasi)
– Sakai, kad „tai, kas miršta nuskynus, arba tai, kas skirta pratęsti gyvybei (visos sėklos), mano manymu, nėra tinkama valgyti žmogui“. Kodėl taip manai? Turi tiesioginį to patyrimą?
– Neturiu atsakymo, kuris galėtų tai pagrįsti, ir neliepiu niekam nebevalgyti sėklų ir panašiai. Tai labiau pojūtis, kuris yra empatiškas gamtai ir jos augalams. Taip tiesiog jaučiasi vidumi.
Vienintelis dalykas, ką galėčiau pridurti, yra tai, kad geriausia pasitikėti savo liežuviu ir valgyti tai, kas skanu natūraliai. Jeigu riešutus arba saulėgrąžas reikia pakepinti ar pasūdyti, kad jos taptų skanios, tai kažką gali reikšti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Žaliavalgystė klaipėdietei sugrąžino tikrąją sveikatą. Gydytojos dietologės komentaras
– Kaip manai, kaip tai, ką mes valgome, lemia mūsų energijos kiekį, mūsų emocijas ar gal net mūsų charakterį?
– Jeigu į „Ferrari“ įpiltum dujų, kaip tai lemtų jo važiavimo kokybę? Yra posakis „esi tai, ką valgai“. Gali įsivaizduoti, kad parduotuvėje nusiperki vištienos, ją išsikepi, įsidedi į lėkštę. Žiūri į ją ir žadi valgyti. Čia esi tu, o čia yra vištiena. Tuo momentu, kai įsidedi ją į savo burną ir praryji – ji tampa tavimi, tavo kūno dalimi. Šiuo atveju tu tampi viščiuku! Aš renkuosi būti sultingu ir saldžiu… (juokiasi).
Teisingai valgant vaisius (nevartojant daug riebių vaisių, tokių kaip avokadų) mano maisto virškinimas skaičiuojamas minutėmis, o ne valandomis ar net dienomis kaip anksčiau. Tai yra labai greit! Niekada nebesijaučiu sunkus ir persivalgęs ir net nebeatsimenu, ką reiškia taip jaustis. Gyvas maistas yra geriausi degalai žmogaus kūnui, kuris suaktyvina visas jo „arklio galias“ ir grąžina aiškumą apie save, gyvenimą ir kitus. Taip pat išgydo kūną (kas jame užteršta) ir grąžina jį į natūralų buvimą. Atsisveikini su visomis ligomis ir tabletėmis.
– Kas pasikeitė tiek tavo viduje, tiek išorėje, kai pradėjai valgyti tik vaisius ir daržoves?
Aš gyvenime nesutikau daug mokslininkų, kurie galėtų pasigirti savo nepriekaištinga sveikata ir ilgaamžiškumu, dėl to pasitikiu savo vidumi ir intuicija, nes visi atsakymai, ko man reikia, yra čia, manyje.
– Sunku priskirti apdovanojimus apie mano vidų tik vaisiams. Be abejo, tai dalis vidinių pokyčių, tačiau šią mitybą laikau savo sąmonės pasekme.
Yra du būdai, kas gali nutikti. Pasikeičia tavo sąmonė bei gyvenimo matymas, ir kūnas privalo tapti lengvesnis, kad paneštų šį pokytį šioje fizinėje realybėje; arba keisdamas savo kūną tu pakeiti savo sąmonę, ir ji dėl to išskaidrėja. Man tinka pirmas variantas, nes, kaip jau sakiau, vaisiavalgystė tiesiog nutiko.
Kalbant apie išorę, yra labai daug dalykų, kas nutiko su mano kūnu. Tiesiog šiandien išvardinsiu 10:
- Pagražėjo akių „spindėjimas“;
- Pagerėjo rega, matymas tapo aiškesnis ir ryškesnis;
- Pašviesėjo oda ir pagerėjo jos kokybė (dingo spuogai, karpos);
- Savaime susitvarkė sausgyslės trauma;
- Stipriai pasitempęs nugaros apačią darant pritūpimą su svoriu (pirmą dieną sunkiai vaikščiojau), kūnas išsigydė maždaug per 4 dienas. Analogiška trauma nutiko kitam žmogui, ir jis gydėsi 3–4 mėnesius;
- Numečiau apie 4–5 kg svorio (toksinų ir skysčių, kurių mano kūnui nereikėjo);
- Niekada nebesijaučiu persivalgęs ir sunkus (nebent 10 min. po didžiulio 2 kg salotų puodo;
- Nebereikia ir nebesinori gerti vandens ar arbatos;
- Pagilėjo kvėpavimas;
- Jėga niekur nedingo. Atvirkščiai – jaučiuosi dar stipresnis ir gražesnis sau. Padarau daug daugiau planko ir atsispaudimų negu anksčiau.
– „Facebooke“ minėjai pakankamai daug teigiamų pokyčių, kurie įvyko tau tapus vaisiavalgiu. Visgi sveikos mitybos specialistai, gydytojai, dietologai žmonėms to tikrai nerekomenduoja – jie pataria valgyti viską, na, daugiau šviežių vaisių ir daržovių, mažiau mėsos, miltinių, tačiau jie sako, kad mums reikia įvairiausių medžiagų. Kaip atsakytum į šį argumentą? Juk iš vaisių ir daržovių, žiūrint moksliškai, žmogus negauna visų reikiamų vitaminų, mineralų ir naudingųjų medžiagų?
– Yra jėga ir žinojimas, kas yra aukščiau mokslo ir visų nustatytų visuomenės normų. Neturiu nieko blogo prieš mokslą ir tai, ką jis atranda (aš pats mėgstu analizuoti ir ieškoti atsakymų), tačiau matau jį kaip labai naują sritį žmogaus egzistavimo laiko linijoje ir ši, dar šviežia, bendrai pasklidusi informacija, kad reikia valgyti tą ir tą, kad būtum sveikas, man nėra tiesa.
Jeigu noriu būti laimingas, einu pas žmogų, kuris atrodo labai laimingas, ir paklausiu jo, ką daryti, kad galėčiau tapti laimingas taip pat. Jeigu noriu būti sveikas, einu pas žmogų, kuris atrodo labai sveikas ir tiesiog šviečia, ir paklausiu jo, ką daryti, kad tapčiau sveikas kaip jis. Ši analogija paaiškina mano matymą.
Aš gyvenime nesutikau daug mokslininkų, kurie galėtų pasigirti savo nepriekaištinga sveikata ir ilgaamžiškumu, dėl to pasitikiu savo vidumi ir intuicija, nes visi atsakymai, ko man reikia, yra čia, manyje. Tiesiog nebetikiu jokiais žmogaus limitais ir trūkumais.
Yra mokslininkas Douglas N. Grahamas, kuris kalba ir paaiškina vaisiavalgystę iš detalios mokslinės pusės – man labai patiko jo knyga „80/10/10“.
Be to, asmeniškai žinau nuostabų žmogų, kuris nieko nevalgo ir negeria jau apie 8 metus (pranavalgis), ir dauguma mokslo aparatų su juo neveikia, nes to žmogaus kūnas veikia visiškai kitaip negu įprasta mūsų visuomenėje.
– Kaip tavo valgymo įpročiai (vegetarystė, veganystė, vaisiavalgystė) keitėsi su tavo sąmonės, sąmoningumo kitimu?
– Papasakosiu istoriją apie tai, kaip tapau vegetaru. Jaučiu, kad tai įdomiausia.
Jeigu į „Ferrari“ įpiltum dujų, kaip tai lemtų jo važiavimo kokybę? Yra posakis „esi tai, ką valgai“.
Maždaug prieš trejus metus mano aplinkoje buvo nemažai vegetarų, ir vis nesuprasdavau, kaip jie gali nevalgyti mėsos. Juk jos reikia kūnui būti stipriam?!
Aš turėjau didelį užsispyrimą ir daug pasirinkimų darydavau iš proto, kad gyvenimas būtų dar „kietesnis“, tad nusprendžiau vieną dieną tapti vegetaru. Po šio sprendimo eidamas į kavinę varvindavau seilę į žmones, kurie valgo kepsnį ar žuvį, ir neleidau sau net pagalvoti apie tai, nes juk aš nusprendžiau!
Nelabai dar žinojau, kuo pakeisti mėsą, tad valgydavau daugiau bandelių ar vegetariškų picų. Svarbu išlikt vegetaru!
TAIP PAT SKAITYKITE: Vegetarinė mityba padėjo šiauliečiui įveikti hipertenziją. Gydytojos dietologės komentaras
Taigi… Šiuo nauju mitybos būdu išgyvenau mėnesį ir pratrūkau, daugiau nebegalėjau ištverti, ir kūnas reikalavo mėsos ar žuvies. Vėl tapau mėsavalgiu.
Po poros mėnesių į mano rankas pateko viena knyga, kurią skaitydamas susigraudinau daug kartų, ji labai palietė mano vidų. Tai būtų keista knyga daugumai žmonių, bet man tai buvo lyg „namai“. Po šios knygos mano širdis ir protas tiesiog nebenorėjo valgyti mėsos ir žuvies savaime, be jokių pastangų ar klausimų, ir aš tapau vegetaru.
Gal po metų vėl pradėjau valgyti žuvį, bet po dviejų mėnesių mečiau ją visam laikui ir nebenorėjau jos niekada. Tai buvo lyg „neužbaigti reikalai“.
Po metų vegetariškos mitybos pradėjo atkristi produktai, tokie kaip varškė ar pienas. Jie keitėsi į ryžių ar avižų pieną ir t. t. Pamažu tapau veganu – ir štai šiandien valgau tai, apie ką yra šis straipsnis.
Noriu pasakyti, kad viskas, kas nuspręsta protu, nėra tikra, ir kūnas nuo to anksčiau ar vėliau kentės. Pajautus norą kažką pakeisti iš vidaus, tam padeda visa visata.
– Kaip manai, ar sąmoningas žmogus gali valgyti mėsą, sūrį – na, visus tuos produktus, kurie ne vaisiai ir daržovės?
– Žinoma. Kiekvienas žmogus unikalus ir kiekvienas čia turi sau skirtą misiją.
Mano asmeniniam gyvenimo būdui ir gyvenimo tikslui jaučiu, kad kūnas turi būti kuo švaresnis. Bet niekam nelinkiu tapti vaisiavalgiu perskaičius šį straipsnį, jeigu nėra tokio jausmo iš vidaus.
Niekam nelinkiu tapti vaisiavalgiu perskaičius šį straipsnį, jeigu nėra tokio jausmo iš vidaus.
Sąmoningas žmogus žino, kad jis nuostabus toks, koks yra dabar, šią akimirką, ir jam visiškai nieko netrūksta. Jis neprojektuoja savo laimės į tai, kad pakeitęs mitybą ar gyvenimo būdą taps laimingesnis. Ne. Jis jau būdamas visiškai pilnas ir laimingas renkasi, kas jam patinka ir kur jis nori keliauti toliau savo kelionėje. Jeigu jis mėgsta mėsos skonį, jis džiaugiasi ja. Jeigu jis nemėgsta mėsos, jis džiaugiasi vaisiais ar daržovėmis. Pirmiausia – sąmoningumas. Visa kita – tik papildinys prie gyvenimo kokybės ir trukmės kūnui.
– Kokiems žmonėms rekomenduotum vaisiavalgystę, o kokiems ne?
– Nerekomenduoju jos niekam. Rekomenduoju tik į savo dabartinę mitybą pridėti kiek įmanoma daugiau šviežių vaisių ir daržovių per dieną negu dabar. Tai jau pakeis labai daug ir padarys „magiją“ savaime. Ir tada gyvenimas pats išsiskleis į tą pusę, kuri tinkamiausia kūnui ir širdžiai.
Mitybos specialistės Eglės Saulevičienės komentaras:
„Nei dietologas, nei mitybos specialistas niekuomet nepalaikys mitybos, kurioje nėra maistinių medžiagų balanso.
Tokia mityba yra nevisavertė, o tai jau gali būti priskirta ir badavimui. Todėl tikrai gali išsivystyti mitybos nepakankamumas, po to jau ir endokrininiai bei medžiagų apykaitos sutrikimai.
Geras maitinimosi racionas yra tada, kada jame yra ir gyvūninės kilmės, ir augalinių baltymų, kuomet naudojami tam tikri gerųjų riebalų šaltiniai – riebios žuvys, sėklos, riešutai, taip pat ir sudėtiniai angliavandeniai – grūdai bei greitai pasisavinami angliavandeniai – vaisiai, daržovės, įvairios skaidulos.
Kuo mūsų mitybos racionas įvairesnis, tuo daugiau gauname mūsų organizmui reikalingų vitaminų ir mikroelementų – jie svarbūs geram organizmo funkcionavimui, sveikatai.
Mityba, paremta vaisiais ir daržovėmis, yra mityba tik angliavandenių pagrindu. Nors jie ir nėra blogieji ir yra gero raciono dalis, tačiau ta ir esmė, kad jie tėra reikiamo raciono maža dalis. Žmogaus, mintančio tik vaisiais, racionas yra išties siauras, tokia mityba yra nevisavertė, o tai jau gali būti priskirta ir badavimui.
Todėl tikrai gali išsivystyti mitybos nepakankamumas, po to jau ir endokrininiai bei medžiagų apykaitos sutrikimai. Sutinku, kad vaisiuose ir daržovėse yra daug mikroelementų bei vitaminų, juos valgyti būtina, tačiau geriausia, jei vaisius įtrauksime kartą per dieną, o daržovės, jei lydėtų bent pora pagrindinių valgymų, pavyzdžiui, pietus ir vakarienę, būtų labai gerai. Visuomet prisiminkime, kad tinkama mityba yra ta, kuri subalansuota.“
