– Vos pradėjus kalbėtis užsiminėte, kad norite papasakoti apie karantiną ir jo poveikį vaikams bei paaugliams. Kaip sumažėję socialiniai kontaktai, nuotolinis mokymasis ir kiti su karantinu susiję dalykai paveikė moksleivius?
– Jau kurį laiką bendravimas daugiausia vyksta virtualioje erdvėje. Dėl to vis daugiau vaikų ir paauglių jaučiasi atsiriboję nuo draugų, šeimos. Kaip patys pasakoja, dažniausiai sėdi užsidarę kambaryje, į lauką išeina tik pavedžioti šuniuką ar pasportuoti kur nors netoli namų. Retas, kuris aktyviau bendrauja su šeima, kartu kur nors aplink namus važinėja. Didžiąją laiko dalį jie tiesiog būna vieni. Kai klausiu apie jausmus, jie pasakoja, kad „man nuobodu“, „nejaučiu džiaugsmo“, „neturiu ką veikti“, „pavargstu nuo to sėdėjimo uždaroje erdvėje“. Taip jausdamiesi jie ieško būdų, kaip pakelti nuotaiką, praskaidrinti savo niūrią realybę. Todėl, nesuvokdami pavojaus, griebiasi narkotinių medžiagų. Dažniausiai, pasak paauglių, jie vartoja kanabinoidus, t. y. rūko „žolę“, arba sintetinius stimuliatorius: tabletės, miltelius (juos traukia per nosį, maišo su vandeniu ir geria).
– Paaiškinkite, kaip karantino metu, esant visiškai ribotiems išoriniams kontaktams, namuose sėdintys paaugliai sugeba įsigyti narkotinių medžiagų?
– Iš platintojų jų kontaktus gauna per pažįstamų pažįstamus. Tačiau man šiuo atveju įdomiausias pats įsigijimo mechanizmas – noriu juo pasidalyti, kad tėvai atkreiptų dėmesį. Labai dažnai tėvai, kurių vaikams nustatome žalingo kvaišalų vartojimo diagnozę, sako, kad dabar, per karantiną, jų vaikai niekur neina – tik išveda šunį arba pabėgioja lauke. Be to, kadangi pamokos vyksta nuotoliniu būdu, kišenpinigių jie negauna. Tai iš kur turi pinigų ir gauna narkotikų? Atrodytų, kad to neturėtų būti. Tačiau yra. Pats procesas vyksta taip: kadangi vaikas eina į lauką (sportuoti ar tiesiog pasivaikščioti), todėl tėvų prašo nupirkti jam naują striukę, kedus, kuprinę, gertuvę, gal naują mobilų telefoną, ausinuką – gana brangius daiktus. Vėliau vaikas visus juos parduoda internetu.
Patys paaugliai sako, kad einant į mokyklą, būrelius, jiems lengviau išlikti blaiviems nei karantino metu mokantis nuotoliniu būdu.
Išėjęs „pabėgioti“ nueina iki paštomato ir išsiunčia daiktus, prieš tai jau būna gavęs pinigus. Tada susisiekia su „dyleriais“ (narkotikų platintojais – aut. past.) ir iš jų įsigyja narkotikų. Tokia schema. Tėvai gana ilgą laiką gali nieko nepastebėti. Tiesa, patys vaikai pasakoja, kad parduoda ne tik asmeninius daiktus, bet ir vertingus dalykus, kurie yra namuose. Pavyzdžiui, papuošalus. Juk dabar, kai ir tėvai dirba iš namų, puošiamės mažiau, tad vėlgi – vėliau galime pastebėti, kad dingo kai kurie papuošalai. Tiesa neretai išaiškėja atsitiktinai – pasigedus vieno ar kito vertingo daikto.
Nors jau daug metų dirbu šį darbą, anksčiau tokių dalykų neteko girdėti. Taigi, tai – nauja tendencija.
Atrodo, pinigų vaikas neturi, niekur neina, tačiau sugeba susiveikti narkotinių medžiagų.
– Akivaizdu, kad pastebėjus iš namų dingstančius daiktus, tėvai gali pradėti įtarti, jog su jo vaiku kas nors negero vyksta. Tačiau vaikas gali pameluoti – neprisipažinti. Kokie dar požymiai išduoda, kad turime reikalų su narkotikais? Į ką vertėtų atkreipti dėmesį tėvams?
– Dažniausiai tėvai pastebi, kad pasikeitė vaiko elgesys. Greičiau tai pastebi šeimos, kuriose artimesni santykiai: vaikai su tėvais daugiau bendrauja, kartu valgo, ką nors veikia, kalbasi. Vis dėlto labai daug šeimų gyvena užsidarę savo atskiruose kambariuose. O po ilgos darbo dienos nebeturi noro ir jėgų kalbėtis. Tad vaiko elgesio pokyčius jie pamato tikrai ne iš karto, neretai – kai įvyksta kas nors rimto.
Pagrindiniai požymiai, rodantys, kad paauglys gali vartoti narkotines medžiagas
- Keičiasi nuotaika. „Tėvai žino, koks paprastai būna jų vaikas: ramesnis, liūdnesnis, uždaresnis, arba priešingai – linksmas, atviras, bendraujantis. Taigi, jeigu ta nuotaika staiga pasikeičia (nesvarbu, į kurią pusę), jau reikėtų įtarti, kad kas nors su tuo vaiku vyksta. Jeigu vaikas visada buvo smalsus, kuo nors domėjosi, norėjo, o staiga tapo uždaras ir liūdnas; jei tėvai ko nors paklausia, jis nebeatsako, trenkia durimis, nebendrauja – tai ženklas, į kurį nereikia numoti ranka. Gali būti ir priešingai: nedrąsus ir baimingas vaikas staiga virsta linksmas, visko norintis, reikalaujantis. Į tai irgi reikėtų atkreipti dėmesį.“
- Keičiasi kontaktai su tėvais. „Jeigu iki tol su tėvais bendravęs vaikas staiga pasidaro nekalbus, visą laiką gyvena užsidaręs kambaryje, įlindęs į kompiuterį, taip pat nežinia, su kuo bendrauja internete, tėvai jau turėtų suklusti. Labai dažnai tokiais atvejais pasikeičia ir vaiko draugų ir pažįstamų ratas: į kiemą, gatvę pradeda užsukti neaiškūs jaunuoliai, o su ankstesniais draugais vaikas nebepalaiko ryšių.“
- Keičiasi motyvacija. Pasak B.Nastopkaitės, per karantiną dalies vaikų motyvacija yra sumažėjusi dėl įvairių priežasčių. Vis dėlto tai – ir dar vienas signalas, rodantis, jog vaikas gali turėti reikalų su kvaišalais. „Jei anksčiau vaikas kuo nors labai domėjosi, siekė, planavo dalyvauti ir dalyvavo varžybose, olimpiadose, o dabar tuo visiškai nesidomi, tai irgi gali rodyti, kad vaikas vartoja narkotikus.“
- Melavimas. Kai tėvai pastebi, kad dingsta daiktai, jiems kyla daug klausimų. Kaip ir kieme išvydus nepažįstamus jaunuolius arba pastebėjus kitus nerimą keliančius signalus. Tačiau tikėtis, kad tėvų paklaustas vaikas prisipažins vartojantis kvaišalus, naivu. Anot B.Nastopkaitės, melavimas – vaiko gynyba. Vis dėlto, nors ir labai norisi, tėvai neturėtų nurimti ir toliau aiškintis, kol ras tiesą.
- Agresija, nerimas, baimė, miego sutrikimai. Visi šie jausmai ir būsenos dažniausiai būna stipriai išreiškiami ir tęsiasi kurį laiką, t. y. nebūna vienkartiniai. Dėl narkotinių medžiagų vartojimo vaikui gali kilti panikos priepuolis, įvairūs psichomotoriniai susijaudinimo priepuoliai (kai vaikas neranda vietos, laksto po namus, rėkia susijaudinęs, tranko daiktus, durimis). Jį pradeda kankinti nemiga arba priešingai – dieną vaikas būna apatiškas, nesijungia prie pamokų, o naktį aktyvus: vaikšto, geria vandenį, valgo ir t. t.
– Ką daryti tėvams, jei vaiko elgesyje pastebi nerimą keliančius pokyčius?
– Šioje vietoje norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad anksčiau minėti elgesio pokyčiai gali būti susiję ne tik su narkotikų vartojimu, bet ir beprasidedančia psichikos liga ar psichikos sutrikimu. Todėl patarčiau neskubėti su kaltinimais: „Tu vartoji narkotikus, dėl to tau sutriko miegas, atsirado agresija ir nerimas!“ Reikia pradėti atsargiai aiškintis: pirmiausia pasišnekėti su vaiku ir paaugliu apie tai, kas vyksta, kaip jis jaučiasi, kodėl jis mano, kad blogai jaučiasi, gal kas nors nutiko. Juk vaikas gali būti tiesiog pervargęs, turi problemų su mokslais arba patiria patyčias – deja, bet internetas tam itin palanki vieta. Kalbantis reikėtų užklausti ir apie narkotikus, pirmiausia – „žolę“, kuri vis dar turi klaidinantį įvaizdį esą rūkyti ją nieko blogo (taip nėra: „žolė“, kuri yra gaminama iš kanapės stiebų, lapų, žiedų, sėklų, yra narkotinė medžiaga, kuri gali sutrikdyti vaiko arba paauglio psichinį ir fizinį vystymąsi – aut. past.). Tėvai turėtų paskatinti vaiką pasipasakoti apie bandymus rūkyti, draugų patirtis. Svarbiausia nepradėti smerkti, nubausti, gąsdinti policija ar vaiko teisių tarnyba – taip vaikas tik dar labiau atsiribos nuo šeimos. Be to, bėgdamas nuo problemų, gali dar dažniau rinktis vartoti narkotines medžiagas.
Svarbiausia – stengtis padėti vaikui. Geriausia visiems kartu pasitarti, kokia pagalba būtų priimtiniausia. Priimant sprendimą turėtų dalyvauti ne tik tėvai, bet ir pats vaikas.
Geriausia visiems kartu pasitarti, kokia pagalba būtų priimtiniausia. Priimant sprendimą turėtų dalyvauti ne tik tėvai, bet ir pats vaikas.
– Kur ieškoti pagalbos?
– Galima susisiekti ir pasitarti, ką daryti, su artimiausiu psichikos sveikatos centru: ten yra psichologai, socialiniai darbuotojai, kurie konsultuoja gyvai arba nuotoliniu būdu. Labai gerai būtų padaryti narkotikų testą – jie parduodami vaistinėse, mėginys imamas iš šlapimo pagal nesudėtingą instrukciją. Žinoma, vaikas gali nesutikti tirtis. Tačiau tai jau būtų tarsi prisipažinimas, kad jis yra vartojęs ar vartoja narkotines medžiagas.
– Alkoholizmas dažnai įvardijamas kaip „dramblys kambaryje“: t. y. šeima linkusi ilgą laiką apsimesti, kad problemos nėra. Kaip su narkomanija?
– Taip buvo anksčiau, bet dabar, kai visuomenėje daug kalbama apie narkotines medžiagas, žinoma, kad daug narkotikų yra ir mokyklose, ir pasilinksminimo vietose, situacija keičiasi: tėvai drąsiau prisipažįsta, kad turi šitų problemų ir greičiau kreipiasi pagalbos. Palyginimui: dar prieš porą metų šeimai prireikdavo daug laiko, kol apsispręsdavo ieškoti pagalbos pas specialistą. Dabar viskas vyksta paprasčiau, tėvai greičiau susigaudo, pripažįsta problemą ir siekia pagalbos.
– Ką matote jūs – priklausomybių ligų specialistai. Ar daugėja vaikų ir paauglių, vartojančių narkotines medžiagas?
– Mano profesinė patirtis rodo, kad tokių paauglių daugėja ir jų amžius jaunėja: parūkyti „žolę“ pabando jau septintokai, t. y. 13–14 metų vaikai. Tik norėčiau atkreipti dėmesį į vieną dalyką: priklausomybės nuo narkotinių medžiagų diagnozė nustatoma vienetams. Daugumai į mus (Klaipėdos priklausomybės ligų centrą – aut. past.) besikreipiančių paauglių nustatomas žalingas vartojimas. Tokie paaugliai būna neblaivūs, jų elgesys – sutrikęs, jie linkę muštis, neatsargiai elgtis ir t. t. Bet priklausomybės jie dar neturi – išsiblaivę jie vėl gali sveikai gyventi. Nėra taip, kad juos būtina gydyti.
– Kokias medžiagas, kaip dažniausiai vartojamas, nurodo Jūsų pacientai?
– Kanabinoidus ir stimuliatorius: amfetaminą, metamfetaminą, ekstazį ir kitokius mišrius sintetinius stimuliatorius. Kai kurių sudedamųjų medžiagų net testai nerodo, nors akivaizdu, jog tiriamas paauglys yra pavartojęs narkotinių medžiagų.
– Kas lemia, jog vieni „žalingo vartojimo“ diagnozę išgirdę paaugliai daugiau niekada nebevartoja narkotinių medžiagų, o kiti sugrįžta pas jus jau tapę priklausomi nuo kvaišalų?
– Tai labai individualu. Jeigu vaikas yra motyvuotas, turi tikslų ir norų gyvenime, šalia yra palaikanti šeima, labai tikėtina, kad po pavartojimo jis gyvens visiškai normalų ir sveiką gyvenimą. Daugiau rizikos yra tiems vaikams, kurie psichiškai mažiau stabilūs: neranda savęs, neturi draugų, supratimo šeimoje, nemato prasmės. Svaiginimasis yra būdas pabėgti nuo realybės. Vaikams, kurie neranda būdų, kaip tai padaryti sveiku būdu (mėgstamą veiklą ir pan.), lengviau susigundyti narkotikais.
Priežastys, kodėl paaugliai išbando narkotikus
- Narkotikais bando įveikti įtampą ir stresą. Kvaišalais vaikai malšina stiprius nemalonius jausmus, kurių nemoka kitais būdais įveikti.
- Dažniausiai išbando tie, kurių aplinkoje yra vartojančių. Jei narkotines medžiagas vartoja vaiko klasės, kiemo draugai, pažįstami, bendramoksliai iš būrelių, kur kas daugiau šansų, jog vaikas turės galimybę pabandyti „žolės“ ar kitos narkotinės medžiagos. Ir priešingai: jeigu vaikas auga ir gyvena tokioje aplinkoje, kur narkotikų nėra, jo šansai tai išbandyti gerokai mažesni.
- Smalsumą skatina ir viešai pasiekiama informacija internete. Pasak pašnekovės, vaikams ir paaugliams ypač paveikus tekstas, kuriame reklamuojamas narkotinių medžiagų poveikis. „Reikia patirti pakitusią sąmonės būseną“, „atrasti save“, „pajusti ryšį su savimi“ ir t. t. – tai frazės, kurios žadina jaunuolio smalsumą ir padidina norą išbandyti narkotines medžiagas.
Jei įtariate, kad jūsų vaikas vartoja narkotikus, kreipkitės į artimiausią priklausomybės ligų centrą.
