Pirmiausia įtarė COVID-19
Justino vargai prasidėjo prieš trejus metus. 2020 m. gegužės mėnesį jis išsitraukė į tarpupirštį įsisegusią erkę. Įkandimo vietoje atsirado guziukas, o aplink jį – paraudimas.
„Kadangi jis nenyko, nusprendžiau paskambinti gydytojai. Tuo metu buvo karantinas, todėl konsultacija vyko nuotoliniu būdu. Gydytoja paprašė atsiųsti nuotrauką ir mane nuramino, kad nieko baisaus nėra. Patarė vėl kreiptis, jeigu per ateinančias porą savaičių dėmė plis ar atsiras kitų simptomų. Maždaug po trijų savaičių paraudimas išnyko, tačiau netrukus sunegalavau. Pakilo temperatūra, atsirado silpnumas, nuovargis.
Kadangi tuo metu gyvenome siaučiant pandemijai, pirmiausia gydytoja paklausė, ar neturėjau kontakto su kovidu sergančiu žmogumi. Tuomet patarė gerti daug skysčių ir išsigulėti. Į ligos istoriją, kurioje buvo užfiksuotas mano kreipimasis dėl erkės, ji nepažiūrėjo. O ir aš tuo metu „nesuvedžiau“ simptomų su tuo įvykiu, nes jau buvo praėję šiek tiek laiko. Tuo metu viską užgožė koronavirusas“, – pasakojo vyras.
Ūmūs simptomai iš tiesų praėjo, liko tik galvos skausmas, su kuriuo jis gyvena iki šiol, bet, kaip pats sako, jis nedidelis – kokie 3 balai iš dešimties, tad gyventi su juo galima. Po ligos taip pat išliko nuovargis, rytais būdavo sunku atsikelti, bet Justinas šiuos simptomus „nurašydavo“ aktyviam gyvenimo būdui, persidirbimui, sportui ir pan. Be to, pandemijos pradžioje jis gana sunkiai persirgo kovidu, todėl manė, kad visa tai – ligos liekamieji reiškiniai.
Teko atsisveikinti su darbu
„Tačiau dirbti sekėsi sunkiai. Mano kolegos juokaudavo, kad maždaug nuo pietų pavirstu į zombį. Apie dvyliktą valandą man jau pradėdavo svaigti galva, jausdavausi labai pavargęs ir sunkiai susitelkdavau į darbą. Rugsėjo mėnesį mane atleido dėl netenkinančių rezultatų. Dirbau IT sferoje, o tai labai intensyvus protinis darbas. Žinoma, man buvo šokas.
Netrukus, atvėsus orams, vėl pakilo temperatūra, paūmėjo simptomai – nuovargis, silpnumas, galvos svaigimas, alpimas, apatija, miego problemos. Nuo to laiko pradėjau nuolat varstyti gydytojų kabinetų duris. Iki dabar suskaičiavau 15 vizitų su tais pačiais simptomais. Visą žiemą beveik pragulėjau lovoje. Ryte atsikėlęs porą valandų ką nors nuveikdavau ir vėl turėdavau grįžti į lovą, nes trūkdavo jėgų. Mane siuntė įvairiausiems tyrimams – nuo neurologinių iki gastroenterologinių, netgi atliko galvos kompiuterinę tomografiją, bet visi tyrimai būdavo geri.
Gydytojai gūžčiojo pečiais ir siūlė keisti gyvenimo būdą. Bet tuo metu neturėjau darbo ir gyvenau labai ramiai – dar ramiau gyventi būtų neįmanoma. Už savo pinigus pasidariau kortizolio tyrimą, jis taip pat parodė, kad streso nepatiriu, bet sveikata nesitaisė. Kai galiausiai gavau siuntimą pas psichiatrą, nes gydytojai nusprendė, kad mano blogos savijautos priežastis slypi galvoje, supratau, kad medikai man kol kas nepadės, aš esu vienas savo kovoje.
Tuomet pats aktyviau pradėjau ieškoti ir domėtis, kas man galėtų būti. Šių metų balandį perskaičiau straipsnį apie moterį, kuri turėjo lygiai tokius pačius simptomus kaip mano. Jai buvo diagnozuota Laimo liga. Nusprendžiau ir aš pasitikrinti. Pasidariau du tyrimus – abu buvo teigiami. Dabar laukiu žinių iš infektologo, koks bus skirtas gydymas“, – atviravo Justinas.
Liga jau labai pažengusi
Vyras apgailestauja, kad ligą pavyko diagnozuoti jai jau labai išplitus. Trejus metus, kai jam buvo atliekami įvairūs brangiai kainuojantys tyrimai, jo organizme laisvai šėlo borelijos.
„Šiuo metu liga pažeidusi mano smegenis ir širdies veiklą. Bet kada man gali užeiti priepuolis, kai staiga nukrenta širdies ritmas – būsena tokia, kad, regis, tuoj apalpsiu, kūnas visiškai atsisako veikti. Ypač nesmagu, kai tai nutinka vairuojant. Tuomet turiu sustoti šalikelėje ir laukti, kol tai praeis. Kai mane atleido, apie metus negalėjau rasti naujo darbo, nes didžiąją laiko dalį praleidau lovoje. Vėliau porą kartų pavyko įsidarbinti, bet abiem atvejais teko išeiti, nes nesusitvarkiau su darbu.
Iš tų trejų metų nedirbau 26 mėnesius. Pasiskaičiavau, kad netekau apie 170 tūkst. eurų darbo pajamų.
IT sritis – gerai apmokama, o aš iš tų trejų metų nedirbau 26 mėnesius. Pasiskaičiavau, kad netekau apie 170 tūkst. eurų darbo pajamų, o valstybės biudžetas dėl to negavo apie 70 tūkst. eurų mokesčių. Tačiau man buvo atlikta daug brangių tyrimų, kurių visai nereikėjo. Toks absurdas – medikai sako, kad man nieko nėra, o aš negaliu nei dirbti, nei gyventi kokybiško gyvenimo.
Laimė, turėjau santaupų, kurias šiuo metu sėkmingai „deginu“. Suprantu, kad ateityje jau negalėsiu gyventi taip, kaip gyvenau iki ligos. Dėl šio suvokimo apima dviprasmiški jausmai. Tikiuosi bent tiek, kad paskirtas gydymas man leis grįžti į darbo rinką, nors laiku nediagnozuota liga per trejus metus smarkiai pažeidė mano organizmą“, – svarstė pašnekovas.
Kaltina ne medikus, bet sistemą
Justinas įsitikinęs, kad didžiausia bėda, jog Lietuvoje nėra patvirtintų Laimo ligos diagnozės nustatymo ir gydymo protokolų, kokie yra JAV ir Jungtinėje Karalystėje.
„Rašiau dėl to užklausą Sveikatos apsaugos ministerijai, tačiau ji mane nukreipė į gydymo įstaigas, o gydymo įstaigos – į gydytojus specialistus, taip ir nepavyko atrasti siūlo galo. Viso to pasekmės, kad dabar žmonės neturi informacijos apie šios ligos diagnostiką. Jeigu būčiau žinojęs, kad reikia pasidaryti tyrimą dėl Laimo ligos, tikrai būčiau jo prašęs. Tačiau dabar, kai nėra protokolų, kiekvienas gydytojas sprendžia pats, kaip elgtis tokioje situacijoje. Jeigu būtų protokolas, pacientai galėtų pasitikrinti, ar gydytojas iš tiesų viską daro pagal jį – taip, kaip reikia.
Mano manymu, šeimos gydytojai, kai pas juos ateina pacientas, visgi turėtų žvilgtelėti į ligos istoriją, nes pats pacientas gali neatsiminti daug faktų, jų nesuvesti su simptomais. Taip nutiko ir man. Kadangi tuo metu svarbesnis buvo koronavirusas, aš pamiršau apie erkę. Tačiau Lietuva yra endeminėje Laimo ligos zonoje, todėl, įkandus erkei, natūralu iš karto įtarti galimą Laimo ligą ir atlikti tyrimus – nesvarbu, yra paraudimas ar ne.
Kita vertus, suprantu ir medikus. Ant jų pečių užkrauta daug administracinių pareigų, jie pervargę, persitempę ir negali skirti pakankamai laiko ir dėmesio pacientui, nebūna atidūs. Tokiu būdu prisidaro dar daugiau darbo sau ir kolegoms. Užsisuka uždaras ratas. Aš asmeniškai tikrai sudariau didžiulį užimtumo burbulą“, – dėstė pašnekovas.
SAM pažadas: kreipsis dėl rekomendacijų
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai patvirtino, kad nėra patvirtinta Laimo ligos diagnostikos ir gydymo tvarka. Tokios tvarkos yra rengiamos didžiausią sergamumą arba mirtingumą sukeliančioms ligoms, o Laimo liga joms nėra priskiriama.
„Gydytojai įtaria, diagnozuoja ir gydo susirgimus remdamiesi savo kompetencija, kurią įgyja studijų ir rezidentūros metu ir kuri nustatyta medicinos normose ir kituose teisės aktuose. Vėliau savo kompetenciją gydytojai tobulina universitetų ar draugijų organizuojamuose kursuose, skaitydami Lietuvos ir tarptautines diagnostikos ir gydymo rekomendacijas“, – teigiama atsakyme.
Tačiau yra ir gerų žinių – artimiausiu metu SAM kreipsis į Lietuvos infektologų draugiją, prašydama pagal kompetenciją parengti Laimo ligos diagnostikos ir gydymo metodines rekomendacijas.
Gydytojos komentaras
Kaip pasakojo „Antėja“ sveikatos priežiūros tinklo direktorė medicinai, šeimos gydytoja Neringa Sakalauskė, Laimo ligos platintojos – Ixodes ricinus erkės. 2021 m. duomenimis, Laimo liga užsikrėtė apie 50 žmonių 100 tūkst. gyventojų, daugiausia užfiksuota susirgimų Vilniaus apskrityje, ne mažiau atsilieka Kauno apskritis.
Laimo ligą atpažinti padeda specifinis odos bėrimas – „jaučio akies“ vaizdas. Jis atsiranda erkės įkandimo vietoje, taip pt gali plisti kitose kūno vietose. Iš pradžių atsiradusį bėrimą galime klaidingai supainioti su odos reakcija į įkandimą, kuris dažniausiai pranyksta per 48 val. ir neplinta, todėl svarbu pastebėti bėrimo pradžią. Specifinis bėrimas gali atsirasti ir nuo erkės įkandimo praėjus iki 30 dienų, dažniausiai jis atsiranda 10–14 dieną po įkandimo, tačiau 20–30 proc. atvejų specifinė Laimo ligos dėmė neatsiranda visai.
„Laimo liga pasireiškia bendrais nespecifiniais simptomais, tokiais kaip galvos, raumenų, sąnarių skausmas, karščiavimas, bendras silpnumas, ir specifiniu bėrimu (maždaug 4/5 žmonių). Laimo ligą diagnozuojame iš simptomų (erkės įkandimo ir vyraujančių nespecifinių ir specifinių simptomų), tad jiems esant skiriamas gydymas antibiotikais. Po paskirto gydymo ir simptomams pranykus ar sumažėjus, laboratoriniai tyrimai nėra atliekami.
Sudėtingesnė situacija yra tada, kai specifinio bėrimo nebūna. Tuomet rekomenduojama atlikti laboratorinius tyrimus dviem etapais: maždaug po 2–4 savaičių nuo erkės įkandimo reikia atlikti serologinius IgM ir IgG Elisa būdu ir, gavus laboratorinių tyrimų rezultatus ribinius ar teigiamus, būtina atlikti papildomus tyrimus dėl Laimo ligos (IgM, IgG Wester bloto metodu), kurie galutiniai patvirtins arba paneigs diagnozę. Gavus IgM ir IgG Elisa neigiamus rezultatus, rekomenduojama pakartoti tyrimus dinamikoje, ypač, jeigu jie yra arti normos ribos ar yra Laimo ligos įtarimas“, – vardijo pašnekovė.
Šeimos gydytojos teigimu, negydoma Laimo liga gali pasireikšti:
-
Lėtiniu sąnarių uždegimu, nes patekusios bakterijos gali įsiskverbti į sąnarius ir sąnarius dengiančius audinius.
-
Neurologiniais simptomais. Bakterijos gali pereiti smegenų barjerą ir sukelti neurologinius simptomus, tokius kaip tirpimas, skausmas, silpnumas, Bello paralyžius, regos sutrikimai ir meningito simptomai.
-
Širdies ritmo sutrikimais, nes bakterijos gali įsiskverbti į širdies audinius ir sutrikdyti širdies ritmą.
Pasitaiko atvejų, kai ir po paskirto gydymo išlieka varginantys simptomai. Ši būklė aiškinama įvairiai. Viena iš nuomonių, kad ligos sukėlėjas gali sukelti „autoimuninę“ reakciją, sukeliančią simptomus, kurie išlieka gerokai po to, kai pati infekcija išnyksta.
