Savo trijų dešimtmečių patirtimi su 15min skaitytojais sutiko pasidalinti tinklaraščio „Vaistininko užrašai“ autorius – ką šiandien reiškia būti vaistininku? Kaip ši profesija kito bėgant metams? Kaip kilo noras tapti vaistininku?
Kaip sako tinklaraščio autorius (nenorėjęs skelbti savo vardo – aut.), viskas prasidėjo daugiau nei prieš tris dešimtmečius.
„Mokiausi paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, kai auklėtoja visus spaudė apsispręsti dėl būsimos specialybės. Tiesą sakant, nežinojau, kur noriu būt ir ką noriu veikti. Tuomet į pagalbą atėjo mama, kuri ir pametėjo vaistininko profesiją. Pagalvojau, gal ir visai nieko, bent hematogenų ir vitamino C atsivalgysiu!“ – savo pažintį su farmacija dėsto tinklaraščio autorius.
– Papasakokite, kaip pasikeitė jūsų darbas per tris dešimtmečius? Rašote, kad nesirinktumėte šio kelio antrą kartą. Kodėl?
– Vaistininkystės sąvoka per tuos dešimtmečius labai pasikeitė. Savo vidumi daugelis vaistinių šiandien visiškai neprimena tos tikrosios, kurioje ir svajojau dirbti „iki mirties“.
Tačiau ne vidus ar išorė liūdina. Kai tik pradėjau dirbti, vaistinės tikslas buvo pagelbėti žmogui net ir neturint labai didelio vaistų pasirinkimo.
Visi lankytojai išeidavo su vaistais rankose, jei ne fabrikiniais, tai vietoje pagamintais. Vaistinės darbuotojai ne pelno vaikėsi, o žmogui tarnavo. Dabar gi tarnaujame didžiųjų vaistinių tinklų rykliams ir, vykdydami nustatytus planus, pildome amžinai kiauras jų kišenes. Darbdavio nepagarba darbuotojui ir nesiskaitymas su juo, taip pat žmonių tapatinimas mus su pardavėjais, vis pameta mintį, ar ne laikas bėgti? Ar tikrai esu savo vietoje?
Beveik kiekviena vaistinė turėjo sąlygas gaminti vaistus, todėl darbas buvo įvairiapusiškas.
– Kaip paties vaistininko darbas pasikeitė per tuos metus tik pradėjus dirbti ir dabar, jau turint patirties?
– Negaliu sakyti, kad dirbti buvo sudėtinga, nors nebuvo tokių technologijų, greitai pasiekiamos informacijos. Dirbdavo ne po vieną ir ne po du žmones vienoje pamainoje – tada dirbo visa specialistų komanda.
Beveik kiekviena vaistinė turėjo sąlygas gaminti vaistus, todėl darbas buvo įvairiapusiškas. Šiandieninis darbas vaistinėje – tai nuolatinis vis atsinaujinančios informacijos sekimas bei naujų vaistų, atėjusių į rinką, stebėjimas ir galimybės pritaikyti juos ligų gydymui.
Dideli iššūkiai darbe laukia kasdien, nes nuolatos turi laviruoti tarp savo sąžinės ir darbdavio įgeidžių, tarp teisės aktų ir žmogiškumo kliento atžvilgiu. Turi aiškiai žinoti savo tikslus – kas tau yra svarbiausia – vaistinės pelnas, planas, vadybininko užgaidų tenkinimas, stovintis prieš tave ligonis ar atlyginimo dydis, kuris, beje, dažnai priklauso nuo padarytų sprendimų. Tai nėra lengva.
– Jūs savo tinklaraštyje labai plačiai ir nuosekliai apžvelgiate įvairias problemas farmacijoje. Kas jus labiausiai jaudina, kelia nerimą, džiugina?
– Džiugina tai, kad Lietuvos gyventojai turi labai didelį vaistų pasirinkimą, kad vaistines pasiekia kokybiški ir inovatyvūs vaistai. Žinoma, netrūksta atvejų, kai sutrinka gyvybiškai svarbių vaistų tiekimas, bet jis vis tiek kažkada atsinaujina, todėl tikimybė likti be gydymo yra labai menka.
Liūdina, kad sparčiai iš Lietuvos žemėlapio nyksta pavienės privačios vaistinės, kad jos krenta nelygioje ir nesąžiningoje kovoje su krautuvininkais.
Jaudina, kad didžiųjų vaistinių tinklų savininkai garsiai šaukia, jog rūpinasi savo darbuotojais ir klientais, tačiau tai nėra visiška tiesa. Darbuotojai vengia garsiai kalbėti apie darbo sąlygas, apie jiems keliamus reikalavimus (parduoti tiek ir tiek, tą ir aną), apie darbo krūvį ir kitus pūlinius. Nes kai tas pūlinys sprogsta, tenka ieškoti darbo kitur...
Smagu, kai ieško tavęs, laukia sugrįžtant iš atostogų ir prašo neišeiti dirbti į kitą vaistinę.
– O kaip pasikeitė pirkėjai per tuos darbo metus? Koks ryšys buvo anksčiau ir koks dabar?
– Pirkėjų pasitaiko labai įvairių. Gal tik seniau nebuvo daug to bendravimo: atėjo žmogus, padėjo receptą, tu paskaitei, parinkai, atidavei, ir viskas. Jokių klausimų.
O dabar klientai apsiskaitę, išdrąsėję ir gana reiklūs – koks čia vaistas, nuo ko jis, kodėl šitas, o ne kitas, kodėl tokia kaina, ar yra nuolaida, noriu to, noriu ano... Žodžiu, nesibaigiantis pageidavimų koncertas.
Ateina pikti, ateina linksmi, būna įvairių. Visus aptarnaujame vienodai, visų išklausome ir neskirstome į blogus ir gerus (na, gal tik tarpusavyje pajuokaujame, kad jau su šituo tai lengva nebus). Seniau į vaistinę žmonės ėjo tik tada, kai tikrai reikėjo vaistų, o dabar dažnai ateina ir be tikslo, kartais pasisveikinti, kartais tik saldainių ar obuolių atnešti. Populiaru turėti ir „savo“ vaistininką: „O kur mano meilė? Kada dirbs? Tada ateisiu po pietų...“
– Turbūt jau retai bepamatysime tokią senovinę vaistinę kaip anksčiau – su senoviniais stalčiukais, išskirtinėmis spintutėmis, kur guli žmones gelbstintys vaistai. Kaip, jūsų nuomone, skiriasi dabartinės tinklinės vaistinės nuo egzistavusių prieš 15–20 metų?
– Skiriasi kaip juoda ir balta. Kolbos, menzūros, svarstyklės, skimbčiojantis varpelis. Senoji vaistinė kvepėjo vaistais, žolelėmis ir mėtinėmis tabletėmis! Oficinoje stovėjo odiniai minkštasuoliai ar senovinės oda aptrauktos kėdės, o šimtai stalčių ir stalčiukų kvepėjo kokybiška mediena.
Dabar apie įėjusį klientą įspėja signalizacijos pypsėjimas, o pano išpaišytas sienas pakeitė šūsniai reklamų. Baldai kaip eilinėj parduotuvėj, o apsipirkimas „laimės valandų“ metu primena toli gražu ne vaistinę, o eilinį turgų.
XXI a. pradžios vaistinė – tarsi kalėdinė eglutė, nukabinėta spalvingais plakatėliais ir mirksinčiomis lemputėmis.
Apsipirkimas „laimės valandų“ metu primena toli gražu ne vaistinę, o eilinį turgų.
– Pandemija ir karantinas turbūt atvėrė dar daugiau atradimų jūsų darbe?
– Pandemijos pradžia parodė, kad net ir turint daug pinigų, ne viską gali nusipirkti. Neturėjome pakankamai kaukių, vienkartinių pirštinių. Daugelis pirmą kartą „susipažino“ su dezinfekciniais skysčiais, kurių iš pradžių taip pat trūko. Kai žmonės pamatė, kad trūksta vienos ar kitos svarbios priemonės, išsigando, kad gali pradėti trūkti ir vaistų. Todėl masiškai pradėjo šluoti nuo prekystalių viską, ko galbūt prireiks ateityje.
Buvo dienų, kai neturėjome paprasčiausių paracetamolio tablečių. Antroji banga nebuvo netikėta. Lietuviai – žmonės pragmatiški, todėl atsargų sukaupę turėjo visi. Į neregėtas aukštumas šovė internetinė prekyba. Tačiau vyresnio amžiaus klientai, kurie pateko į didžiausią rizikos grupę, nemetė savo įpročio nuolat lankytis vaistinėje, todėl buvo tokių, kurie kasdien traukė į vaistinę – tai širdies lašelių, tai tablečių nuo skausmo, tai pleistriuko. Ir taip kasdien. Beje, lūpdažiai taip pat nebuvo užmiršti, nesvarbu, kad kaukė slepia grožį.
Beje, lūpdažiai taip pat nebuvo užmiršti, nesvarbu, kad kaukė slepia grožį.
Mūsų darbas tapo sudėtingesnis dėl papildomų apsaugos priemonių, didesnio krūvio, iškritusių dėl ligos darbuotojų ir daugybės klausimų, į kuriuos atsakymų nebuvo.
Vienas iš pandemijos pliusų buvo pagaliau vaistinėse įrengti skydai, skiriantys pirkėją ir darbuotoją. Jų labai reikėjo – ir dėl higienos, ir dėl apsaugos. Bet senjorams jie buvo kliūtis, nes noras bendrauti iš arti, akis į akį, niekur nedingo, todėl ir dabar dar vienas kitas pabando galvą įkišti pro nedidelę angą ar pro šoną prasiskverbti – kad geriau girdėtų ir aiškiau matytų.
– Sakote, lietuviai pragmatiški, sukaupę atsargų. Ar dar mėgstame užsiimti savigyda?
– Savigyda niekur nedingo. Kaimyno žodis – labai stiprus. Ir vaistai, kuriuos jis geria, labai efektyvūs. O jeigu ligonis mirė ir paliko kalnus vaistų, tai juk tie vaistai irgi labai geri, negi išmesi? Ir palikusio šį pasaulį kraujo spaudimas buvo aukštas, ir mano aukštas, tai ko nepabandžius?
O nuo ko čia perkate? Sakote, padeda? Tada ir man, vaistininke, atidėkite. O čia nuo ko? Neturiu tokios problemos, bet juk akcija, ai, priskaičiuokite. Taip pigu? Įdėkite tris dėžutes...
Savigyda niekur nedingo. Kaimyno žodis – labai stiprus. Ir vaistai, kuriuos jis geria, labai efektyvūs.
Pagal per TV rodomų sveikatos laidų turinį dažna vaistinė ruošia atsargas kitai savaitei, nes reklamos jėga ir gydytojo žodis turi didelę įtaką žmogaus pasirinkimui.
– Dar užsiminkite apie papildus ir vaistažoles, kurie, daugelis mano, tik padeda. Ar galima jų padauginti?
– Kaip ir vaistams, taip ir vaistažolėms galioja posakis – kas per daug, tas nesveika. Yra vaistažolių, kurių ilgai vartoti nerekomenduojama. Kitos daro neigiamą įtaką būnant saulėje, todėl labiau vartotinos rudenį, žiemą. Ilgiau vartojant vaistažoles, gali pasireikšti nepageidaujamas poveikis kaip ir vartojant vaistus. Taip pat gali vystytis pripratimas ir laikui bėgant kaskart reikės vis didesnės dozės. Taip piktnaudžiaujama valerijonais, apyniais, senos lapais.
Gydomąsias vaistinių augalų savybes lemia biologiškai aktyvios medžiagos: alkaloidai, sopaninai, eteriniai aliejai, raugai, kartumynai, vitaminai, glikozidai. Vienos jų veikia ligų sukėlėjus, kitos veikia atskirus organus, jų funkcijas, trečios – papildo organizmo atsargas vitaminais, mikroelementais. Kiekvieno vaistinio augalo dozavimas yra skirtingas, priklausomai nuo to, kiek ir kokių veikliųjų medžiagų yra jo sudėtyje. Skirtingi augalai pasižymi ir skirtingai stipriu poveikiu organizmui
Vaistažolių arbatas reikėtų gerti ne kelias dienas, kaip įprastai geriame cheminius vaistus, ir ne nuolat, kaip paprastą arbatą, o ciklais (pavyzdžiui, tris savaites geri, tris – pertrauka). Taigi, tiek vaistažolės, tiek vaistai ar maisto papildai turėtų būti vartojami taip, kaip nurodo gamintojas. Ne visada daugiau yra geriau.
– Su kokiomis mintimis, jausmais pas jus ateina žmonės? Kokiomis istorijomis dalinasi? Kokių būta smagių emocijų, nutikimų dirbant tokį darbą?
– Atėję į vaistinę žmonės dalijasi ir džiaugsmais, ir rūpesčiais. Plačiai atveria visas namų kerteles ir išpasakoja viso gyvenimo paslaptis. Galvoja – jei patikiu savo ligos istoriją, vadinasi, ir visa kita galima atskleisti.
Tačiau būna ir piktai nusiteikusių, besikeikiančių ir grasinančių. Su tokiais geriau nesileisti į jokias diskusijas, ramiai atkentėti jų monologus ir tyliai atsisveikinti, o mintyse paprašyti daugiau čia nesugrįžti.
O geriausios emocijos aplanko tuomet, kai klientas ateina padėkoti už sugrąžintą sveikatą, gerai parinktus vaistus. Smagu, kai ieško tavęs, laukia sugrįžtant iš atostogų ir prašo neišeiti dirbti į kitą vaistinę.
