– Ne kartą esate prasitaręs, kad geriau nepirkti vandens, supilstyto į plastikinius butelius, o buityje naudoti indus iš senų, patikimų medžiagų. Kodėl jums plastikas kelia nepasitikėjimą?
– Kai sukuriamos kokios nors naujos medžiagos, kurių gamtoje nėra, labai sunku pasakyti, kaip jos skyla, kaip veikia žmogų, nedideliais kiekiais patekusios į organizmą. Kai tokios medžiagos kuriamos, stebima, kaip į jas reaguoja laboratoriniai gyvūnėliai, vėliau žmonės, tačiau tas stebėjimas vyksta kelerius metus. O kas vyks su žmogumi, į kurio organizmą 20–30 ar daugiau metų patenka maži tų medžiagų kiekiai, taip ir nežinome.
Gali būti kaip toje patarlėje – „lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Nėra kokių nors šimtaprocentinių įrodymų, kad plastikiniai indai, teflonu dengti paviršiai kenkia žmogaus sveikatai – jeigu jų būtų, savaime aišku, šios medžiagos būtų draudžiamos, vis dėlto abejonės kirba.
Štai, tarkime, kokie nors vaistai vartojami ilgus metus, o po kurio laiko paaiškėja, kad jie turi tokį pašalinį poveikį, kuris anksčiau nebuvo pastebėtas – tuomet vaistai išimami iš apyvartos.
Būna ir taip, kad ištiriama medžiaga pasirodo saugi, tačiau po kažkiek metų, atsiradus geresnei technikai bei patobulėjus technologijoms, paaiškėja, kad vis dėlto ji išskiria žmogui nesaugių medžiagų, apie kurias nieko nebuvo žinoma.
Saugiausia naudoti indus, pagamintus iš laiko patikrintų medžiagų: stiklo, nerūdijančio plieno, medžio.
Reikia nemažai laiko, kad suprastume, kaip kuri medžiaga veikia žmones. Galime ir į istoriją pažvelgti. Kitados buvo aliuminiai, variniai puodai, vandentiekio vamzdžiai iš švino – prireikė kelių šimtų metų, kol buvo pastebėta, kad varis sukelia kepenų ligas, kad apsinuodijus švinu pažeidžiama nervų sistema.
Tuomet šias medžiagas pakeitė kitos, kurios gyvuoja dar pernelyg trumpai, kad jų poveikis būtų šimtu procentų ištirtas.
Tad neabejotinai didžiausia tikimybė, kad saugiausia naudoti indus, pagamintus iš laiko patikrintų medžiagų: stiklo, nerūdijančio plieno, medžio. O štai su keraminiais indais jau reikia elgtis atsargiai. Kol jie yra nepažeisti, be įtrūkimų, galima sakyti, yra saugūs, tačiau kadangi keramikos gamyboje naudojamas švinas, atsiradus net ir nedideliems įtrūkimams, į organizmą patenka šios nuodingos medžiagos.
Esu skaitęs straipsnį apie JAV diplomatų šeimą, kuri atvykusi dirbti į Meksiką, nusipirko brangius, senovinius keraminius indus. Po kažkiek laiko visa šeima apsinuodijo švinu – labiausiai nukentėjo vaikai. Taigi, nors atitinkamos tarnybos ir tikrina, ar kenksmingos medžiagos nepatenka į rinką, galima įsigyti ir nesaugių indų mugėse, kitose šalyse ar pan.
Dar pamenu, kai rinkoje pasirodė plastikiniai puodeliai, kuriuose buvo galima šildyti vandenį, tačiau gana greitai išaiškėjo, kad šildoma plastmasė patenka į vandenį, ir tie puodeliai buvo uždrausti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vaikų neurologė: „Prašymas valgyti už katytę, už močiutę yra vaiko prievartavimas“
– Mūsų vaikai nuo pat kūdikystės yra apsupti plastmasės: valgo iš plastikinių indų, žaidžia plastikiniais žaislais. Jie atrodo saugesni – mažylis negali atkąsti ar sudaužyti puodelio, nesusižeidžia pirmą kartą į rankutes paėmęs plastikinį peiliuką. Mamos plastikiniuose buteliukuose šildo pieną. Ši medžiaga jau įaugusi mums į kraują – išties sunku būtų pakeisti ją, tarkime, stiklu.
– O man atrodo – vertėtų. Yra ir saugių stiklinių buteliukų, lėkštučių, kurios dūžta ne taip jau ir lengvai. Aišku, kaip minėjau, plastikiniai indai yra tikrinami, stebima, ar šildant iš jų neišsiskiria toksinės medžiagos. Vis dėlto yra tikrinamos tik žinomos medžiagos, o tų, apie kurių egzistavimą nieko nežinome, tačiau jos gali išsiskirti šylant plastmasei, nėra kaip ir patikrinti.
Kontrolės aparatų jautrumas taip pat nėra iki begalybės jautrus, tarkime, jis gali surasti adatą šieno kupetoje, tačiau jeigu toje kupetoje bus tik pusė adatos – jau nepastebės. Bet koks nedidelis kenksmingos medžiagos kiekis neatrodo pavojingas, tačiau kai ji į organizmą patenka nuolatos, jau klausimas, ar ateity nesukels sveikatos problemų. Tad aš išties turiu abejonių, ar plastikas ir kitos palyginti neseniai atrastos medžiagos yra saugios, nors jos ir leidžiamos naudoti.
Bet koks nedidelis kenksmingos medžiagos kiekis neatrodo pavojingas, tačiau kai ji į organizmą patenka nuolatos, jau klausimas, ar ateity nesukels sveikatos problemų.
Niekas negali 100 procentų patvirtinti, kad tai saugu, jeigu tą saugumą ištirti yra ganėtinai keblu. Todėl ir manau, kad vaikai neturėtų būti maitinami ar girdomi iš plastikinių indų. Kai pamatau žmones, perkančius vandenį plastikiniuose buteliuose, pagalvoju – geriau jau gertų tiesiai iš čiaupo.
Plastikas, teflonas, laikomi šaltai ar vėsiai, neišskiria tiek daug pašalinių medžiagų, kiek išskiria kaitinami. Štai, tarkime, jau įrodyta, kad palaikius geriamąjį vandenį plastikiniame butelyje, įkaitintame iki 60 laipsnių temperatūros, mes gersime toksines medžiagas, praskiestas vandeniu. Manau, visai realu, kad vasarą automobilyje paliktas mineralinio buteliukas ir įkaista iki tokios pavojingos temperatūros.
Nerekomenduočiau šildyti maisto plastikiniuose induose, net jeigu naudojimo instrukcija tai leidžia, nes kuo aukštesnė temperatūra, tuo didesnė tikimybė, kad dalis plastiko pateks į maistą. Todėl ir vandenį verta pirkti supilstytą į stiklinę tarą, antraip, koks skirtumas, gersime jį iš plastikinio buteliuko, ar iš balos.
Beje, panašiai kaip į šilumą plastikas reaguoja ir į riebų arba rūgštų maistą, tad, manau, iš bėdos galima plastikiniuose induose šaldyti maistą, bet niekur kitur jų nenaudoti. O jeigu pirksite, rinkitės bespalvius plastikinius indus, mat spalvai išgauti gali būti naudojami įvairūs metalai.
– Manot, šiais laikais esame pajėgūs išsiversti vien su keliomis, laiko patikrintomis medžiagomis: stiklu, medžiu ir nerūdijančiu plienu?
– Galime bent jau bandyti. Štai kaip tik šiandien skaičiau mokslinį straipsnį, kad plastiko dalelės patenka į žmogaus organizmą iš plastikinių šaukštų, pjaustymo lentelių, kaitinamų indų ir pan. Manau, kad verta netampyti liūto už ūsų ir jų atsisakyti. Ko jau ko, bet plastikinę pjaustymo lentą pakeisti medine nėra sudėtinga, kaip ir plastikinį virdulį metaliniu.
Mūsų virtuvėse dar yra ir teflonu padengtų keptuvių – jos yra skirtos tik maisto šildymui ant nedidelės ugnies ir saugios tik tol, kol nėra įbrėžimų. Kaitinti tokios keptuvės visiškai netinka – jeigu tuščią keptuvę paliktume ant ugnies, ji nuodytų mus savo skleidžiamais garais. Aišku, niekas nesusirgs nuo vieno karto, tačiau jeigu tie kartai kartosis – klausimas, kaip atsilieps sveikatai. Kancerogeninės medžiagos lėtai, bet sistemingai dirba savo darbą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vaikų neurologė R.Maciulevičienė apie kūdikių masturbaciją: „Tai išties panašu į epilepsijos priepuolį“
– Indų mados keičiasi panašiai, kaip ir maisto. Kaip manote, po kiek laiko plastikiniai indai dings iš mūsų virtuvių?
– Sunku pasakyti, tačiau prieš 10 metų žinojome mažiau kenksmingų medžiagų, kurias įkvepiame ar suvalgome, negu dabar. Dar po 10-ies metų galime išgirsti apie naujas medžiagas, sukeliančias tam tikra ligas. O ligų, kylančių dėl neaiškių priežasčių, daugėja; viena jų – autizmas. Šiuo metu jis tarsi epidemija, tiek daug autizmu sergančių vaikų niekada nebuvo, o priežastis iki šiol nėra išaiškinta. Kas žino, ar maistas ir indai, iš kurių jį valgome, nėra dėl to kalti.
Po 10-ies metų galime išgirsti apie naujas medžiagas, sukeliančias tam tikra ligas. O ligų, kylančių dėl neaiškių priežasčių, daugėja; viena jų – autizmas.
Plastikinius indus palyginčiau su genetiškai modifikuotu maistu – mes dar neturime tiek patirties, kad teigtume, jog tai didžiulis blogis, bet vis dėlto geriau rinktis tą maistą, kurį valgė mūsų seneliai ir proseneliai, patikrintą per kartų kartas.
Tas pats pasakytina ir apie indus – aš renkuosi nerūdijančio plieno, stiklo ir medžio, nes jų saugumu esu labiau tikras. Kaip minėjau, kalbu tik hipotezėmis, tvirtų įrodymų neturiu, tačiau manau elgiuosi tinkamai.
Tiesa, prisiminiau dar vieną straipsnį, skaitytą gal prieš 10 metų apie Italijoje įkurtą mokslinį miestelį, kuriame dirba įvairių sričių specialistai. Ten yra ir chemijos mokslo institutas, kuris tyrinėja maistinės plastmasės pašalinį poveikį žmogaus sveikatai – jau vien faktas, jog tyrimai nėra nutraukti, vis dar vyksta, rodo, jog toli gražu dar nežinome visos tiesos apie šią medžiagą.
