„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Vis dar stigmatizuojama lėtinė liga: pažvelkite lyg į priverstinį gyvenimą su benamiu šunimi, kurį reikia prisijaukinti

Išgirdus diabeto diagnozę, visada apima didesnis ar mažesnis šokas, nes tai reiškia, kad su šia liga teks gyventi visą likusį gyvenimą. Dar daugiau – neišvengiamai pasikeis gyvenimo būdas. Tai, pasak psichologės Jolantos Žilinskienės, kelia didžiulį stresą, tačiau bet koks bandymas kovoti su šia liga pasmerktas pralaimėjimui.
Ligos
Ligos / Fotolia nuotr.

Priežastys, dėl kurių liga kelia stresą

Pasak J.Žilinskienės, pirmiausia stresą kelia faktas, kad žmogus nuo šiol turi sveikatos problemų ir natūraliai didėja tikimybė, kad ateityje sveikata blogės, ypač kai susergama pirmo tipo diabetu.

„Tačiau vienas didžiausią stresą keliančių veiksnių – kad žmogus priverstinai turi pakeisti gyvenimo būdą. Motyvacija tai daryti atsiranda, jeigu dėl esamos būklės žmogus patiria diskomfortą, tačiau diabetas, ypač antro tipo, drįsčiau sakyti, neturi labai išreikštos simptomatikos – akistatos su diagnoze pradžioje nėra labai didelio diskomforto. O gydytojai sako, kad reikia gyventi kitaip.

Pirmo tipo diabeto atveju žmogaus gyvenimo būdas natūraliai pasikeičia, jis tampa visiškai priklausomas nuo insulino, turi kasdien jį leistis, tikrintis glikemiją. Ir šios procedūros kelia daugiau streso negu motyvas, dėl ko žmogus turi kontroliuoti ligą“, – teigė pašnekovė.

Be to, žmonės per trumpą laiką turi išmokti daug naujų dalykų: susiskaičiuoti angliavandenius maiste, nusistatyti glikemiją ir pagal tai pasiskaičiuoti insulino dozę. Iš pradžių atrodo, kad tai neįmanoma, nes jaučiama tokia didžiulė įtampa, kad ji blokuoja pažintinius gebėjimus ir viso to išmokti iš tiesų pasidaro sunkiau.

„Taip pat svarbu pabrėžti, kad ši liga stigmatizuojama – sergantieji iš aplinkinių vis dar sulaukia pasmerkimo ar priekaišto, kad nereikėjo daryti to ar ano. Diabetas dažnai tapatinamas su saiko nebuvimu persivalgant ir nutukimu, esą pats kaltas“, – svarstė J.Žilinskienė.

Pasak jos, dėl visų šių priežasčių žmonės net ir šiais laikais kartais slepia savo diagnozę nuo aplinkinių: antro tipo diabeto atveju – iš gėdos ir menkavertiškumo jausmo, nes diabetas dažnai susijęs su nutukimu, o pirmo tipo diabetas sukelia kitoniškumo jausmą dėl glikemijos patikrų ir insulino injekcijų, kurios kartais gali būti palaikomos narkomanija. Ypač dėl to išgyvena paaugliai, kuriems labai svarbu neišsiskirti, būti tokiems, kaip visi kiti jų draugai.

„Buvo atvejis, kai dirbdamas kolektyve žmogus sugebėdavo pasitikrinti glikemiją ir susileisti insulino, o kolegos net nepastebėdavo. Ir tai ne vienas toks atvejis mano praktikoje. Netgi pietaudami kartu su kolegomis prie vieno stalo žmonės sugeba nepastebimai pasitikrinti glikemiją ir susileisti insulino“, – pasakojo psichologė.

Ką turėtų žinoti kolegos ir kiti aplinkiniai

Pašnekovės manymu, mažinant stigmą, susijusią su šia liga, būtina visuomenės edukacija ir ji turėtų vykti nuo pat darželio ar mokyklos. Juk pirmo tipo diabetu sergantys vaikai šiose įstaigose praleidžia labai daug laiko, o vaikystėje kaip tik formuojasi pagrindiniai įgūdžiai, susiję su gyvensena ir ligos kontrole. Jeigu vaikas patiria prieštaringus reikalavimus namuose ir ugdymo įstaigoje, jam šie įgūdžiai nesusiformuoja.

Dirbdamas kolektyve žmogus sugebėdavo pasitikrinti glikemiją ir susileisti insulino, o kolegos net nepastebėdavo.

„Tėvai, drąsiai sakau, dirba 24 val. per parą, nes auginti vaiką, sergantį diabetu, yra didžiulis iššūkis, todėl visada akcentuoju, kad šitie tėvai verti didžiulės pagarbos ir jiems tikrai reikia pagalbos. Viena iš pagalbos formų – palanki aplinka mokykloje ar darželyje, kai bendruomenė žino, kad vaikas serga diabetu, geba atpažinti simptomus, kai jam yra prasčiau, ir gali suteikti pagalbą (padrąsinti pasitikrinti glikemiją, susisiekti su tėvais ar, jeigu reikia vaikui susileisti insulino arba suvartoti gliukozės, padėti tai padaryti – nesvarbu, tuo metu pamoka ar pertrauka). Suaugusiųjų pagalba ypač svarbi vaikams iki 12 metų – padedant pasiskaičiuoti, kiek reikia susileisti insulino.

Jeigu vaikas jaučia aukštą streso lygį ir dėl to kyla glikemija, pavyzdžiui, vyksta kontrolinis, todėl vaikas nepajėgus susidoroti su užduotimi, nes padidėjęs cukraus kiekis apsunkina mąstymą, dėmesį, atmintį, būtų puiku, kad mokytojai sugebėtų jį nuraminti ar atidėti kontrolinį kitam kartui. Būtent tokių pagalbos formų iš bendruomenės reikėtų šeimoms: vaikui tuomet formuojasi sveikas pasitikėjimas aplinkiniais, o tėvai gali dirbti visą darbo dieną ir turėti atokvėpio akimirkas“, – teigė J.Žilinskienė.

Kauno klinikų Endokrinologijos klinika kaip tik vykdo tokį švietėjišką projektą: nustačius vaikui diabeto diagnozę, jeigu tėvai sutinka, apie susirgimą pranešama mokyklos psichologui, o šis susisiekia su pašnekove, kuri padeda paruošti to vaiko bendraklasius jo grįžimui į mokyklą.

„Teko vesti vieną tokią pamoką ir man buvo be galo gera matyti nuoširdų vaikų smalsumą ir geranoriškumą. Iki šiol prisimenu vienos mergaitės žodžius. Kai paklausiau, kaip jie įsivaizduoja, ko labiausiai reikia jų draugui, kai jis grįš iš ligoninės, ji pasakė: „Ateičiau ir apkabinčiau.“ Mums, suaugusiems, tiesiog labai svarbu padėti vaikams mokytis bendrauti su savo sergančiu draugu“, – sakė pašnekovė.

Tokio paties geranoriškumo iš aplinkinių reikia ir diabetu sergantiems suaugusiems. Yra profesijų, kai tenka dirbti be pietų pertraukos ir nėra galimybės pasitikrinti glikemiją ar pavalgyti, kai tai būtina. Galima tik įsivaizduoti, kokį stresą tuomet tenka jiems išgyventi. Būtent todėl labai svarbu, kad bendradarbiai žinotų, kad jis serga, atpažintų simptomus, kada jis jaučiasi blogai, ir pasiūlytų pagalbą: kad ir atneštų tolėliau padėtą gliukomatį ar paduotų ką nors saldaus, jeigu glikemija labai krenta. Pagaliau, jeigu žmogus netenka sąmonės, iškviestų greitąją.

„Svarbiausia, kad nebūtų patyčių. Ne paslaptis, kad ne tik vaikai tyčiojasi vieni iš kitų, bet ir suaugusieji moka įgnybti. Jiems tai pajuokavimas, o žmogui skaudu, nes tai jam problema. Darbovietėse, kuriose mikroklimatas yra pozityvus, žmogui labai lengva pasakyti, kad serga diabetu. Bet jeigu kolektyve yra daug patyčių, mobingo, žmogus natūraliai jausis labiau pažeidžiamas ir slėps savo ligą“, – pasakojo pašnekovė.

Kaip susitaikyti su liga?

Pasak psichologės, kaip žmogus reaguoja į aplinkinių replikas, labai priklauso nuo to, ar jis pats susitaikęs su liga ir ją priėmęs.

„Labai svarbu suprasti, kad žmogus negali pasirinkti ligos, bet gali pasirinkti, kaip su ta liga būti. Ar jis ją priima, susitaiko, gyvena su ja, ar kovoja, neigia, atmeta? Jeigu į ligą žiūrime kaip į priešą, stengiamės ją nugalėti, išmesti iš savo gyvenimo, o su diabetu to padaryti neįmanoma. Todėl pacientams dažnai siūlau tokią metaforą: į diabetą pasižiūrėkite kaip į priverstinį gyvenimą su benamiu šunimi, kurį reikia prisijaukinti, išmokyti būti kartu ir pačiam išmokti su juo būti.

Kai su liga pavyksta susitaikyti, neretai žmonės sako: „Jeigu man tektų rinktis – gyventi su diabetu ar be diabeto, greičiausiai rinkčiausi gyventi su juo.“ Liga jiems tampa dvasinio augimo sąlyga, išmokiusi juos nuoseklumo, sąmoningumo, atsakingumo, gebėjimo girdėti savo kūną, paskatinusi peržiūrėti savo vertybes ir parodžiusi aplinkinius žmones visai kitoje šviesoje. Žmonės atvirauja nesitikėję, kad šalia jų tiek jautrių žmonių, kurie jiems padėjo susigyventi su liga. Taigi į ligą reikia žiūrėti kaip į duotybę, į galimybę ar iššūkį, bet tikrai ne kaip į priešą, bausmę ar stigmą“, – patarė pašnekovė.

Suaugusio žmogaus artimiesiems svarbu turėti nuostatą padėti jam gyventi su šia liga, bet pernelyg nekontroliuoti.

Ne mažiau svarbu susitaikyti su liga ir sergančiojo artimiesiems. Jeigu suserga vaikas, žinia pirmiausiai yra didžiulis stresas tėvams, kadangi jiems, pasak psichologės, tenka pažeisti pagrindinius tėvystės principus – saugoti vaiką nuo skausmo ir jį maitinti. Mat, kad vaikas gyventų kokybiškai su šia liga, tenka suteikti jam skausmo ir riboti maistą. Tačiau jeigu jis mato, kad tėvai priima ligą kaip gyvenimo dalį, su kuria reikia išmokti tvarkytis ir gyventi, tuomet ir vaikas į savo ligą pradeda žiūrėti ne taip skausmingai“ „Taip atsitiko, kad aš susirgau, bet su tuo galima gyventi.“ Tai netampa gyvenimo tragedija.

„Suaugusio žmogaus artimiesiems svarbu turėti nuostatą padėti jam gyventi su šia liga, bet pernelyg nekontroliuoti. Padėti tik tiek, kiek prašoma, nepažeidžiant jo savarankiškumo ir orumo, neinvalidizuojant jo. Tai geriausia pagalba, kokia tik gali būti“, – teigė J.Žilinskienė.

Pasak jos, gyvenimas su diabetu – nuolatinis darbas. Kad gyvenimo kokybė būtų pakankamai aukšta tiek čia ir dabar, tiek ateityje, žmogus turi dirbti kiekvieną dieną. Todėl ši liga turi lėtinio nuovargio šešėlį ir žmogui labai svarbu atrasti būdų, kaip pasikrauti savo bateriją, pasipildyti energijos šaltinį. Šiuo atveju jam pailsėti ir atsigauti gali padėti artimieji, sudarydami tam sąlygas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų