Per anksti, kad suprastų diagnozę
Kalbėdamas apie tai, kas galėjo sukelti depresiją tokiame ankstyvame amžiuje, Vladas pabrėžia vaikystės traumas: „Dažni tėvų barniai, smurtas artimoje aplinkoje lėmė didėjantį mano uždarumą, atsirandančias baimes. Bijojau, kad galiu nuvilti kitus žmones, kad iš manęs gali pasityčioti.“
Vladui buvo trylika metų, kai jis susirgo depresija. Netrukus mokykloje vaikai pastebėjo, kad jis tapo tylesnis ir kalba tik užklaustas. Į Vlado elgsenos pokyčius tuomet atkreipė dėmesį ir jo mama.
Anot pašnekovo, mama pastebėjo, jog jis nepritampa prie visuomenės, bendraamžių, todėl jau keturiolikmetį sūnų ji nuvedė pas psichologą.
„Psichologai atliko tyrimus ir diagnozavo bendravimo sutrikimą bei lengvą depresiją. Man paaiškino, kas tai per liga, kaip galima gydytis, bet tuo metu dar nesupratau, apie ką kalbama. Turėjau lankyti vaikų raidos centrą, kur teikė psichologinę pagalbą. Kurį laiką kas metus ten važinėjau gydytis, vėliau – būnant 16–17 metų – man taip pat buvo išrašyti antidepresantai ir psicholeptikai“, – anot jo, tais laikais nebuvo taikoma vaikų psichoterapija, todėl pagrindinis depresijos gydymo būdas buvo vaistai.
Dešimtmetį atsiribojo nuo ligos
Tuo metu Vladui paskirti antidepresantai sukeldavo mieguistumą, o psicholeptikai padidino jautrumą, išprovokavo agresijos protrūkius, irzlumą – visiškai jam nebūdingas elgesio savybes.
Po kiek laiko Vlado namuose atsirado kompiuteris ir internetas: prieinamumas prie informacijos jį paskatino daugiau domėtis liga, jos gydymu. Jis teigia tada supratęs, kad esant lengvai depresijai turėtų būti taikoma intensyvi psichoterapija, o ne vaistai, kurie įprastai skiriami sunkesnių ligos formų atvejais.
„Nors tuomet važinėjau pas psichologus, pradėjau delsti gydymą, laiku nenueidavau į konsultacijas. Paskui išvis nustojau ten lankytis, nutraukiau ir medikamentų vartojimą“, – sako Vladas ir priduria manantis, kad tokiame amžiuje skiriami vaistai itin žaloja psichiką.
Po tokios gydymo patirties vėliau jis net dešimt metų nesikreipė į gydymo įstaigas ir slėpė depresiją: „Tuos metus praleidau pakankamai ramiai, mokiausi, dirbau – turėjau kitų tikslų. Kita vertus, nedrįsau prašyti pagalbos ir net nežinojau, kur kreiptis. Nesidomėjau savo liga ir nenorėjau apie kalbėti. Nieko nesakiau ir mamai.“
Jis atskleidžia, jog ilgainiui viduje slypinčios blogos emocijos tapo vis sunkiau valdomos: įvykęs išsiskyrimas su tuometine drauge jam itin kirto per savivertę, o psichologinę pusiausvyrą dar labiau išbalansavo senelio mirtis.
Sunkiausias laikas gyvenime
„Tada man buvo 27-eri. Kadangi esu labai jautrus žmogus, dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių tapau visiškai užsidaręs, apatiškas. Jaučiausi kaip zombis, nieko nenorėjau daryti, viskas krito iš rankų. Paprasčiausią namų ruošos darbą buvo sunku atlikti. Naktį užmigdavau tik apie 5 valandą, o ryte jau turėdavau eiti į darbą. Nors stengiausi kuo geriau jį atlikti, man nepavykdavo.
Aišku, atsirado ir alkoholis, kuris buvo kaip savigydos priemonė, tačiau sukėlė dar daugiau problemų man ir visai šeimai: negrįždavau laiku ar kelias dienas, nepranešdavau, kur esu ir ką veikiu. Absoliučiai atsiribojau nuo pasaulio“, – nuopuolio etapą prisimena Vladas.
Dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių tapau visiškai užsidaręs, apatiškas. Jaučiausi kaip zombis, nieko nenorėjau daryti, viskas krito iš rankų.
Jis teigia, jog tik netekęs darbo, draugų, suprato, kad turi pagalvoti, ką daro ne taip. Nuvykęs pas psichologę, Vladas gavo siuntimą į psichiatrijos ligoninę, kur jam buvo nustatyta vidutinės formos depresija.
„Buvau paguldytas į skyrių. Ten patyriau išties didelį stresą, kadangi gydymas buvo eksperimentinis – vartojau antidepresantus, raminamuosius, kurie man visiškai netiko; daugiau buvo koncentruojamasi į vaistų poveikį, nei į mano vidinę būklę.
Negana to, psichoterapijos seansų buvo mažai, o psichologė, dirbusi su manimi, buvo pakankamai grubi, nemokėjo švelniai paklausti, kad atsakyčiau, – patirtimi dalijasi pašnekovas. – Apskritai, ligoninėje buvo slegianti atmosfera. Įtampą didino ir tai, kad pacientai buvo labai sunkūs ligoniai. Po dviejų savaičių pasakiau, kad nebenoriu tęsti gydymo.“
Atrado sau tinkamų gydymo būdų
Išleistas iš ligoninės, Vladas tęsė medikamentinį gydymą, taip pat kasmet važinėjo į dienos stacionarą. Pastarajame suteiktos gydymo sąlygos jam itin patiko, mat specialistai buvo draugiški, empatiški, be to, vyrui pavyko susirasti bendraminčių, su kuriais galėdavo pasidalyti bendromis emocijomis ir mintimis. Tačiau šiek tiek užtruko, kol Vladui buvo pritaikyti tinkami vaistai.
Dabar jau septintus metus tęsiantis gydymą antidepresantais, vyras teigia, jog teko pajusti ir vaistų šalutinį poveikį: dėl vienų jis per metus priaugo 20 kilogramų, kiti sukeldavo rankų drebėjimą, stiprų prakaitavimą, blokuodavo motoriką ir mąstymą.
Kovodamas su liga, jis sako išbandęs ir žolelių terapiją bei individualų, grupinį psichoterapinį gydymą.
„Man ypač padėjo grupiniai psichoterapijos seansai. Manau, kad jie yra geras metodas išgyventi tai, kas yra užslėpta, patirti emocijas iki galo. Grupiniuose seansuose paprasčiau atvirai kalbėtis, kadangi į juos susirenka panašaus likimo ir išgyvenimų žmonės, todėl nesijauti toks vienišas“, – komentuoja vyras.
Man ypač padėjo grupiniai psichoterapijos seansai. Manau, kad jie yra geras metodas išgyventi tai, kas užslėpta.
Vladas patikina, jog šiandien, be vaistų, jam itin padeda ilgi pasivaikščiojimai – kuo daugiau vaikšto, tuo geresnis būna nakties miegas.
„Judėjimas yra labai svarbi depresijos gydymo priemonė. Sergant šia liga, nori ar nenori, privalai kažką daryti, nes jei atsigulsi, gali taip ir neatsikelti“, – sako Vladas, papildydamas, jog nuotaiką jam pagerina ir muzikos klausymas, knygų skaitymas, filmų (ypač komedijų) žiūrėjimas.
Valstybinė parama neleidžia oriai gyventi
Ir nors šiuo metu Vladui vis dar nepavyksta susirasti darbo, jis teigia nenuleidžiantis rankų, be to, kadangi turi informacinį išsilavinimą, karts nuo karto užsidirba pinigų taisydamas kompiuterius.
Vyras gyvena kartu su tėvais, todėl už nuomą jam mokėti nereikia. Kitu atveju būtų labai sunku: dėl apriboto darbingumo įstatymiškai jis gali dirbti tik puse etato, o nedarbingumo pašalpa vyrui siekia tik 60 eurų.
„Tie pinigai labai greit išsileidžia, be to, per mėnesį vaistams tenka skirti apie 10 eurų. Kaskart turiu save riboti, kažko atsisakyti. Valstybinė nedarbingumo pašalpa yra tokia maža, jog sergančiųjų gyvenimo kokybę galima prilyginti pensininkams. Depresija labai apsunkina kasdienybę, o gaunant tokią pašalpą, dar labiau didėja apatiškumas, – kalba Vladas.
– Esu dėkingas, kad mane gali paremti tėvai. Juk net ir dirbdamas, tikėtina, sunkiai išsinuomočiau būstą Vilniuje. Daugelis sergančiųjų depresija, nepaisant apriboto darbingumo, dirba pilnu etatu, kad gautų padorų atlyginimą – tokiais atvejais tiesiog susitariama su darbdaviu.“
Vlado nuomone, darbdaviams nesvarbu, kad darbuotojas serga depresija, jei jis sugeba atlikti darbą.
Vladas paneigia ir tai, jog sergantieji depresija susiduria su stigma visuomenėje: „Dabar žmonės yra labiau išsilavinę, tikrai nėra taip, kad kreivai žiūrėtų į sergančiuosius. Depresija yra labai įprasta diagnozė, daugelio aplinkoje yra susiduriančių su šia liga, todėl žmonės yra pakankamai tolerantiški ir supratingi. Tiesiog pačiam sergančiajam nuolat atrodo, kad jį stebi, ignoruoja ar iš jo tyčiojasi.“
Sveikatos sistemoje pastebi progresą
Nors Lietuvoje suteikiamos gydymo sąlygos sergant depresija vertinamos dviprasmiškai, Vladas šiuo klausimu išlieka optimistiškas: „Čia skiriama pakankamai ir nemedikamentinių gydymo būdų – pats žmogus pasirenka, ar pasinaudos tuo, ar ne. Svarbu mokėti paaiškinti psichiatrui, kokio gydymo nori. Nors jiems nelabai patinka, kai atsisakoma vaistų, bet jei be jų žmogus jaučiasi geriau, tam niekas neprieštarauja.“
Vladas pabrėžia, jog per visą gydymosi laikotarpį jis pastebėjo psichikos sveikatos sistemos progresą. „Kai pirmą kartą susidūriau su depresija, man buvo skiriamas tik medikamentinis gydymas ir psichologų konsultacijos. Dabar sergantieji gali lankyti psichoanalizės, psichoterapijos seansus, jiems siūlomi geresni medikamentai, kuriuos vartodamas jautiesi ne taip stipriai prislopintas.
Žinoma, vaistų pasiūla yra labai didelė, todėl dažnai būna sunku juos pritaikyti. Kitas dalykas, manau, kad taip pat trūksta gydytojų, kadangi per mažai skiriama laiko pirminei apžiūrai, depresijos nustatymui“, – komentuoja pašnekovas.
Jei sergant depresija nejaučiama šeimos narių, draugų ar antrosios pusės parama, gydymas nebūna efektyvus.
Anot vyro, didžiausia problema yra pačių žmonių nenoras kreiptis pagalbos. Kaip jis teigia, daugeliui būdingas sovietinis mentalitetas, ignoravimas sveikatos būklės ir baimė pripažinti ligą.
„Labai svarbu, kad žmonės neslėptų savo jausmų, išsikalbėtų, kas juos kankina. Jei bijoma naujovių, užstringama tam tikrame taške ir būna vis sunkiau pasijudinti“, – aiškina Vladas.
Jis papildo, jog ypač vyrai stengiasi „užsimerkti“ susidūrę su depresija, priimdami ligą kaip silpnumo bruožą.
Pašnekovas išskiria, jog gydantis – ne mažiau nei vidinis noras – sergantiesiems būtinas aplinkinių palaikymas: „Žmogui apskritai svarbu jausti kitų palaikymą – ar jaučiantis gerai, ar blogai. Jei sergant depresija nejaučiama šeimos narių, draugų ar antrosios pusės parama, gydymas nebūna efektyvus. Daugelis nepasveiksta būtent dėl to, kad nesijaučia vertinami artimų žmonių, nesijaučia saugūs.“
