Kokios priežastys?
Kone visas žmonių gyvenimas persikelia į socialinę erdvę – nuo buitinių dalykų iki pramoginių ir labai žiauraus turinio. Internete žmonės kalba apie savižudybę įvairiomis formomis, save žaloja – tai itin retas dalykas ir vyksta ne tik Lietuvoje. Vieša savižudybė atkreipia daugiau dėmesio todėl, kad dažniausiai visuomenė įsivaizduoja tai kaip veiksmą, atliekamą vienumoje.
Komentuodamas, kas galėtų nulemti, kad žmogus tokiam veiksmui pasirenka viešą platformą, psichoterapeutas, psichologas, Suicidinių tyrumų centro vadovas Paulius Skruibis atkreipė dėmesį, kad visgi daugiau nei pusė savižudybių yra vienaip ar kitaip susijusios su noru kažką parodyti aplinkai.
„Viena vertus – taip, aišku, savižudybė yra dažniausiai vienumoje atliekamas veiksmas, bet kita vertus – žmonėms ne taip retai norisi, jie turi kažkokį poreikį, kad tame veiksme kažkaip dalyvautų ir kiti žmonės. Jie kažką bando tiems žmonėms pasakyti.
Pavyzdžiui, yra toks dalykas, kad žmogus prieš savižudybę ne taip retai, net dažnai, kitam užsimena apie savo ketinimą. Galėtume galvoti, jei nusprendei nusižudyti – kam kažkam apie tai sakyti? Lyg yra toks įsitikinimas, kad jei žmogus rimtai nusprendė tai padaryti, jis niekam nesakys. Bet mes iš praktikos, iš mokslinių tyrimų matome, kad ne visai“, – komentavo P.Skruibis.
Anot psichoterapeuto, taip, dalis žmonių apie tai nepraneša, bet didesnė dalis žmonių kažkokiu būdu apie tai pasisako: „Tai lyg ir asmeniškas veiksmas, bet kita vertus, jiems svarbu pranešti ir gauti kažkokią reakciją. O kai tai yra transliuojama viešai, tai yra dar aiškesnis to pavyzdys. Sunku pasakyti, ko žmogus tikisi, kokia motyvacija, bet aš matyčiau, kad tai noras, jog kiti kažkaip tame sudalyvautų. Kažką tokiais veiksmais norima pranešti, iškomunikuoti“, – komentavo S.Skruibis.
Savižudybių prevencijų ir intervencijų ekspertė Viktorija Andreikėnaitė tikino, kad komentuoti būtent šio įvykio nesinori, kad tai nepavirstų spekuliacija, nes daugumos aplinkybių nežinome, o kiekvienas atvejis yra individualus. Tačiau tokiame elgesyje, pasak psichologės, galima įžvelgti labai daug agresijos ar interpretuoti kaip protesto akciją:
„Labai gerai, kad „TikTok“ bendruomenė pranešė apie tai, kreipėsi, tikiuosi, kad išėmė tą vaizdą, bet aš labai norėčiau akcentuoti to pasekmes ir žalą. Lietuvoje savižudybių yra labai daug ir mes kaip visuomenė turime dėti pastangas, kad tai paveiktų kuo mažiau žmonių.“
Didžiulė įtaka visuomenei
Anot V.Andreikėnaitės, neretai mes gal net nesuvokiame, kiek ir kaip tokie vaizdai, pokalbiai ar panašūs dalykai gali paveikti kitą žmogų. Viena vertus, mes nežinome, kaip bičiulis ar kolega jaučiasi iš tiesų, antra – kiekvienas juk ir reaguojame skirtingai. Pašnekovės teigimu, jei suicidinio turinio vaizdas socialiniame tinkle paveikia 10 žmonių, tai – jau labai daug, o peržiūrų juk būna kur kas daugiau.
„Tai gali sukelti vadinamąjį Verterio efektą, kai jautrus žmogus, kuris galvoja apie savižudybę, pamato tą reiškinį ir palaiko nusižudžiusįjį herojumi, todėl gali pakartoti jo elgesį. Kaip pavyzdį galiu pateikti tokį palyginimą. 2021 metais Lietuvoje nusižudė 565 žmonės, o 2013 m., kai nusižudė Vytautas Šapranauskas, tas rodiklis buvo daug aukštesnis – viršijo tūkstantį. Tai yra beveik dvigubai daugiau nei dabar.
Viena iš interpretacijų bei mokslininkų nuomonių, kad V.Šapranausko savižudybė galėjo daryti tam įtaką. Beje, prie šių skaičių prisideda ir visuomenei būdingas savižudybės romantizavimas. Kai žmogus mato, kad nusižudo linksmas, sėkmingas žmogus, galvoja, kad jis irgi gali taip padaryti“, – kalbėjo V.Andreikėnaitė.
Vienas svarbiausių aspektų, psichologės teigimu – savižudybės pateikimas. Anot jos, kalbėti apie tai reikia, tačiau neromantizuoti ir nedramatizuoti šio įvykio.
Viešumo reikšmė
„Jaunimo linijos“ psichologas Mykolas Kriščiūnas sako, kad viešumo reikšmė savižudybių kontekste – didelė, o ypač kalbant socialinius tinklus: „TikTok'e“, kam yra tekę juo naudotis, žiūri vaizdus ir nežinai, kokį kitą vaizdą tau išmes. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio vaizdą galėjo parodyti bet kam – ar vaikui, ar paaugliui, ar suaugusiam žmogui.
Socialinėje erdvėje yra labai sunku sukontroliuoti, ką žmogus pamatys. Taigi, nė vienas nėra apsaugotas nuo to, kad pamatys žiaurų vaizdą. Tai nebūtinai reiškia, kad žmogus iškart pagalvos apie savižudybę, bet tokie reginiai gali sukelti emocinių sunkumų ir atsiliepti vėliau.“
M.Kriščiūnas svarstė, kaip tokie vaizdai galėtų veikti žmogaus psichinę būklę, anot jo, pamatymas, kaip žmogus atima sau gyvybę, gali palikti labai ryškių neigiamų jausmų ir emocijų.
„Tikrai negaliu sakyti, kad pats kalbėjimas apie savižudybę ar jos pamatymas iškart skatina galvoti apie savižudybę, bet turime suprasti, iš ko tai susideda. Tai kompleksinis įvykis – juk žmogus gali išgyventi sunkias emocijas, traumines patirtis ir pan., ir jei tokiame kontekste pamato savižudybės aktą ar kažką panašaus, tai jau gali prisidėti prie labai sudėtingos emocinės situacijos, kuri vėliau gali prie to ir privesti“, – sako pašnekovas.
Kalbėti reikia, o kaip?
Psichoterapeutas P.Skruibis atkreipia dėmesį, kad socialiniai tinklai turi dar vieną aspektą. Daliai žmonių tokių vaizdų žiūrėjimas gali tapti kaip pramoga:
„Vieni tai gali priimti jautriai, o kiti – sakyčiau, ciniškai, nes socialinė erdvė sukuria tokį lyg atstumą. Visai kitaip juk nei žiūrėtume gyvai. Žiūrintieji kartais net nepagalvoja, kad stebi kaip pramogą, atrodo, kad gal tai net nerimta, o iš tikrųjų – tai kito pasimetusio, sutrikusio žmogaus drama. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad kartais pernelyg dideliu dėmesiu mes net kurstome, skatiname veiksmus.“
Tiek psichologai, tiek tyrėjai ar ekspertai sutinka, kad kalbėti apie savižudybes reikia, vis dėlto, kaip kalbėti, kad jautriam žmogui nepasiūlytume „varianto“? Arba jaunuoliui nesudaryti įspūdžio, kad toks veiksmas vertas dėmesio?
„Kalbėti tiesiog kaip apie faktą, tačiau svarbiausia žinutė turėtų būti, kad kiekvienas žmogus yra reikalingas. Svarbu nepamiršti akcentuoti, kad yra kita išeitis – kad kiekvienas iš mūsų galime tam tikrame gyvenimo laikotarpyje patekti į krizę, tačiau ji gali praeiti, o mintys apie savižudybę krizės atveju – natūralus dalykas. Tos mintys gali praeiti, jei tu kreipiesi pagalbos. Labai svarbu apskritai keisti nuostatas apie emocinę sveikatą. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad 50 proc. turi teigiamas nuostatas šiuo klausimu, o kita pusė – neigiamas. Būtent tos nuostatos ir užkerta kelią su sunkumais susiduriantiems žmonėms kreiptis pagalbos“, – komentavo V.Andreikėnaitė.
Atkreipiant dėmesį, kad socialinių tinklų turintys labai lengvai pasiekia jaunus žmones, paauglius, V.Andreikėnaitė akcentavo, kad su jais taip pat reikėtų nebijoti apie tai kalbėti, atvirkščiai – kalbėti, bet kalbėti rimtai.
„Pirmiausia, reikėtų pasakyti, kad taip yra, taip nutinka. Jokiu būdu savižudybė neturi būti stigma, bet aiškinti, kad gyvenime nutinka sunkumų, bet žmogus turi kreiptis pagalbos ir kalbėti apie pagalbos būdus, kokie jie yra. Visada akcentuoti, kad yra kita išeitis“, – tikino psichoterapeutė.
V.Andreikėnaitė ragino žmones nebūti abejingiems emocinei sveikatos klausimams ir turint įtarimų, kad žmogus turi psichologinių bėdų – padėti jam, nukreipti į padėti galinčius asmenis ar insitucijas, o daugiau informacijos, kaip ir kur gauti pagalbos, galima rasti ir tinklapyje „Tu esi“.
