„Augalinius produktus galima vartoti ir tada, kai gydoma sintetiniais preparatais, bet būtina žinoti, kad po sintetinio ar homeopatinio vaistinio preparato pavartojimo augalinį preparatą galima vartoti po 1,5–2 val.“, – pabrėžia vaistininkė.
– Ar teisingas įsivaizdavimas, kad bet kokia žolė savaime yra geras produktas ir gali tik pagelbėti, o ne pakenkti?
– Vaistinius augalus vertiname todėl, kad juose kaupiasi biologiškai veikliosios medžiagos (alkaloidai, glikozidai, polifenoliai, eteriniai aliejai, polisacharidai). Medikai, farmacijos specialistai žino, kad kiekvienas augalas, be teigiamo gydomojo farmakologinio efekto (indikacijos), turi ir kontraindikacijų (nepageidaujamo poveikio). Pasauliniu mastu ilgai manyta, kad panacėja yra ženšenis, Europos mastu iki XIX a. panacėja buvo vaistinė mandragora, Lietuvoje – miškinė sidabražolė, bet iš tikrųjų panacėjos, gelbstinčios nuo visų ligų, tikrai nėra.
Suteikti išsamią informaciją apie vaistinius augalus gali tik specialistai. Be to, vartojant juos, apie tai būtina informuoti gydantį gydytoją. Tarkim, jis turi žinoti net tai, kad geriate žaliąją arbatą. Augalinius produktus galima vartoti ir tada, kai gydoma sintetiniais preparatais, bet būtina žinoti jų tarpusavio suderinamumą, nes yra taisyklė, kad po sintetinio ar homeopatinio vaistinio preparato pavartojimo augalinį preparatą galima vartoti po 1,5–2 val.
– Kokie svarbiausi mitai, susiję su vaistažolėmis?
– Dabar kelia galvas labai didelės skėtinių šeimos augalai, pavyzdžiui, petražolės, salierai, krapai, barštis. Bet, pavartojus ar net prisilietus, jie gali sukelti masinę alergiją. Žmonės kartais įtiki, kad vaistiniai augalai yra panacėja – pavyzdžiui, anksčiau vaikus girdydavo vaistinių ramunių žiedų arbata, o dabar mes turime liūdnus duomenis, kad užaugę šie žmonės turi gastroenterologinių problemų.
Kokį dešimtmetį eleboro genties augalų vaistinė žaliava buvo vartojama kaip liekninamoji priemonė. Bet buvo keletas tokių sudėtingų apsinuodijimo atvejų, kad įsijungė toksikologai, chemijos ir farmacijos specialistai ir šitą liekninimo mitą paneigė. Taigi ne veltui nurodoma, kad reikia kreiptis į gydytoją arba vaistininką ir pasikonsultuoti.
– Gal turite praktinių patarimų tiems, kurie patys mėgsta rinkti vaistažoles?
– Vaistiniai augalai auga natūraliai augavietėse arba gali būti auginami pramoninėse plantacijose. Kai kurie augalai, augantys natūraliose augavietėse, yra reti, saugotini, kiti net įtraukti į raudonąją knygą – tarkim, kalninė arnika arba pataisas šarkakojis, kuris tik 25 gyvenimo metais pereina visą vystymosi ciklą ir suformuoja sporas.
Pavasarį, norint detoksikuoti organizmą, galima vartoti abiejų rūšių dilgėles. Dilgėlė – tikrai labai vertingas augalas, kurio chlorofilo cheminė sudėtis atitinka žmogaus hemoglobino sudėtį. Tik dilgėlėse yra magnio, o žmogaus hemoglobine – geležies. Toks veidrodinis efektas leidžia gerai įsisavinti veikliąsias medžiagas. Taip pat pavasarį puikiai tinka paprastoji kiaulpienė – galima naudoti jos antžeminę dalį, be to, ruošiama ir kiaulpienių šaknų kava.
Pavasario vaistinius augalus žmonės tikrai turėtų vartoti, jei nori sustiprinti organizmą, tik reikia atsižvelgti į tai, kad mums taip pat svarbus sezoniškumas. Mes dabar kartais skrandyje jaučiame deginantį pojūtį – kadangi žiemą valgėme riebų, sunkų maistą, organizmas tarsi prašo pereiti prie lengvesnio maisto. Vaistiniai augalai yra puiki detoksikacijos priemonė, padedanti iš žiemos periodo pereiti į vasaros periodą.
