„Dažniausiai vaistinėje klausiama, kada naudoti sterilius ir nesterilius pleistrus ar tvarsčius. Neretai pacientai nesupranta sterilaus tvarsčio būtinybės esant kraujuojančiai, atvirai žaizdai ir naudoja bet kokį po ranka pakliuvusį tvarstį. Tam, kad išvengtume infekcijų ir dėl jų atsiradusių komplikacijų, turime naudoti tik sterilų pleistrą ar tvarstį.
Nesterilūs pleistrai bei tvarsčiai turėtų būti paliekami nedideliems pabrozdinimams ar paviršiniams pažeidimams“, – komentuoja vaistinės vaistininkė Domantė Viliūnaitė.
Vaistinėje galima rasti elastinių, hidrokoloidinių, gipsinių, sterilių, nesterilių tvarsčių bei pleistrų. Elastinis tvarstis naudojamas viršutinių ar apatinių galūnių sąnarių stabilizacijai, esant jų patempimui, taip pat venų varikozės ar hematomų gydymui bei jų profilaktikai.
„Gipsinis bintas naudojamas kietiesiems įtvarams gaminti, o sterilūs tvarsčiai naudojami kasdienei žaizdų priežiūrai: įsipjovus, įsidūrus, nusibrozdinus. Hidrokoloidiniai tvarsčiai reikalingi lėtinių opų, pragulų gydymui – jie uždaro žaizdą, sulaiko drėgmę ir užtikrina žaizdos gijimą.
Nesterilūs pleistrai ar tvarsčiai skirti nedideliems nubrozdinimams ar kitiems mažiems odos pažeidimas, kai nėra infekcijos rizikos“, – vardija D.Viliūnaitė.
Ką daryti susižeidus?
Įsipjovus ir esant nedideliam kraujavimui, būtina žaizdą dezinfekuoti – tai galima padaryti su specialiai tam skirtais antiseptiniais purškalais, o jeigu po ranka jų nėra, puikiai tinka ir paprasčiausias muilo tirpalas.
„Tuomet ant žaizdos reikėtų dėti sterilų tvarstį, kad žaizda nustotų kraujuoti bei nepatektų infekcija. Ne visada pleistrai ar bintai būna sterilūs, todėl jei žaizda yra atvira, kraujuojanti, ir nežinote, ar jūsų turimos priemonės sterilios, geriau jų nenaudoti, kad būtų išvengta infekcijų grėsmės.
Siekiant pagreitinti žaizdos gijimą, galima naudoti ir liaudiškas priemones, tokias kaip šviežios alavijo sultys, medetkos, gysločiai, kraujažolės“, – pataria vaistininkė.
Jei žaizda bus prižiūrima neteisingai, joje gali atsirasti infekcija, kuri apsunkins gijimą ir prailgins jo laiką bei gali iš esmės laikinai sutrikdyti gyvenimo kokybę.
„Ypatingą dėmesį žaizdų priežiūrai reikėtų skirti žmonėms, kurie turi didelę infekcijos riziką: sergant nutukimu, cukriniu diabetu, rūkant, vyresniems žmonėms su lėtiniais kraujotakos sutrikimais bei tiems, kurie turi imuninės sistemos sutrikimų“, – atkreipia dėmesį D.Viliūnaitė.
Ne visada pleistrai ar bintai būna sterilūs.
Ji priduria, kad jei darbuojamasi virtuvėje, sode ar kitur, rekomenduojama naudoti guminius antpirščius, o jei žaizda ant plaštakos – gumines pirštines tam, kad žaizda būtų apsaugota nuo išorės ir nebūtų jokio sąlyčio su maistu ar sode esančiais patogenais.
Tepti ar netepti, klijuoti ar neklijuoti?
Neperšlampamus ir orui nepralaidžius pleistriukus rekomenduojama naudoti tik einant į dušą, labai trumpą laiką. Tuo tarpu vandeniui atsparius pleistrus, kuriuose yra orą praleidžiančių porų, galima nešioti ilgesnį laiką, tačiau jie ne taip gerai apsaugos nuo drėgmės.
„Patogiausias pleistras buitinei žaizdai yra medžiaginis. Tokių pleistrų dengiamoji dalis yra minkšta, tampri, jie geriau prisitaiko ir prilimpa prie odos, patogiau apsukti aplink pirštą ar kulną“, – pažymi vaistininkė.
Pasak jos, jei žaizda kraujuoja, gali tekti ją paspausti švariu, steriliu tvarsčiu, kol kraujavimas sustos. Atsižvelgiant į žaizdos tipą ir sunkumą, prieš ją sutvarstant gali prireikti žaizdą patepti tepalu su antibiotikais – toks tepalas įsigyjamas tik su gydytojo receptu, todėl naudojamas esant gilioms ir sudėtingoms žaizdoms.
„Jei žaizda nėra ypatingai gili, galima patepti jodo tepalu ar kitokiu antiseptinių savybių turinčiu tepalu – tai pagreitins žaizdos gijimą, apsaugos nuo infekcijų“, – teigia D.Viliūnaitė.
Kalbėdama apie tvarstymo trukmę, ji sako, kad viskas priklauso nuo žaizdos tipo ir sunkumo. Paprastai žaizdas, kurios nėra per gilios ar užkrėstos, gali pakakti tvarstyti tik dieną ar dvi, o gilesnėms ar sunkesnėms žaizdoms gali prireikti ilgesnio laiko.
„Kai kurias žaizdas gali tekti palikti atviras, pavyzdžiui, tokias, kurios gerai gyja ir neturi jokių infekcijos požymių, mat tai gali padėti išsausinti žaizdą bei paskatinti gijimą. Taip pat reikėtų reguliariai tikrinti žaizdą ir tvarstį, kad įsitikintumėte, jog žaizda tinkamai gyja, ar tvarstis nėra per daug įtemptas ir nesukelia dirginimo.
Jei pastebėjote bet kokius infekcijos požymius, tokius kaip paraudimas, patinimas, karštis ar pūliai, arba jei žaizda negyja tinkamai, reikėtų kreiptis į gydytoją“, – akcentuoja vaistininkė.
Šitų žaizdų namie geriau negydyti
Nors nedidelius pjūvius ir įbrėžimus dažnai galima saugiai gydyti namuose su tvarsčiu ar pleistru, yra tam tikros žaizdos, kurių nereikėtų tvarstyti patiems. Tai gilios, pradurtos, lėtinės ar užkrėstos žaizdos, taip pat nudegimai.
„Jei žaizda yra pakankamai gili, kad įmanoma pamatyti apatinius audinius, tokius kaip raumenys, kaulai ar riebalai, svarbu kreiptis į gydytoją. Šioms žaizdoms gali prireikti dygsnių ar kitų medicininių intervencijų, kad jos tinkamai užgytų ir sumažėtų infekcijos rizika.
Tuo metu žaizdos, padarytos dėl aštrių daiktų, tokių kaip nagai, adatos ar gyvūnų įkandimai, gali būti ypač problemiškos, mat bakterijos ar kiti patogenai gali patekti į audinį. Jei turite pradurtą žaizdą, svarbu kreiptis į gydytoją, kad įsitikintumėte, jog žaizda yra tinkamai išvalyta ir gydoma“, – pabrėžia D.Viliūnaitė.
Jei nudegimas yra didesnis nei maža pūslelė arba apima didelę kūno dalį, derėtų kreiptis į gydytoją, mat nudegimai būna ypač skausmingi ir dėl netinkamo gydymo gali būti užkrėsti.
„Jei žaizda yra raudona, patinusi, šilta arba pūliuoja, ji gali būti užkrėsta. Užkrėstos žaizdos gali būti rimtos ir reikalauja skubios medicininės pagalbos, kad būtų išvengta infekcijos plitimo.
Jeigu turite žaizdą, kuri neužgijo per kelias savaites arba nereaguoja į gydymą, turėtumėte kreiptis į gydytoją. Lėtinės žaizdos gali būti tam tikrų sveikatos būklių požymis“, – užbaigia vaistininkė.
