Tad nuo menkiausio kontakto su žiedais, sultimis ar vaisiais prasideda burnos deginimas, seilėtekis, skausmingi pilvo diegliai, viduriavimas. O jei to nepaisoma ir nesikreipiama į gydytojus, galima netekti sąmonės ir net mirti.
Žalčialunkius patariame sodinti vaikams neprieinamoje vietoje, o atliekant sodinimo ir priežiūros darbus, patartina mūvėti pirštines.
Žalčialunkis iš visų Lietuvos augalų turi daugiausia sinonimų. Tai reiškia, kad Lietuvoje jis nuo seno buvo gerai žinomas.
Lietuviški sinonimai: raudonžiedis, mešlunkis, mešlankis, mėšlungė, meštalungė, pipiro medis, praštalunkis, plėštalungis, žalčio lunkas, žalčiaplungis, žaltininkas, žaltilankas, žaltplunksnis, žemės plunksna, žalčiolungis.
Kai kur Lietuvoje jis dar vadinamas ir meškalunkiu ar vilkalunkiu. Šie pavadinimai greičiausiai atsiradę todėl, nes senovėje žalčialunkio ekstraktas buvo naudojamas medžiojant lanku.
Juo būdavo užnuodijamos strėlės, kad sužeistas gyvūnas greičiau nusibaigtų. Taip pat šiuo tikslu naudodavo ir kukmedį.
Žalčialunkis (Daphne L.) – tai timelėjinių (Thymelaeaceae) šeimos neaukšti iki 1,5 m aukščio lapus metantys arba visžaliai krūmai. Pasaulyje yra žinomos 95 jų rūšys.
Jie paplitę Europoje, daugiausia Viduržemio jūros regione, Šiaurės Afrikoje, Kaukaze, Užkaukazėje, Azijos subtropinio ir vidutinio klimato juostose. Auga lygumų ir kalnų miškuose, vidutinio drėgnumo, silpnai rūgščiuose arba karbonatiniuose, humusinguose dirvožemiuose.
Daugelio rūšių žalčialunkiai, pvz., altajinis žalčialunkis (Daphne altaica Pall.), šilinis žalčialunkis (Daphne cneorum L.), ilgažiedis žalčialunkis (Daphne genkwa Siebold et Zucc.), laurinis žalčialunkis (Daphne laureola L.) yra nuodingi dėl juose esančių junginių: dafnino ir mezereino.
Paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum f. alba), žydintis baltais žiedais, yra iki 1,2 m aukščio mažai šakotas krūmas.
Lapai apie 8 cm ilgio, šviesiai žali arba žali. Žiedai balti, pasirodo prieš prasiskleidžiant lapams kovo-balandžio mėnesį, skleidžia stiprų aromatą.
Žalčialunkiai labai dekoratyvūs augalai, žydėjimo metu subrandina geltonus kaulavaisius. Auginamų žalčialunkių žiedai gerai išryškėja visžalių augalų fone. Tinka paįvairinti pavasariniais svogūniniais augalais: krokais (Crocus L.), pavasariniais erančiais (Eranthis hyemalis L.) ir kt.
Gamtoje žalčialunkis dažniausia aptinkamas netikėtai. Rožiniais žiedais apkibęs krūmelis auga kur nors netoli upelio, raisto, dažnai po kitais medžiais, lazdynų krūmais.
Žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį pražystantis žalčialunkis sunkiai pastebimas nuvytus žiedams.
Intensyviai žydinčio žalčialunkio aromatą galima pajausti iš toli – žiedų skleidžiamas kvapas labai stiprus, svaigus. Gal todėl prie jo labai noriai skrenda kamanės, pirmieji atgiję drugiai. Tiesa, svaigus aromatas slepia tikrąją augalo prigimtį: jis yra mirtinai nuodingas!
Jame yra dvi nuodingos medžiagos – dafninas ir mezereinas. Pirmoji priklauso antivitaminų K grupei (stabdo krešėjimą).
Antivitaminas K naudojamas žiurkių nuoduose – nuo jo pelė nukraujuoja ir nugaišta.
Mezereinas yra mutagenas (sukeliantis mutacijas ląstelėse ir genuose), kuris ypač paveikia nervų sistemą. Senovėje buvo toks priežodis: suvalgius žalčialunkio uogą pilve tarsi jo krūmas išdygsta.
Žalčialunkio lapai odiški, panašūs į lauro lapus. Mokslinės sistematikos kūrėjas Karlas fon Linėjus Daphne vardą suteikė būtent žalčialunkio genčiai. Šis augalas taip pat buvo vadinamas „vasario dafne“, nes kai kuriuose regionuose augalas pražysta būtent vasario mėnesį. Pavadinimo antras žodis „mezereum“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „mezereon“, kuris reiškia „kartus“, nurodant kartų augalo skonį.
Žinoma, kad žalčialunkis patenka į pavojingiausių, mirtinai nuodingų Lietuvos augalų penketuką, kurį sudaro:
1. Paprastasis žalčialunkis.
2. Dėmėtoji mauda (kalbama, kad šio augalo arbata nusinuodijo graikų filosofas Sokratas), kuri paprastai auga šiukšlynuose ir gali būti supainiota su builiu (prieskoniniu augalu).
3. Nuodingoji nuokana, auganti vandenyje, upeliuose. Jos šakniastiebiai labai panašūs į salierus, tačiau tuščiaviduriai.
4. Europinis kukmedis, jis populiarus sodybose, bet beveik išnykęs laukinėje gamtoje. Savo spygliuose jis turi nuodingos medžiagos – toksino, kuris gali sustabdyti širdies veiklą, tačiau jo uogos yra valgomos.
5. Lobelio čemerys, retas, į Raudonąją knygą įrašytas augalas, išlikęs Lietuvoje vienintelėje vietoje – Anykščių apylinkėse. Tai labai gražus, dekoratyvus augalas, senovėje su juo sumaišytu vandeniu nuodydavo peles.
Lietuvoje paplitusi vienintelė žalčialunkių rūšis – paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum L.). Jis žemas, dažnai apie 1 m aukščio, retai aukštesnis krūmas su rusva žieve. Įprastai žydi vos nutirpus sniegui. Žinoma, ūksminguose miškuose tam tikrą laiką jie dar žydės.
Šie krūmai pražysta labai anksti todėl, nes dar vasaros pabaigoje sukrauna žiedinius pumpurus, kurie laukia pavasario ir išsiskleidžia, kol dar nesulapoję medžiai ir kiti krūmai.
Dažniausiai jie auga lapuočių ir mišriuose miškuose, jų pakraščiuose, šlaituose. Šių augalų aptinkama visoje Lietuvoje, bet nevienodai dažnai. Smėlingame dirvožemyje augančiuose pušynuose jų beveik nepasitaiko.
Paprastasis žalčialunkis žydi švelniai rožiniais, primenančiais alyvas žiedais ir skleidžia malonų, hiacintus primenantį aromatą. Augalas žydi neilgai – žiedai greitai šviesėja ir nukrenta, taip pat išauga lapai. Šiuo laiku krūmas su retais, nedideliais lancetiškais lapais mažai pastebimas.
Žalčialunkio mediena trapi, todėl greitai nulūžta, o žievė lanksti, sunkiai nutraukiama. Nežinodami, kad jis yra nuodingas, vaikai kartais žievę bando nukąsti, taip pažeisdami savo dantų emalį, kuris pradeda trūkinėti. Jo žiedais geriau grožėtis iš tolo.
Žalčialunkio nuodai sukelia pykinimą, vėmimą, pakyla temperatūra. Nors žmogui žalčialunkio vaisiai nuodingi, tačiau jie yra maistas kai kuriems paukščiams.
Paprastasis žalčialunkis gali augti daugiau kaip 100 metų, bet yra reiklus dirvožemiui ir drėgmei. Miškuose auga pavieniai krūmai, sąžalynų nebūna.
Nors žalčialunkis labai patrauklus, tačiau šio augalo tikrai nereikia sodinti savo sodybose, darželiuose – jis per daug pavojingas tiek žmonėms, tiek gyvuliams ir paukščiams. Išskyrus žąsis, kurios labai mėgsta žievę. Jo negraužia žvėrys, net kiškiai jo žiemą neliečia.
