Skausmas, sergant onkologine liga, pacientą lydi labai dažnai. Jis būna ūminis arba užsitęsęs, lėtinis.
„Daugybė pacientų, su kuriais tenka bendrauti, kenčia tyliai, labai kantriai. Medicinos personalas labiausiai koncentruojasi į ligos gydymą, o paciento patiriamas skausmas, kaip simptomas, lieka antrame ar trečiame plane. Tačiau skausmas smarkiai veikia žmogaus fizinę, psichologinę savijautą ir gyvenimo kokybę. Todėl kalbėti apie jį labai svarbu“, – pažymi E.Urbutienė.
Sekinanti gydymo trukmė
Skausmas – vienas labiausiai stresą keliančių onkologinės ligos ir jos gydymo palydovų. Su tam tikru skausmu žmogus gali susidurti įvairiuose ligos etapuose: vos diagnozavus ligą, jos gydymo metu ar net po jo.
Skausmas smarkiai veikia žmogaus fizinę, psichologinę savijautą ir gyvenimo kokybę.
Priklausomai nuo ligos, jos stadijos ir taikomo gydymo skausmą patiria apie 50–75 proc. pacientų.
„Pacientas skausmą labai dažnai susieja su ligos progresija. Tai – įkyri mintis, kuri užgrobia smegenis ir labai stipriai paveikia žmogų, sukeldama jam nerimą ir baimes“, – kalbėjo E.Urbutienė.
Žvelgiant į onkologinį skausmą, be fizinio aspekto, be abejo, labai svarbūs ir kiti. Vienas iš didžiausių stresą keliančių dalykų – gydymo trukmė.
Tik retais atvejais gydymas apsiriboja operacija ar vos kelias dienas trunkančiomis procedūromis. Dažniausiai gydymas tęsiasi mėnesius, metus, būna, liga atsinaujina ir vėl viskas prasideda iš pradžių. Tai sukelia didžiulį nuovargį – ir pacientams, ir jų artimiesiems.
Dvipusė vienatvė
Norime to ar ne, patiriamas skausmas neigiamai paveikia socialinį gyvenimą. Daugybė žmonių praranda darbus arba laikinai pasitraukia iš darbo rinkos.
Be to, pacientai susiduria su dvipuse vienatve. Žmogus dėl ligos, sekinančio gydymo ir patiriamų sunkumų izoliuojasi nuo aplinkos, nuo socialinių tinklų, kurie anksčiau jam buvo įdomūs.
Stresas, baimės, nerimas, galų gale, depresija – tai sustabdo žmogų žengti iš palatos, namų, užgožia norą bendrauti, kuo nors domėtis. Žmogus panyra į bejėgiškumo ir beviltiškumo liūną.
Dvasinis elementas irgi svarbus – tai ir mirties baimė, orumo praradimas.
„Būti našta kitiems, priklausyti nuo kitų, negalint savimi pasirūpinti – pacientą tai labai veikia“, – aiškino E.Urbutienė.
Užsisklendžia ne tik ligonis – aplinkiniai irgi pradeda jo vengti: „Kartais dėl nežinojimo ir pasimetimo, kaip bendrauti, kartais dėl tų pačių baimių. Kartais aplinkiniai tiesiog pavargsta.“
Baimė būti blogu pacientu
E.Urbutienė cituoja dažnai pacientų tariamas mintis apie skausmą.
„Dar galiu pakentėti.“
„Pakentėsiu – ir praeis.“
„Jei skųsiuosi, atrodys, kad nesusitvarkau ir esu silpnas.“
„Privalau būti stiprus ir turiu viską iškentėti pats.“
„Nuo tų vaistų tapsiu zombiu.“
„Aš sergu vėžiu ir tabletė nuo skausmo nieko nepakeis.“
„Man bus gėda, jei artimieji sužinos, kad man prireikė nuskausminamųjų: jie pagalvos, kad pasidaviau, nuleidau rankas.“
„Bijau vartoti šiuos vaistus, nes gydymas gali tapti neveiksmingas arba paskatinti ligos progresiją.“
„Be to, kai kurie pacientai nuogąstauja, kad, jei skųsis ir kalbės apie skausmą, bus blogi pacientai. Arba bijo, kad tai nukreips gydytojų dėmesį nuo pagrindinės problemos“, – pasakojo psichologė.
Mitai, trukdantys įveikti skausmą
Ne tik pats ligonis, bet ir jį slaugantys artimieji neretai bijo skausmą malšinančių narkotinių vaistų, analgetikų sukeltų šalutinių poveikių ir ypač priklausomybės jiems.
„Praėjusią savaitę teko bendrauti su vyru, kurio žmona nuo morfino dozių tampa vangi, sumišusi, sutrikusi, jos kalba pradeda veltis, ji ima regėti haliucinacijas. Tokia mylimos moters būklė vyrą labai gąsdina. Todėl parsivežęs namo, sutuoktinis stengiasi įtikinti žmoną, kad ji morfino nenaudotų, kad kantriai išbūtų be nuskausminamųjų. Tačiau žmogui tai – didžiulė kančia“, – konstatavo E.Urbutienė.
Santariškių klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro gydytoja Audrė Tylienė pažymėjo, kad vaistus reikia vartoti neimprovizuojant, taip, kaip paskirta.
„Būna, pacientai nutraukia vaistus, nes tuo metu neskauda. Bet kai pradės, skausmas gali labai suintensyvėti ir tapti sunkiai numalšinamas – tuomet reikės dvigubos dozės“, – pažymėjo medikė.
Jos įsitikinimu, priklausomybė analgetikams įmanoma tik teoriškai: „Ar matėte, kad žmogus, narkotinius vaistus vartojantis nuo skausmo, nuo jų kaifuotų?“
Ar matėte, kad žmogus, narkotinius vaistus vartojantis nuo skausmo, nuo jų kaifuotų?
Didesnė rizika kiltų nebent tiems pacientams, kurie jau anksčiau turėjo priklausomybių nuo alkoholio ar narkotikų.
Morfinas – dar ne viskas
A.Tylienė paminėjo dar du tarp pacientų ir jų artimųjų paplitusius mitus. Pirmas – narkotiniai vaistai yra baisus nuodas. Antras – pradėjus vartoti morfiną vėliau esą nebus kuo malšinti skausmą.
„Paneigdama pirmą mitą priminsiu toksikologų posakį: „Vaistą nuo nuodo skiria dozės.“ Kalbant apie antrą, vaistų ir jų dozių arsenalas yra didžiulis, todėl baimė, kad atsiras tolerancija vaistams ir niekas negalės padėti, nepagrįsta. Svarbiausia skausmą pradėti malšinti laiku, nes vėliau tai padaryti sunkiau“, – aiškino A.Tylienė.
„Vadovaudamiesi minėtomis baimėmis žmonės sau sukuria barjerų gauti pagalbą, o juk skausmas daugeliu atvejų gali būti jei ne numalšinamas, tai bent smarkiai sumažinamas jo intensyvumas“, – pabrėžė E.Urbutienė.
Be to, ji atkreipė dėmesį, kad nekontroliuojamas skausmas sukelia savižudybių riziką.
„Viena didžiausių baimių – mirti skausmuose. Todėl žmogui labai svarbu žinoti, kad tuo metu, kai jam labai skaudės, bus padaryta viskas, kad jis kuo mažiau kentėtų. Tai irgi yra viltis. Viltis nėra tik pasveikimas.
Psichosocialinės paramos svarba
Vien medikamentais geriausio efekto nepasieksi – reikia rūpintis ne tik kūnu, bet ir siela. Todėl pacientui labai svarbi ir psichosocialinė parama.
Pokalbiai su psichologu žmogui suteikia progą dar kartą papasakoti savo istoriją, nes artimieji būna pavargę nuo tų pačių kalbų ir skundų.
„Pacientui svarbu, kad jį kažkas girdi, išklauso, skiria jam laiko. Pokalbio metu žmogus labai dažnai atranda atsakymus į įvairius klausimus. Be to, bendraujant su specialistu didesnis dėmesys skiriamas žmogaus stiprybėms“, – sakė E.Urbutienė.
Vienas iš būdų susigrąžinti kontrolę į rankas – skausmo dienoraščio pildymas. Iš jo gydytojas galės geriau įvertinti paciento būklę ir paskirti jam efektyviausią priemonę skausmui malšinti.
Iš dienoraščio gydytojas gali pamatyti, kaip ir kada skausmas kyla? Koks jis – deginantis, aštrus, badantis lyg adatėlėmis, maudžiantis. Ką žmogus veikė tuo metu, kai skausmas prasidėjo? Ar jis sustiprėjo? Kokius vaistus ir kokią dozę žmogus gėrė? Kokių veiksmų dar ėmėsi skausmui mažinti? Kiek laiko skausmas truko? Kada suveikė vaistai ir kokios naudos jie davė: gal žmogus geriau išsimiegojo, gal išėjo pasivaikščioti, gal apetitas atsirado? Dienoraštyje svarbu paminėti šalutinius reiškinius, jei tokių buvo.
Viena svarbiausių rekomendacijų: dalinkitės darbus, atsakomybes su kitais artimaisiais.
„Pildant dienoraštį žmogui susikuria įspūdis, kad jis bent šiek tiek valdo situaciją. Be to, dienoraštis pasitarnaus tuo atveju, jei gydytojo kabinete žmogus susijaudins ir užmirš, ką norėjo pasakyti, paklausti, į ką atkreipti dėmesį“, – sakė E.Urbutienė.
Skirkite laiko sau
Bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmas slegia ne tik ligonį, bet ir jo artimuosius. Didžiulė kančia matyti mylimo žmogaus skausmą, nežinant, kaip jam padėti.
Nelengva pripažinti, tačiau šalia savęs ilgai turint ligonį, empatija jam sumažėja.
„Susierziname nuolat girdėdami skundus – tai sekina. Mes irgi būname pavargę, nekantrūs. Todėl viena svarbiausių rekomendacijų: dalinkitės darbus, atsakomybes su kitais artimaisiais. Vienam atlaikyti krūvį labai sunku. Skirkite laiko sau, atsikvėpkite“, – drąsina E.Urbutienė.
