Žinia apie vėžį įkvėpė džiaugtis gyvenimu
Su 49-erių Arūnu Savickiu susitinkame ne jo masažo kabinete, o Nacionaliniame vėžio institute. Vyrui po storosios žarnos vėžio operacijos jau pašalinta stoma. Taigi Arūnas ligoninėje leidžia paskutines dienas ir laukia, kada galės grįžti namo. Nors, kaip pats sako, paskutinį kartą pas gydytoją buvo prieš vestuves, o tai buvo prieš 6 metus, artėjant Kalėdoms vyras pastebėjo nerimą keliančių ženklų. „Ženklas buvo tas, kad nuėjęs į tualetą pastebėjau rožinės spalvos gleives. Tada gavau šeimos gydytojo siuntimą pas specialistą,“ – pasakoja Arūnas.
„Nejaučiau nė vieno simptomo, išskyrus rožines išskyras. Bet jų galėjau ir nepastebėti. Kitiems, sergantiems vėžiu, nebūna apetito. Oj, o pas mane jo buvo... Turbūt visiems nevalgantiems užtektų mano apetito. Turėjau antsvorio“, – prisimena vyras. Atlikus kolonoskopijos tyrimą paaiškėjo, kad Arūnas serga pirmos stadijos storosios žarnos vėžiu. Žinią apie ligą Arūnas priėmė dvejopai: „Žinia ir džiugi, ir nelabai. Nelabai džiugi – nes vėžys. O džiugi – nes šiandien.“
Tiesa, vyras pripažįsta, kad sužinojus diagnozę į galvą plūdo pačios įvairiausios mintys. Tačiau kiek daugiau nei po dienos Arūnas į savo ligą nusprendė žvelgti optimistiškai. Juk, kaip pats sako, dabar lieka daugiau laiko maloniems dalykams.
„Kai man buvo atlikta kolonoskopija ir sužinojau, kad sergu, iš pradžių nesuvokiau, kad man vėžys. Smegenys nedirbo. Kai jos pradėjo dirbti, o tai nutiko po pusantros paros, atėjo suvokimas, kad man vėžys. Jau laikas mirti. Mintyse išdalinau turtą, verkiau, kad turiu jauną žmoną, kuria taip ir nespėjau pasidžiaugti, pasidarė gaila, kad dar kažko nepadariau. Tada galvoju: dėl turto – nėra ką dalinti, tad ko gi man kabintis į mirtį, jei norisi gyventi? Tam reikėjo pusantros paros.
Tada atėjo didis gražus suvokimas, kurį tarsi ir turėjau anksčiau. Mes esame nušvitę, kai prisiskaitome knygų. Bet nesame viso to perleidę per save. O čia pavyko pačiam viską išjausti, suvokti, suprasti. Ir valio! Dabar nekyla klausimas: ką veikti? Gali prasėdėti visą dieną žiūrėdamas į varnas. O vakare sakyti, kad tai buvo super diena. Nes išnyko n dalykų, kurie seniau šiek tiek nervino, o dabar jų tiesiog nėra“, – mintimis dalijasi Arūnas.
Vyras sako, kad onkologinė liga – tiesiog dar vienas išbandymas gyvenime. „Tai tik trys egzaminai: kovido pandemija, karas ir vėžys“, – sako Arūnas.
Praėjus mėnesiui – į sporto klubą
Kokią įtaką Arūno onkologinei ligai padarė ankstesnis gyvenimo būdas, žinoma, neatsakys niekas. Tačiau Arūnas neslepia: seniau piktnaudžiavo alkoholiu, nuolat persivalgydavo. „Džiaugiuosi, kad esu blaivus. Seniau gėriau, bet niekada nesakiau, kad geriu, sakiau, kad keičiu savo sąmonę. Jei nueitumėte į anoniminių alkoholikų klubą, išgirstumėte tūkstantį istorijų. Ir visos jos būtų apie mane.
Visi mes galvojame, kad esame tokie vieninteliai, bet iš tikrųjų, visi mes vienodi. Buvo etapas, kai negėriau, bet kai tapau viengungiu, pagalvojau: juk galiu vyno paragauti! O šiandien jau septyneri metai, kai esu blaivus. Aš džiaugiuosi, kad esu blaivus. Nes jei būčiau toje girtoje būsenoje (jeigu išvis dar būčiau gyvas) ir sužinočiau, kad sergu, nusibaigčiau ne nuo ligos, o nuo alkoholinių gėrimų gausos“, – juodą gyvenimo periodą prisimena Arūnas.
Be to, kaip pats sako, valgė ir labai daug mėsos, o juk raudona mėsa didina riziką susirgti storosios žarnos vėžiu. „Greitojo maisto gyvenime nevalgiau. Bet gyvenau „ant mėsos“. Kokius penkerius metus valgiau mėsą su mėsa. O ir chirurgas sakė, iš raciono išmesti raudoną mėsą“,– kalba Arūnas.
Vyras sako, kad sportas į jo gyvenimą atėjo tada, kai pradėjo erzinti atvaizdas veidrodyje. „Sportuoti pradėjau dėl antsvorio. Buvau masažuotojas su dideliu pilvu, pakilusiu petimi. Patarimai, ką valgyti, kad nebūčiau storas, man netiko, reikėjo kažką daryti. Bet ateidavo kita diena, o išvadų – jokių. Galiausiai tapo emociškai sunku ir ėmiau sportuoti“, – pasakoja Arūnas.
Sportas iš Arūno gyvenimo nedingo ir susirgus storosios žarnos vėžiu. Grįžęs namo po operacijos vyras pradėjo neilgus pasivaikščiojimus: stipriam, sportiškam vyrui tai pradžioje tapo tikru iššūkiu.
„Per Kalėdas grįžau namo. Nekaip judėjau, turėjau daug siūlių. Buvo liepta judėt minimaliai. Prieš Naujus metus išėjau išnešti šiukšlių. Nuo namo iki konteinerio ir atgal. Koks šimtas metrų. Po to dvi valandas gulėjau lovoje – drebėjo rankos ir kojos. Puikiai žinau, kaip reaguoja raumenys, kai jie nedirba. Todėl atsirado stimulas kasdien bent jau du kartus nueiti iki šiukšlių konteinerio ir atgal.
Tada atsisiunčiau į telefoną žingsniamatį. Lenktyniavome su mama. Ji per dieną nueidavo po 11 tūkstančių žingsnių. O man pakakdavo ir tūkstančio. Turėjau gerti daug skysčių, tai reiškė, kad ir daug išpilti reikėjo. Todėl atradau maršrutą nuo namų iki prekybos centro. Kad būtų kur į tualetą nueiti: atsigerdavau namuose, nueidavau į tualetą prekybos centre, atsigerdavau, grįždavau namo, nueidavau į tualetą. Supratau, kad galiu tuos 10 tūkstančių žingsnių laisvai nueiti,“ – grįžimą prie sporto prisimena vyras.
Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po operacijos, Arūnas panoro ne tik vaikščioti. „Suvokiau, kad reikia kito lygio – sporto klubo. Bet pusė kūno nedirbo. Paskambinau chirurgui. Sakė, nemankštinti abdominalinės srities. Sportavau kasdien. Mano tikslas buvo nueiti ir kažką paveikti, kad ir paminti dviratį. Sportuodavau iki valandos – pusantros. Dviratis – bėgimo takelis – dviratis. Vėliau pradėjau atlikti pratimus dubens sričiai. Supratau, kad šių pratimų man reikia, nes nebegalėjau šlapintis. Pradėjus daryti Kėgelio pratimus, viskas greitai pasikeitė“, – apie sveikimą ir grįžimą prie įprasto gyvenimo pasakoja Arūnas.
Sportas padeda ne tik sveikti
Anot Arūną operavusio Nacionalinio vėžio instituto Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos ir onkologijos skyriaus gydytojo chirurgo dr. Audriaus Dulsko, sveikti vyrui neabejotinai padeda ir aktyvus gyvenimo būdas iki ligos, ir fizinis aktyvumas po operacijos. „Kalbant apie Arūną – jo gijimo laikas yra labai greitas. Todėl, kad pacientas visą gyvenimą buvo aktyvus, ankstyvu pooperaciniu laikotarpiu irgi negulėjo lovoje. Nepraėjus nė parai po operacijos, pacientas aktyviai vaikšto po skyrių, lyg nebūtų operuotas,“ – kalba A.Dulskas.
Nuo namo iki konteinerio ir atgal. Koks šimtas metrų. Po to dvi valandas gulėjau lovoje – drebėjo rankos ir kojos.
Anot gydytojo chirurgo, po storosios žarnos operacijos pacientams rekomenduojama padidinti fizinį aktyvumą, kadangi yra bent keletas tyrimų, rodančių aktyvumo naudą ilginant pacientų išgyvenamumą po gydymo dėl vėžio. „Visiems savo pacientams sakau, kad kiekvienas turi pajusti pats, kada jau gali grįžti prie intensyvesnio fizinio aktyvumo. Vaikščioti leidžiu jau nuo pat pirmos dienos po operacijos. Palaipsniui galima didinti krūvį,“ – apie fizinės veiklos naudą pasakoja A.Dulskas.
Tiesa, gydytojas chirurgas atkreipia dėmesį, kad po storosios žarnos vėžio operacijos su sportu persistengti nereikėtų ir didelių svorių kilnoti nerekomenduoja. „Vienintelis apribojimas kurio rekomenduoju prisilaikyti – tai kelis mėnesius nekelti daugiau nei 5–10 kg. Yra žinoma, kad pilvo siena (konkrečiau aponeurozė) gyja bent 3 mėnesius, pilnai sugyja per 6 mėnesius. Todėl išvaržų profilaktikai geriau apsieiti be sunkesnių svorių kilnojimo. Tačiau greitas ėjimas, bėgimas, dviračio mynimas tikrai galimas anksti po operacijos,“ – sako daktaras.
Be to, fizinis krūvis padeda ne tik greičiau sveikti po operacijos, bet ir jai pasiruošti. „Atsiranda vis daugiau ir daugiau duomenų, jog priešoperacinis fizinis krūvis pagerina pooperacinį laikotarpį – mažėja komplikacijų, gerėja išgyvenamumas. Juk nė vienas nebėgame maratono be treniruočių. O operacija ir yra tam tikras maratonas. Todėl operacijai reikia pasiruošti. Kitas klausimas – kiek gi to laiko turime. Ar užtenka poros savaičių pasiruošimo. Greičiausiai ne, o ir ne visi vėžiai gali laukti kelias savaites. Todėl geriausia būti fiziškai aktyviems visą gyvenimą“, – sporto privalumus vardija gydytojas chirurgas.
Medikas taip pat atkreipia dėmesį, kad aktyvus gyvenimo būdas – viena iš profilaktikos nuo onkologinių ligų priemonių. „Fizinis aktyvumas yra vienas iš profilaktikos būdų norint išvengti bet kokios srities vėžio, taip pat ir storosios žarnos. Todėl kviečiu visus kasdien prasieiti bent tuos „auksinius“ dešimt tūkstančių žingsnių. Kartais naudotis laiptais vietoj lifto ir panašiai,“ – reziumuoja A.Dulskas.
