Ko gero, jokia kita tema nerastume tiek daug straipsnių, tinklaraščių, įvairiausio plauko mitybos ekspertų pasisakymų. Tokioje informacijos gausoje pasimesti paprasta kaip nepažįstamame miške. Jos prisiskaitę žmonės atsisako mėsos, grūdinių produktų, pieno, kol galų gale pakenkia savo sveikatai arba tampa priklausomi nuo sveikos mitybos. Koks iš tiesų yra sveikas maistas? Ką valgyti, kad kuo mažiau sirgtume, pasakoja doc. med. dr. Vaidotas Urbonas.
– Vis dažniau atrodo, kad žmonės pamišę dėl sveiko maisto paieškų. Socialiniuose tinkluose gausu įvairių grupių, propaguojančių vienokią ar kitokią mitybą. Vienų nariai aršiai pasisako prieš mėsą, kitų – prieš angliavandenius, o iš tiesų panaršius po sveikos mitybos propaguotojų grupes ir tinklaraščius tampa visiškai neaišku, kas tas sveikas maistas ir ką valgyti? Juolab kad ir gydytojų rekomendacijos kas kiek laiko keičiasi.
– Sveikos mitybos rekomendacijos kas kiek laiko keičiasi, tačiau iš tiesų nei vienas žmogus, nei vienas mokslininkas iki šiol nežino, koks maistas yra sveikiausias. Yra tik nuomonės, nuostatos, kurias suformuoja pseudomokslas arba mokslas, o ištirti ir nustatyti, kas iš tiesų yra sveika – be galo sudėtinga. Kiekvienas mūsų gali pateiki kokį nors pavyzdį iš savo artimos aplinkos.
Tarkime, kieno nors močiutė visą gyvenimą valgė lašinius, sulaukė šimto metų, buvo nutukusi, tačiau aktyvi ir šviesaus proto. Kitas atsakys, kad ilgiausiai gyvena vegetarai ir gali pateikti pavyzdžių. Pavienių atvejų yra labai daug, o pačią maitinimosi sistemą labai sudėtinga nustatyti, nes kiekvienas esame labai individualus ir tie maisto produktai, kurie vienam tinka, visiškai netinka kitam.
Tarkime, yra vaikų, kurie visiškai nevalgo mėsos, nors tėvai yra visavalgiai ir medicina nesugeba atsakyti į klausimą, kodėl mažųjų organizmas nereikalauja mėsos. Aišku viena, kad negalima versti valgyti to produkto, kurio vaikas kratosi. Tad mes, gydytojai, negalime griežtai nurodyti žmogui, ką valgyti, galime tik patarti nepulti į kraštutinumus.
Pats organizmas taip pat nepasufleruoja, koks maistas yra sveikas, kuris mums padės, o kuris pakenks. Būtų idealu jausti, kad štai negaliu valgyti mėsos, nes nuo jos susirgsiu vėžiu. Deja, mes nesame tobuli ir neatsirinksime sveiko maisto įsiklausę į savo organizmą. Neatsirinksime jo ir prisiskaitę begales mitybos ekspertų teorijų.
– Natūralu, kad kiekvienas mūsų norime kuo ilgiau išlikti sveikas, neatsidurti mirtinos ligos patale, todėl ir ieškome pačių sveikiausių maisto produktų. Bet pasiskaičius įvairius straipsnius kartais atrodo, kad jau nieko valgyti neįmanoma. Visas maistas užterštas, nekokybiškas, nenatūralus. Ar tikrai maistas kaltas dėl pačių baisiausių žmonijos ligų?
– Labai sunku atlikti kokybiškus tyrimus, ar tikrai maistas yra kaltas dėl vėžio, kurio žmonės labiausiai bijo ar kitų ligų. Nes mes ne tik valgome, bet dar ir turime vienokį ar kitokį gyvenimo būdą. Štai vienas nevengia taurelės, rūko, kitas dirba pavojingomis sveikatai sąlygomis, per mažai juda ar pan. Tad vien tik maisto kaltinti sukėlus mirtinas ar lėtines ligas, neįmanoma.
Esu įsitikinęs, kad žmogui kenkia ne tiek konkretus maistas, kiek jo priedai ir, be abejo, tara, kurioje maistas laikomas. Būtent iš plastiko, teflono ir kitų sintetinių produktų į organizmą patenka nemažai kenksmingų maisto medžiagų.
Kas iš to, jeigu žmogus valgys tik, jo manymu, sveiką maistą, bet laikys jį netinkamoje taroje. Kenksmingų medžiagų, kurias nė nenutuokdami „suvalgome“ yra visur – pasėliuose, maisto pramonėje, dezinfekcinėse priemonėse, maisto prieduose, dėl kurių produktai ilgai išlieka švieži.
Kas iš to, jeigu žmogus valgys tik, jo manymu, sveiką maistą, bet laikys jį netinkamoje taroje.
Maistas, nuo pat jo auginimo pradžios iki tol, kol patenka ant stalo gali būti užterštas šimtais kenksmingų medžiagų ir tuomet jau nesvarbu, valgysim užterštas salotas ar mėsos kepsnį – vis tiek sau pakenksime. Todėl ir neįmanoma kategoriškai kaltinti vien maisto dėl visų žmonijos bėdų, o „sudirbti“ ar išaukštinti galima kiekvieną produktą. Net ir cukrų, kuris pagrįstai laikomas blogiu, bet daug ir intensyviai sportuojančiam žmogui jis gali padėti staigiai atsigauti po treniruotės arba nenualpti hipoglikemijos ištiktam judriam vaikui.
Nežinau, ar kurioje nors gyvenimo srityje yra tiek daug ekspertų, kaip kad mitybos. Štai žmogus pabando kokią nors dietą, apie kurią perskaitė interneto platybėse, pradeda jos laikytis, pamato, kad jam tinka arba įsiteigia sau, kad tinka, ir ima rašyti tinklaraštį. Po kurio laiko, žiūrėk, jau ir valgymo ekspertu tampa, atranda savo pasekėjų.
Tačiau paklaustas, kas gi vertingo jo propaguojamuose maisto produktuose, sugeba atsakyti tik tiek, kad juose daug maistinių medžiagų. Kokių konkrečiai, kuo jos naudingos žmogaus organizmui – išvardinti negali. Tad išties nenuostabu, jog žmonėms tampa vis sudėtingiau atsirinkti, kuri informacija yra teisinga, o kuri iš piršto laužta. Juolab kad, kaip minėjau, ir patikrinti, ar tikrai dėl visų žmogaus sėkmių ir nesėkmių kaltas maistas, labai sunku.
– Kartais žmonės negalėdami atsirinkti, kuris maistas pats sveikiausias, mėtosi, ieško to paties tinkamiausio mitybos būdo, kol galų gale patenka tarsi į pinkles. Rodos, niekas jų nedžiugina, niekas nedomina tik maistas. Pastebėjote tokią tendenciją?
– Tikrai taip. Ir tokių žmonių, kurių visos mintys sukasi tik apie mitybą, daugėja. Jiems neįdomūs nei pasaulio įvykiai, nei graži gamta už lango ar vaikų pasiekimai. Vienintelis tikslas yra sveika mityba. Šie žmonės labai sielojasi, jeigu, tarkime, maisto skaidulų suvartoja 20 gramų tą dieną, o reikėjo suvartoti 35 gramus.
Nenuostabu, jog žmonėms tampa vis sudėtingiau atsirinkti, kuri informacija yra teisinga, o kuri iš piršto laužta. Juolab kad, kaip minėjau, ir patikrinti, ar tikrai dėl visų žmogaus sėkmių ir nesėkmių kaltas maistas, labai sunku.
Pasižada sau, kad kitą dieną suvalgys daugiau tų skaidulų, kad tik išlaikytų reikiamą proporciją. Arba suvalgo gabalėlį mėsos ir sielvartauja, kad užsiteršė žarnynas. Tokia priklausomybė sveikam maistui vadinama ortoreksija – tai liga, nes žmogus valgo ne tam, kad gyventų, o gyvena, kad valgytų. Įdomus faktas, kad į kraštutinumus labiau linkę yra išsilavinę, inteligentiški žmonės.
Paprastai jie daugiau dirba sėdimą darbą, daug skaito ir pasiduoda įvairiausioms sveikos mitybos srovėms. Tuo tarpu fizinį darbą dirbantys žmonės neturi kada mąstyti, ar šiuo metu valgo labai sveiką produktą, ar mažiau sveiką. Jie dirba raumenimis ir atėjus laikui privalo gerai pasisotinti, kad galėtų toliau dirbti.
– Esate vaikų gydytojas gastroenterologas. Kaip reaguojate į tėvų eksperimentus su vaikais – juk tėvai pasiūlo vaikui tą patį maistą, kurį patys valgo. Ir nebūtinai tokį, kokio mažajam reikia?
– Mane labiausiai piktina, kai žmonės paskaito apie kokį nors stebuklingą mitybos būdą, susižavi juo ir vadovaudamiesi tomis ypatingomis dietomis maitina savo vaikus. Arba tiesiog neleidžia vaikui valgyti tų maisto produktų, apie kuriuos perskaitė, kad gali sukelti vėžį, tačiau neįsigilino, kad tyrimai atlikti su suaugusiais, ne su vaikais.
Negalima vaikams riboti maisto, maitinti ribotais maisto produktais, mat mažas vaikas nėra miniatiūrinis suaugęs, kuris gali sau leisti eksperimentuoti, atsisakyti tai mėsos, tai angliavandenių, tai pieno, kiaušinių ar pan. Vaikas yra augantis organizmas, kuriam reikia visiškai kitokios iš maisto pasisavinamų medžiagų dozės.
Tarkime 4-erių metų vaikui būtina tokia pati su maistu įsisavinamų vitaminų dozė, kaip ir suaugusiam arba dar ir didesnė. Galbūt tėvams tinka jų pasirinktas maitinimosi būdas, tačiau vaikui reikia visai kitokių medžiagų, nes jis dar tik auga, formuojasi jo nervų sistema, daugėja ląstelių. Tad labai patarčiau visiems tėvams neeksperimentuoti su vaikais. Patys lai valgo tai, ką mano esant tinkama, tačiau vaikas turėtų valgyti visavertį, įvairų maistą.
– Ką valgyti patariate savo pacientams, bičiuliams? Kokį maistą rinktis patartumėte mūsų skaitytojams?
– Niekada nesakau savo pacientui: valgyk tą ar aną maistą, nes nežinau tos vienintelės tiesos, kuris maistas ar maitinimosi būdas yra šimtu procentų sveikas. Galiu tik rekomenduoti. Mano manymu, reiktų valgyti kuo įvairesnį ir ekologišką maistą, nes tikiu, kad visi priedai, atsidūrę jame, kenkia labiau už patį produktą. Dar laikausi principo valgyti vietinį maistą, nors ir nėra labai daug įrodymų, kad būtent savoje šalyje užaugintas maistas yra mums labiausiai tinkamas, sukeliantis mažiau alergijų ar kitų sveikatos problemų.
Labai patarčiau visiems tėvams neeksperimentuoti su vaikais. Patys lai valgo tai, ką mano esant tinkama, tačiau vaikas turėtų valgyti visavertį, įvairų maistą.
Štai, tarkime, kiviai yra vienas labiausiai alergizuojančių produktų visoje Europoje, tačiau Naujojoje Zelandijoje, kur jie auga šimtmečiais, nėra laikomi alergenu. Nuo jos netoli esančioje Australijoje, į kurią kiviai buvo užvežti, taip pat sukelia žmonėms alergiją. Tam, kad žmogus prisitaikytų prie kokio nors naujo maisto produkto prireikia 30–50, o gal net ir 100 metų.
Žarnyno ląstelės atpažįsta maistą, kurį valgė mūsų proseneliai, seneliai, ir su juo nekovoja, tačiau jeigu paragausime visiškai naują produktą, su kuriuo mūsų protėviai nebuvo susidūrę, organizmas gali elgtis dvejopai: nuspręsti, kad jis geras ir įsisavinti, arba priešingai, priimti kaip blogį ir kovoti.
Antruoju atveju ir prasideda alerginės organizmo reakcijos, autoimuninės ligos. Tad, mano manymu, saugiausia valgyti šimtmečius nepakitusius maisto produktus – neperdirbtus, be cheminių medžiagų, įvairių priedų. Tai pasakytina ne tik apie augalus, bet ir įvežtinių gyvulių mėsą. Tokios štai mano rekomendacijos: rinktis kuo švaresnį, ekologiškesnį, įvairesnį maistą, kurį valgė ištisos mūsų šalyje užaugusios kartos.
