Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vis dažniau šmėžuoja nuomonės formuotojų įrašai apie jiems nustatytą ADHD. Vis dėlto ne visiems šis sutrikimas diagnozuojamas teisingai – nė nepasikonsultavę su specialistais, žmonės patys atlieka kelis testus internete ir pamatę, kad kai kurie atsakymai sutampa, instagrame ar feisbuke ima drąsiai kalbėti apie nustatytą ligą.
Gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė R.Mazaliauskienė teigia pastebinti išaugusį ADHD susidomėjimą, tačiau pabrėžia, jog pačiam sau diagnozuoti sutrikimą gali būti pavojinga.
Su gydytoja R.Mazaliauskiene kalbamės apie tai, ką reiškia ADHD, kaip jis nustatomas ir kodėl pastaruoju metu šis sutrikimas toks populiarus.
– Pirmiausia pasakykite, kas yra ADHD?
– Tai yra vienas iš psichikos sutrikimų, o konkrečiai – aktyvumo ir dėmesio sutrikimas. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje, 10-oje modifikacijoje, kurią dabar naudojame, akcentuojama ankstyva pradžia (paprastai per pirmuosius penkerius gyvenimo metus), sugebėjimo užsiimti veikla, reikalaujančia pažintinių funkcijų, stoka, polinkis nebaigus vieno darbo, užsiimti kitu, ir dezorganizuotas, sunkiai kontroliuojamas bei perdėtas aktyvumas.
– Kokie simptomai gali išduoti, kad žmogus turi šį sutrikimą, ir jau turėtų atkreipti į tai dėmesį?
– Reikėtų pažymėti impulsyvumą, prastą laiko valdymą ir planavimą, sunkumą daug darbų atlikti vienu metu, perdėtą aktyvumą, nenustygimą vietoje. Jei dominuoja nedėmesingumas, žmogus bus chaotiškas, nepunktualus, neišklausantis. Tačiau tai nereiškia, kad, esant asmeniškai įdomiai veiklai ar geidžiamam atlygiui, toks žmogus nepajėgs tinkamai funkcionuoti.
Vis dėlto gyvenime bus sunkumų mokantis, adaptuojantis ugdymo institucijoje ar darbe, be to, visa tai darys įtaką savivertei, kuri paprastai būna žema.
Kitas požymis – hiperaktyvumas, reiškiantis vidinio nenustygimo jausmą. Neteisingai manoma, kad jei žmogus ramiai sėdi pokalbio metu, jam negali būti ADHD. Asmuo gali išsėdėti, tačiau dažnai patiriama raumenų įtampa dėl didelių pastangų tą daryti ramiai.
Tai nereiškia, kad, esant asmeniškai įdomiai veiklai ar geidžiamam atlygiui, toks žmogus nepajėgs tinkamai funkcionuoti.
Dar vienas simptomas – minčių klajojimas: toks žmogus, atlikdamas užduotį, turi daug atsitiktinių pamąstymų, dėl kurių nuolat nusimuša fokusas. Pacientai tai kartais apibūdina kaip bičių avilį ar kitomis panašiomis frazėmis.
Taip pat matomi emocijų reguliavimo sutrikimai, kurie pasireiškia žemu frustracijos lygiu ir emocijų protrūkiais. Svarbu paminėti, kad juos sukelia kasdieniai dalykai.
Tokiam asmeniui sunku išlaukti, veikiama nepagalvojus. Suaugusiojo amžiuje tai gali būti susiję su dažna veiklų, darboviečių ar net partnerių kaita. Galimas perdėtas išlaidavimas.
Kartais yra požymių, kurie paprastai nesiejami su ADHD – pavyzdžiui, persivalgymas.
– Ar teisingai manoma, kad šis sutrikimas labiau būdingas vaikams? Ar visgi gali būti nustatomas ir suaugusiesiems?
– Gali būti nustatoma ir suaugusiesiems. Tam reikia surinkti psichiatrinę anamnezę, atlikti bendrą psichiatrinį vertinimą. Ne taip seniai turime Lietuvos psichiatrų asociacijos iniciatyva išverstą ir validuotą DIVA-5 versiją, kuri skirtą diagnozuoti suaugusiųjų ADHD.
Iš tiesų, kuo vyresnis amžius, tuo sudėtingiau gali būti nustatyti, nes žmogaus gyvenimo įvykiai, adaptaciniai gebėjai, komorbidiniai sutrikimai (pavyzdžiui, priklausomybės psichoaktyvioms medžiagoms, nerimo sutrikimai) gali maskuoti ADHD. Todėl norisi akcentuoti labai gerą informacijos apie vaikystę bei paauglystę surinkimą.
– Dėl kokių priežasčių gali atsirasti ADHD?
– Priežastys yra neigiami faktoriai, veikiantys smegenis. Tai gali būti aspektai, turėję įtakos vaisiaus smegenims motinos nėštumo metu. Pavyzdžiui, mamos nėštumo metu vartotas alkoholis, rūkymas, aplinkos toksinių medžiagų poveikis. Įtakos gali turėti priešlaikinis arba komplikuotas gimdymas.
Nors tyrimai dar vyksta, negalima pamiršti genetikos. Kartais nerandama jokių priežasčių, paaiškinančių konkretaus žmogaus sutrikimą.
– Kalbant apie suaugusiuosius, kokią įtaką, be jūsų minėtų, ADHD gali padaryti jų kasdienybei?
– Turint omenyje hiperaktyvumo dedamąją dalį, svarbu paminėti polinkį rizikingai elgtis, įskaitant ir vairavimą. Tai turi įtakos dažnesniems nelaimingiems atsitikimams, į ką yra linkę šį sutrikimą turintys vaikai, suaugusieji. Taip pat dažnesni agresijos atvejai.
Svarbu paminėti polinkį rizikingai elgtis, įskaitant ir vairavimą.
Hiperaktyvūs suaugusieji nuolat ieško veiklų, nemoka atsipalaiduoti, sunkiai išbūna susirinkimuose. Gali būti problemų su miegu, o pradėjus neteisingai „gydytis“ alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis ar raminamaisiais vaistais, su laiku atsiranda kitų problemų – priklausomybės.
– Vadinasi, dėl šio sutrikimo žmonėms gali būti sunkiau rasti darbą, įsilieti į visuomenę? Galbūt jie net jaus diskriminaciją?
– Tikrai taip. Manau, paminėti dalykai leidžia suvokti, kad šie asmenys nelaikomi „tinkamais visuomenės nariais“.
– Turbūt kiekvienas esame turėję dienų, kai esame išsiblaškę, negalime susikaupti. Kaip suprasti, kad galbūt turiu būtent šį sutrikimą, ir nesupainioti jo su paprastu nedėmesingumu?
– Dažniausiai suprasti būna nelengva. Jei tuo pradeda domėtis suaugęs žmogus, reikia įvertinti daug faktorių, nes jo gyvenimas jau yra paveiktas daugybės veiksnių, turėjusių įtakos charakteriui, streso valdymui.
Manyčiau, kilus įtarimui, kad galima turėti šį sutrikimą, vertėtų pasikalbėti su artimais žmonėmis, kurie papasakotų, koks buvote vaikas ir paauglys. Taip pat vertinga kreiptis į specialistus, ypač jeigu siekiate pagalbos.
– Internete galima rasti ir pasidaryti įvairių testų, kurie esą padeda nustatyti, ar žmogus turi ADHD. Ar tokiais testais galima pasitikėti? O gal vis dėlto geriau iš karto kreiptis į specialistą?
– Galima pažaisti su įvairiais testais. Kartais jie parodo kryptį, kuria galima judėti. Tačiau diagnostikai ir gydymui visada rekomenduočiau kreiptis į specialistus.
– Kaip iš tiesų savo srities profesionalai diagnozuoja ADHD?
– Be jau minėtų psichiatrinių interviu, itin svarbu surinkti informaciją apie požymius, kurie jau vaikystėje ir paauglystėje rodė sutrikimo buvimą. Paprastai suaugę žmonės taip gerai neprisimena vaikystės įvykių, be to, jie dažnai būna apipinti interpretacijų bei kitų asmenų vertinimo. Kartais jie stokoja introspekcijos ir negali tinkamai pateikti diagnostikai reikalingų žinių.
Prisimenu, kai vienas pacientas, kuriam įtarimas, jog turi ADHD, kilo vyresniame amžiuje, atsinešė senas, popierines pažymių knygeles, kuriose buvo nemažai mokytojų pastabų. Šios puikiai iliustravo žmogaus elgesį vaikystėje.
Itin svarbu surinkti informaciją apie požymius, kurie jau vaikystėje ir paauglystėje rodė sutrikimo buvimą.
Kalbant su pacientu, verta pasiteirauti, kaip buvo aiškinami jo mokymosi rezultatai ir stilius. Jei asmuo pasižymi aukštu intelekto lygiu, jis mokykloje galėjo garsėti kaip „gabus tinginys“ ir pan. Negebėjimas tinkamai susikaupti ir išsėdėti prie namų darbų gali būti apibūdinamas ir taip: „Iki 15 metų namų darbus ruošiau kartu su tėvais, nes pats niekaip nesugebėdavau neverčiamas to daryti.“
– Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose tarsi plinta ADHD mada – vis daugiau žmonių dažnai nė nepasikonsultavę su specialistais nusprendžia turintys šį sutrikimą. Ar jūs pastebite savotišką ADHD išpopuliarėjimą?
– Tikrai taip. Psichiatrų asociacijoje net esame gavę prašymą pateikti visas pavardes ir kontaktus specialistų, kurie gali diagnozuoti sutrikimą suaugusiesiems. Iš tiesų, kiekvienas psichiatras turi kompetencijų diagnozuoti visus psichikos sutrikimus.
– Kas, jūsų nuomone, lemia tokį ADHD išpopuliarėjimą?
– Pirmiausia, žinomumas. Kartais apie tai kalba visuomenėje garsūs žmonės, tad kai kurie asmenys susimąsto ir bando pasimatuoti diagnozę sau.
Žmonėms, turintiems ADHD, iškyla gausybė praktinių sunkumų, o mūsų gyvenimo stilius, kuris kupinas greičio ir didelių reikalavimų, neleidžia jų turėti. Todėl tai yra praktinis savo keblumų sprendimų ieškojimas.
Dar vienas galimas paaiškinimas, tik gal mažiau patiksiantis ADHD turinčių asmenų bendruomenei – gydymui naudojama medžiaga. Kažkada kalbėjau su kolega iš Islandijos, kuris akcentavo, kad, pradėjus naudoti concertą (stimuliuojantį vaistą, vartojamą dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimui gydyti – red. past.), šalyje įvyko ADHD pandemija.
Kartais apie tai kalba visuomenėje garsūs žmonės, tad kai kurie asmenys susimąsto ir bando pasimatuoti diagnozę sau.
– Gal yra patogu diagnozuoti sau sutrikimą, kuris pateisintų nesusikaupimą, darbų atidėliojimą?
– Visada smagu turėti sau ir kitiems paaiškinimą, kodėl ko nors nedarai, atidėlioji. Tačiau kartais tai nėra liga – gali būti charakterio ypatumai, kiti su atidėliojamu darbu susiję faktoriai. Reikėtų būti atviru su savimi ir pripažinti atidėliojimų, nedarymų priežastis, prisiimti atsakomybę už veiksmus.
Kažkada teko skaityti frazę, kuri puikiai tai iliustruoja: „Visko, ko nepasiekiau, aš nepasiekiau pats“.
– Ar nėra pavojinga šitaip diagnozuoti sau sutrikimus? Kokią žalą tai gali padaryti?
– Bet koks neteisingai atliekamas veiksmas gali turėti neigiamų pasekmių. Jei blogai interpretuoji savo elgesį, vadinasi, galimai nieko nedarysi ten, kur galima ką nors daryti. Galbūt pasakysite sau, kad tai ADHD, ir nuspręsite dėl to pagalbos neieškoti.O tai gali būti visai kitas sutrikimas, kuriam reikalingas gydymas.
Svarbu paminėti komorbidiškumą – kelių psichiatrinių diagnozių buvimą kartu. Nustatyta, kad ADHD gali būti kartu su bipoliniu sutrikimu, depresija, nerimo sutrikimais, autizmo spektro sutrikimais, priklausomybėmis, valgymo sutrikimais.
Kartais neteisingai savidiagnozuotas sutrikimas veda į kategoriškus reikalavimus tą savidiagnozę pripažinti ir paskirti trokštamą gydymą arba išduoti pažymą į ugdymo instituciją, darbovietę. Gydytojai tiek daug metų mokosi ne todėl, kad galėtų pacituoti tai, kas prieinama internete, o tam, jog galėtų įvairią informaciją kontekstualizuoti, sukurti visuminį vaizdą, jį vertinti bei tinkamai interpretuoti.
Jei blogai interpretuoji savo elgesį, vadinasi, galimai nieko nedarysi ten, kur galima ką nors daryti.
– Jei sutrikimą nustato specialistai, koks gydymas tuomet laukia žmogaus?
– Gydymas yra kompleksinis. Besikreipiantys pacientai dažnai nori medikamentinio gydymo, tačiau svarbūs ir kiti faktoriai, kurie gali pagerinti kasdienį funkcionavimą bei gyvenimo kokybę. Svarbi psichoterapija, kognityvinė-elgesio psichoterapija, o jei nėra tam galimybių, tinka ir psichoedukacija.
Gali būti skiriami medikamentai. Kai kuriems pacientams gerai veikia antidepresantams priskiriamas bupropionas, kurio nauda kartais būna dviguba, ypač jei kartu stebime depresiją.
Įvairūs šaltiniai pateikia rekomendacijas maistui – vengti sintetinių maisto dažų, naudoti daugiau Omega-3 riebiųjų rūgščių, sportuoti.
– Ar galima ADHD visiškai išgydyti? Ar pavyksta tik prislopinti?
– Visiškai išgydyti nepavyks. Vis dėlto simptomai, kurie apsunkina kasdienybę, tikrai gali būti palengvinti, o tai ves į geresnį funkcionavimą ir malonesnę gyvenimo kokybę.
