Ar tikrai medikas negali daug dirbti ir užsidirbti? Pokalbis su sveikatos apsaugos ministru Vyteniu Andriukaičiu ir gydytojų sąjungos prezidentu Liutauru Labanausku LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“.
– Pone ministre, papasakokite apie kokį nors daugmaž tipinį atvejį, kai medikas dirba keliose darbovietėse, ir jums tai atrodo nepriimtina.
– Turime 1000 medikų, kurių darbas trijose ir daugiau darboviečių buvo tikrintas. „Nelietėme“ tų, kurie dirba dviejuose darbuose. Iš viso Lietuvoje turime 12 tūkst. medikų, apie 1000 jų yra dirbantys trijuose ir daugiau darbų. Įdomu, kad yra labai plati geografija – dirba, pavyzdžiui, Vilniuje ir Mažeikiuose, tuo pačiu ir dar keliose vietose. Kyla klausimas, kaip tai atrodo? Taip toli važinėti į darbą, naudoti degalus – turėtų būti nuostolinga. Tuomet pradėjome žiūrėti, kokie yra darbo užmokesčiai. Šiuo klausimu ne vieną mėnesį dirbome su „Sodra“, kad būtų galima suvesti į vieną dokumentą. Žinoma, darbo užmokesčiai mus privertė susimąstyti. Tarkime, žmogus dirba trijose vietose – vienoje rodoma, kad gauna 100 litų, kitoje 200 litų, o trečioje – 15 tūkst. litų. Yra sugebama ir per 44 tūkst. litų per mėnesį uždirbti. Natūralu, kad tokie atlyginimai kelia klausimų. Ypač, kai juos lygini su šalies vidurkiu.
– Jūs sakote, kad pirmiausia užkliuvo plati geografija. Pabandykime įsivaizduoti kokį nors tipinį atvejį. Sakykime, kurioje nors universitetinėje ligoninėje dirbantis labai kvalifikuotas medikas po darbo važiuoja konsultuoti į kai kurias kitas gydymo įstaigas. Juk medikams neleidžiama dirbti pagal individualios veiklos pažymą. Medikai, norėdami gauti pajamų iš ligoninės už konsultacijas po pagrindinio darbo, privalo sudaryti darbo sutartį. Juk iš tiesų tos darbo sutartys yra fiktyvios. Jos nėra tikros darbo sutartys.
– Ne visai taip viskas yra. Teisės aktai leidžia kviestis konsultacijoms ligoninės specialistą. Tuomet jam yra išrašoma komandiruotė ir apmokamos konsultacijos. Tik, žinoma, tokiu būdu medikas negaus tokių sumų, apie kurias kalbėjome.
– Ministre, juk mes nekalbame apie kyšius, apie medicinos paslaugų neprieinamumą, korupciją. Kalbame apie specialistų norą daugiau užsidirbti pinigų už savo kvalifikaciją ir, greičiausiai, antroje, trečioje ar kitose darbovietėse konsultuoti papildomai. Gal būtų paprasčiau tiesiog įteisinti tokią galimybę?
– Visiškai akivaizdu, kad mes turime galvoti, kaip padaryti, kad žmogus dirbtų savo darbo vietoje už etatą ar pusantro ir gautų deramą atlyginimą. Taip pat grąžinkime kategorijas, kvalifikacijas, riziką, darbo sudėtingumą – visa tai dabar išplaukę. Sakykite, kaip atrodo neurochirurgas Pakruojo ligoninėje?
– Jis turbūt nedirba, o konsultuoja. Atvažiuoja kartą per mėnesį ar kas kelias savaites.
– Visų pirma, akredituota darbo vieta turi atitikti standartus. Jeigu nori būti neurochirurgu, turi dirbti akredituotam neurochirurgijos skyriuje. Jeigu nori konsultuoti kaip specialistas, tai negali būti darbo vieta, nes darbo vietai reikalingi reikalavimai. Tu turi turėti licenciją kaip neurochirurgas, plius – ta darbo vieta turi būti pagrįsta. Pakruojo ligoninėje, kiek žinau, akredituotos vietos neurochirurgijai nėra. Akivaizdu, kad turime betvarkę.
– Bet kaip tą betvarkę spręsti? Ar draudžiant, ar įteisinant – leidžiant medikams skaidriai, patiems susimokant mokesčius dirbti?
– Pirma, susitarkime labai aiškiai, kad nė vienas negalime pažeisti įstatymų. Nei darbo įstatymo, nei darbo kodekso 144 straipsnio 5 dalies reikalavimų – darbo ir poilsio režimo. Kad nebūtų taip, jog aš vienu metu dirbu 2–3 įstaigose. Vienu metu – tą pačią valandą. Susitarkime, kad turi būti 12 val. krūvis ir pertraukos. Viską reikia aptarti. Kam šitokiu būdu reikia organizuoti rinkos chaosą? Kai mes, turėdami 100 mln. litų darbo užmokesčio fonde, sistemą galime pertvarkyti taip, kad žmonės, dirbdami Santariškėse ar Kaune, ar Kupiškyje tikrai gautų atlyginimą pagal mano visus minėtus kriterijus.
– Jeigu taip būtų padaryta, medikai greičiausiai ir nesistengtų konsultuoti papildomai. Tai kur problema, ministre? Ar tai, kad žmonės deda asmenines pastangas ir dirba daugiau negu jiems priklauso, galbūt net daugiau negu jiems leidžia sveikata?
– Bėdų yra daugiau. Kyla klausimas, kam dirbti penkiose vietose, kai vienoje darbovietėje gauni 100 litų, kitoje – 200 litų, o kitoje – 15 tūkst. litų? Koks tikslas dirbti toje darbo vietoje, kur gauni kelis šimtus?
– Turbūt ten, kur dirbi už kelis šimtus, tai yra universitetinė ligoninė. Ten turi aukštą kvalifikaciją, pripažinimą ir t.t., o visą atlyginimą užsidirbi privačioje medicinos įstaigoje.
– Ne tik tai. Yra ir daugiau priežasčių: yra galimybė pasinaudoti laboratorija, yra galimybė pasinaudoti infrastruktūra, duomenų baze, informacija ir kitais dalykais.
– Tai jau yra korupcija – tai reikėtų įrodyti.
– Tai būtent dėl to, nagrinėdami visus šiuos klausimus su STT, su Darbo inspekcija, VMI ir kitomis tarnybomis nutarėme, kad visi šie duomenys turi būti patikrinti visais pjūviais.
Sutikite, sugebėti dirbti aštuoniose vietose ir nepažeisti darbo grafiko – tai jau aukštas pilotažas. Kitas atvejis, žvilgteliu į vieną traumatologą, kiek jis operuoja. Operacijų labai nedaug, nors atlyginimas didžiulis. Iš kitos pusės žvilgteliu į kardiochirurgą, kuris stovi visą dieną operacinėje ir neturi galimybės niekur atsitraukti, nes operacijų imlumas yra didžiulis. Pirmasis rodo atlikęs 40 operacijų per metus ir uždirba dešimtis tūkstančių per mėnesį, kitas – turi stovėti operacinėje nuo ryto iki vakaro ir prakaituoti, tačiau jo atlyginimas visiškai kitoks. Nesusijęs nei su kvalifikacija, nei su stažu, nei su rizika. Kas čia per sistema? – klausia V.Andriukaitis.
– Kalbant iš principo, juk mes nekalbame apie korupciją. Bent jau tuo lygiu, kurį minėjote – apie daugybę darbo sutarčių po nedidelį etato procentą. Tai yra įstatymo numatyta galimybė ir, tikėtina, kad tos sutartys yra legalios. Iš esmės valstybė, jos politikai turėtų džiaugtis, kad kvalifikuoti specialistai Lietuvoje gali legaliai uždirbti dešimtis tūkstančių litų per mėnesį?
– Ar gali uždirbti 40 tūkst. pažeisdami įstatymus, juos apeidami ir neatlikdami savo tiesioginių pareigūnų? Sutikite, sugebėti dirbti aštuoniose vietose ir nepažeisti darbo grafiko – tai jau aukštas pilotažas. Kitas atvejis, žvilgteliu į vieną traumatologą, kiek jis operuoja. Operacijų labai nedaug, nors atlyginimas didžiulis. Iš kitos pusės žvilgteliu į kardiochirurgą, kuris stovi visą dieną operacinėje ir neturi galimybės niekur atsitraukti, nes operacijų imlumas yra didžiulis. Pirmasis rodo atlikęs 40 operacijų per metus ir uždirba dešimtis tūkstančių per mėnesį, kitas – turi stovėti operacinėje nuo ryto iki vakaro ir prakaituoti, tačiau jo atlyginimas visiškai kitoks. Nesusijęs nei su kvalifikacija, nei su stažu, nei su rizika. Kas čia per sistema?
– Pone Labanauskai, kaip jūs vertinate ministro siekį stebėti medikus, kurie dirba keliose darbovietėse?
– Šiaip viskas, ką ministras pasakė, yra teisybė. Tikrai nemanau, kad kažkas kažką nori persekioti. Supratau, kad pagaliau ta medžiaga buvo surinkta, nes iki tol mes tik kalbėdavome apie tai. Žinome, kad tokių medikų nėra daug – apie 5 proc. Vadinasi, dauguma dirba tvarkingai ir tuo reikia džiaugtis. Tačiau, žinoma, tam tikrų problemų yra. Iš tikrųjų sunku suvokti, kaip vienas medikas gali dirbti 11 ar 8 skirtingose įstaigose. Todėl būtina patikrinti tokius atvejus. Kiek tokių medikų veikla yra teisėta. Tačiau ši informacija parodė ir kitą problemą – kitoje barikadų pusėje liko apie 12 tūkst. gydytojų, kurių atlyginimas šiandien yra apie 3000 litų „ant popieriaus“. Tai yra problema. Taip pat yra problema, kad už tą patį darbą skirtingose įstaigose atlyginimai skiriasi labai smarkiai. Ministras minėjo mažas gydymo įstaigas. Gal iš tiesų ten nereikalinga ta konsultacija? Gal geriau tegu pacientas vyksta į centrinę ligoninę ar klinikas. Ten jam bus suteikta konsultacija ir nekils jokių problemų.
– Pone Labanauskai, jūs esate ne tik Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas, bet ir žinomas gastroenterologas. Ar jūs pats dirbate tik tai Kauno klinikose ar dar kur nors konsultuojate?
– Tik Kauno klinikose. Aš dirbu Lietuvos sveikatos mokslų universitete kaip profesorius ir turiu pusę etato Kauno klinikose kaip vaikų gastroenterologas. Iš esmės visas mano darbas yra toje pačioje darbo vietoje. Remiantis ministro pateikta informacija, Lietuvoje yra dar 12 tūkst. gydytojų, kurie dirba vienoje darbo vietoje. Tačiau kyla klausimų dėl tų kelių šimtų specialistų, kurie dirba trijose ir daugiau gydymo įstaigų. Kaip jie viską spėja? Mes besąlygiškai sutinkame, kad surinkta informacija turi būti atiduota atitinkamoms institucijoms ir turi būti atsakyti visi klausimai. Jeigu yra pažeidimai, jie turi būti ištaisyti, kad dėmė nekristų ant visų medikų.
– Pone ministre, gali susidaryti įspūdis, kad jūs, surasdamas tokią problemą, susijusią su tūkstančiu šalies medikų, tarsi iškeliate ją aukščiau esminės problemos – legalių gydytojų atlyginimų tiesioginėse darbovietėse? Medikai turbūt ne iš gero gyvenimo dirba keliuose darbuose.
– Pavyzdžiui, viena maža rajono ligoninė. Jos vadovas uždirba 5500 litų, tačiau papildomai jis uždirba 7,6 tūkst. litų. Iš viso – 13,1 litų. Jo paslaugos administratorė gauna 3 tūkst. litų. Skirtumas per didelis, ar ne? 4 kartai. Pažiūrėkime, kiek tokių gydytojų, uždirbančių solidžią sumą, dirba toje vienoje mažoje ligoninėje. Pvz., vaikų ligų skyriaus vedėja – 10 tūkst., kitas gydytojas – 12,7 tūkst. litų. Tokių gydytojų yra 14. Jų mėnesio darbo užmokesčiui reikia 149 tūkst. litų. Tačiau kiti 20 tos pačios ligoninės medikų gauna 2–3 tūkst. litų. Kaip čia yra, kad toje pačioje įstaigoje yra šitokios didelės darbo užmokesčio disproporcijos? Be to – užimta labai daug etatų. Rajono ligoninės sako, mes senstam, bet jauni specialistai nenori atvažiuoti. Tačiau kai jauna specialistė nori įsidarbinti vaikų pediatre, jai siūlo tik 0,75 etato. Kodėl ne visą etatą? Nes kažkas tą 0,25 jau yra pasiėmęs.
Betvarkė yra ir įstaigų vidaus struktūroje. Yra tam tikras tų privilegijuotų specialistų ratas ir yra tas, kuriems sakoma „nepatinka – nedirbk“. Akivaizdu, kad reikalingos kolektyvinės sutartys, darbo sutartys ir įstaigos viduje būtų nustatyti kriterijai kaip atlyginimas turi būti skirstomas. Tokia sistema užkerta galimybes jauniems specialistams patekti į sveikatos sistemą. Vilniuje rezidentų labai daug, o rajone sakoma, kad trūksta specialistų. Turime 10 tūkst. medicinos seselių. Iš esmės ant jų laikosi visas darbo krūvis. Dažnai būna, kad ateini į didesnę ligoninę – ten nėra daktarų. Visą krūvį neša seselės. Tuo tarpu jų galimybės daugiau užsidirbti yra ribotos. Dažniausiai kažką papildomai daro po darbo valandų: leidžia vaistus, stato infuzijas, atlieka procedūras ir t.t. normalu, kad žmogus neišgyvens iš 117 tūkst. litų. Todėl dažnai neatsisakoma ir paimti kokį nors „priedą“. Taip toliau gyventi juk nebegalime.
